Nerija Putinaitė. Marksistinė sovietinių mentalitetų istorija
Džiugina pasirodančios vis naujos knygos, iš labai skirtingų perspektyvų ir pasitelkusios netikėtas teorines prieigas analizuojančios sovietmetį ir ypač lietuvišką sovietmečio versiją. Stanislovo Juknevičiaus knyga Archetipinė mentalitetų istorija: Sovietmečio Lietuva yra viena iš tokių įdomių netikėtumų. Knygos didžiausia vertė yra pasitelkta analizės prieiga, kurią autorius vadina „archetipine mentalitetų istorija“.
Knygą sudaro trys skyriai, kuriuose aptariamos teorinės prielaidos; sovietinio pasaulio kaip reiškinio istorijoje radimasis ir žlugimas, nusikeliant ir į dabartinę Rusijos tikrovę; lietuviškasis sovietmetis. Pabaigoje pridėta ir knygoje naudotų šiais laikais atliktų interviu medžiaga.
Knyga yra marksistinės mentalitetų istorijos, pritaikytos sovietinei tikrovei, versija. Kas įprastai suprantama kaip mentalitetų istorija (kad ir Philippe Ariès versijoje), analizuoja konkrečios kultūros ir epochos mentalitetą. Ji neretai fiksuoja ir mentalitetų pokytį ar evoliuciją, tačiau nesiekia galutinai paaiškinti mentalinių struktūrų kaitos dėsningumų. Knygoje autorius mentalitetų ir istorijos kaitą aiškina per tam tikrą priežastinį mechanizmą, kuris yra anapus konkretaus kultūrinio konteksto ir yra universalus. Viena pagrindinė socializmo žlugimo priežastis esanti, kad „išseko kūrybinė visuomenės energija; energija išseko todėl, kad dingo ją gaminusios įtampos; įtampos dingo todėl, kad išnyko jas palaikę įsivaizduojančios bendruomenės; įsivaizduojančios bendruomenės išnyko todėl, kad išnyko jas sukūrę ir vieniję archetipai“ (p. 114). Šis aiškinimas atskleidžia, kad tai yra savitai hegeliškai-marksistinis požiūris į istoriją ir jos raidą. Apibendrintai galima sakyti, kad knyga yra savitas marksistinis mentalitetų istorijos tyrimas, pritaikytas sovietinei tikrovei.
Klausimas, kuris kyla skaitant, kiek šis savitumas leidžia paaiškinti ir naujai pažvelgti į sovietinę tikrovę, joje pamatyti kitų nematytus aspektus. Mano manymu, toks mentaliteto istorijos ir marksistinės (ar hegelinės) istorijos sampratos susiejimas, net jei ir įdomus kaip eksperimentas, duoda gana ribotą rezultatą.
Klausimų kelia autoriaus pasirinktos ontologinės prielaidos. Archetipai veikia kaip tam tikra psichosocialinė gamta, kurios žmogus negali paveikti: „Istorija – spektaklis, kurio režisierius – gamta“ (p. 50). Kitaip tariant, autorius nepripažįsta valios laisvės įtakos istorijos raidai. Žmogus gali elgtis kaip nori, „bet atsidūręs tipinėje situacijoje, jis privalo elgtis vienaip, o ne kitaip“ (p. 41), nori to žmogus ar nenori, „patinka jam tai ar nepatinka, pasąmonė jam siunčia vis naujus vaizduotės turinius“ (p. 55). Tuomet ir žmogaus racionalumas traktuojamas ne kaip esminė žmogaus savybė, o instrumentas, kuriantis aiškinimus to, kas vyksta, bet ne padedantis žmogui į tą vyksmą įsiterpti ar nuo jo atsiriboti.
Šiuolaikiniai neomarksistai, tokie kaip Alainas Badiou, pripažįsta individo laisvės įtaką istorijos raidai. Pats Badiou tai įvardija kaip Tiesos pasirodymą laiko tėkmėje, tam tikrą Įvykį, kuris nėra nuspėjamas. Nemaža dalis Vakarų neomarksistų mano, kad istorijos raidos aiškinimas tam tikru nekintamu dėsningumu yra menkai pagrįstas, ir būtent tai laiko vienu pagrindinių tradicinio marksizmo trūkumų.
Mentalitetų istorijos, kaip ir kitų kultūros istorijos pakraipų, autoriai paprastai labai įdėmiai studijuoja įvairius konkretaus istorijos laikotarpio tekstus, siekdami atskleisti tik šiam laikotarpiui būdingas mentalines struktūras. Juknevičius, pasirinkdamas archetipinės mentalitetų istorijos prieigą, eina kitu keliu. Jis pasitelkia archetipus, kuriuos laiko universalius (ar „tipinius“, etaloninius) žmonijai, esama nuorodų į Naująjį Testamentą, indiškuosius tekstus. Taip pat ieško archetipų apraiškų konkrečios epochos ar kultūros (šiuo atveju – sovietinės) tekstuose. Kantiškai kalbant, archetipai yra tam tikros transcendentalinės struktūros, kurios tam tikru būdu struktūruoja žmonių psichosocialinį pasaulį (mentalitetus): „Archetipai, ar, platesne prasme, kolektyvinė pasąmonė ir yra tam tikroms žmonių grupėms būdingų tipiškos elgsenos, jausenos, mąstymo, suvokimo formų priežastis“ (p. 26).
Archetipai kaip kolektyvinė pasąmonė ir jų raiška knygoje yra svarbesni negu konkretūs mentalitetai. Tad neanalizuojami ir mentalitetai, kurie prasilenkia su archetipais. Todėl knygoje ir sovietinės Lietuvos mentalitetai atitinka bendrą sovietinį mentalitetą, nes jie įsišakniję toje pačioje archetipinėje struktūroje. Tai leidžia Lenino idėjiškumą gretinti su Justo Paleckio ar Antano Sniečkaus idėjiškumu. LSSR sovietinė mentalinė evoliucija tik atkartoja bendrą sovietinę evoliuciją, kaip kad buvo rašoma ir sovietiniuose vadovėliuose.
Tai nėra labai įtikinamas reiškinių ir tikrovės aiškinimo būdas. Iš jo išplaukia nekritinis, sąmoningai naivus santykis su egodokumentais (tokiais kaip autobiografijos). Lenino ir kitų veikėjų autobiografijos ir viešos veiksmų savirefleksijos perskaitomos kaip liudijimai apie jų mąstymą ir jauseną. Sovietiniai perversmininkai pristatomi kaip revoliucionieriai romantikai. Karolis Požėla, Antanas Sniečkus, Justas Paleckis pristatomi kaip turėję aiškų gyvenimo tikslą, idėją pagerinti Lietuvą ir pasaulį (p. 126). Šiems kovotojams socialinis teisingumas buvęs svarbesnis už Lietuvos nepriklausomybę (p. 129), svarbus „tikrai tikinčiųjų bruožas buvo tai, kad meilė idealams daugelio jų gyvenime buvo neatsiejama nuo meilės Lietuvai“ (p. 128). Sovietinių veikėjų egodokumentai knygoje vertinami kaip atskleidžiantys sovietinį mentalitetą. Panašiai tiesiogiai pasitelkiami ir šių dienų žmonių pasakojimai apie sovietmetį.
Ką iš knygos sužinome apie sovietmetį? Naujų istorinių žinių ar apibendrinimų nėra, tačiau toks ir nebuvo knygos tikslas. Knygos naujumas yra sovietinio pasaulio atsiradimo ir išnykimo aiškinimas per kolektyvinę psichosocialinę prizmę.
Sovietinio pasaulio istorijos eigoje radimasis aiškinamas gana paprastai kaip sekuliarizacijos ir individuacijos, t. y. modernizacijos, pasekmė: „pagrindinė Vakarų mentalitetų kaitos tendencija – tikėjimu grįstų ir idealistinių mentalitetų vaidmens silpnėjimas“ (p. 80). Silpnėjant archetipų sukurtam Dievo vaizdiniui, jo vietą užima tikėjimas būsimu aukso amžiumi žemėje, t. y. komunizmu. Suyra ankstesnių mentalitetų sistema. Susiformuoja energiją teikianti įtampa tarp įsivaizduoto ir juslėmis suvokiamo pasaulio. Revoliucionierius romantikus įkvepia „užuojauta pažemintiems ir varge gyvenantiems“ (p. 107). Atsiranda etaloniniai lyderiai (kaip Leninas), kurie tiki šia idėja ir yra asketai, patraukia paskui save mases, įvykdo socialinį ir politinį perversmą: „Bolševikai nugalėjo pirmiausiai todėl, kad jų gretose buvo daugiausiai nesavanaudiškų idealistų, sugebančių kalbėti liaudžiai suprantama kalba“ (p. 93). Susiformuoja naujų mentalitetų sistema, kuri maitinasi šia energija. Vėliau energija išsikvepia, mentalitetų sistema pradeda irti (vėlyvasis sovietmetis). Asketizmą pakeičia hedonizmas. Aukso amžiaus idėja palengva praranda savo įkvepiančią galią masėms, atitrūksta nuo realių problemų sprendimo (p. 105). Žmonės praranda tikėjimą, ir valstybė žlunga.
Knyga trikdo, nes siekdamas istoriją paaiškinti uždegančia naujų idėjų energija, autorius nekreipia dėmesio į socialinės tikrovės kontekstą ir tos tikrovės kompleksiškumą. Pavyzdžiui, į paraštes išstumia bolševikinį ir stalininį terorą. Prievarta kaip sovietinio pasaulio fenomenas paminima, tačiau nesvarstoma, kad galbūt viešai skelbiamas besąlygiškas idėjiškumas tėra politinės galios ir labai pragmatinio siekio valdyti priedanga. Knygoje minimi etaloninių asmenybių (Lenino, Paleckio, Mickevičiaus-Kapsuko) tekstai, kuriuose įžvelgiamas idėjiškumas. Tačiau nesvarstoma, kiek tie tekstai tėra valstybės sukamos propagandos dalis, valstybės politikos konstruktai, kuriuos turėjo atitikti kiekviena vieša savirefleksija. Be to, neanalizuojamos ir nesvarstomos idėjos anapus propagandos.
Knyga negalėtų paaiškinti, kodėl taip išsiskyrė skirtingų šalių keliai griuvus Sovietų Sąjungai. Kad suveikė skirtingi archetipai? Bet kodėl Lietuvos atveju suveikė vieni archetipai, o Baltarusijos – kiti? Niekaip kaip tik skirtingai pasireiškusia laisva valia, skirtinga kultūrine patirtimi, su racionalumu siejama savivoka, o gal ir kitomis nearchetipinėmis aplinkybėmis to nebūtų galima paaiškinti.
Knygoje yra ir kitų trikdančių, bet turbūt iš pasitelktos prieigos išplaukiančių dalykų. Pavyzdžiui, rėmimasis dabartinės Rusijos imperinės vizijos kūrėjo Aleksandro Dugino mito ir jo išsisėmimo idėja (p. 85). Pati knygoje pateikta mentalitetų kaitos idėja labai artima žmogaus vaidmens istorijoje nepripažįstančio Dugino samprotavimams. Savita bei sunkiai paaiškinama ir autoriaus antivakarietiška nuostata: „Teisė tobulėti virsta teise gyvulėti, kas sėkmingai vyksta dabartinėse Vakarų visuomenėse“ (p. 159). Dabartinė Lietuva esanti atsirėmusi į žūstančios tautos ar tautos nykimo archetipą, kuris buvęs „ne toks juntamas okupacijos metais“ (p. 163).
Esama įvairių knygų ir įvairios knygos turi teisę gyvuoti. Net ir tos, kurios meta iššūkį pamatinėms mūsų mąstymo apie pasaulį ir žmogų nuostatoms, sukelia daugiau klausimų nei pateikia atsakymų. Jos taip pat skatina mąstyti ir ieškoti argumentų. Būtent tokia ir yra ši knyga.
Šis tekstas buvo publikuotas žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ nr. 1.
Perspausdinta iš lrt.lt
Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.
