Nerija Putinaitė. Politikas moralistas ir krikščioniškosios vertybės

Praeitą savaitgalį buvo įsteigta nauja partija, Krikščionių sąjunga. Kaip teigia jos pirmininkas Rimantas Jonas Dagys, partija pretenduoja tapti „nuosekliai krikščioniškas vertybes atstovaujančia politine jėga“. Partija akivaizdžiai užsibrėžusi peržengti dešinės ir kairės ribą ir susitelkti į krikščioniškus dalykus, kuriems nemaišo ideologinės perskyros. Telieka partijai palinkėti sėkmės.

Partijos steigimas skatina kelti bendresnius klausimus: ar tikrai krikščioniškos pozicijos nėra atstovaujamos Lietuvos politikoje, ar tą geriausiai galėtų padaryti į krikščioniškumą orientuota partija? Kas yra tos „krikščioniškosios vertybės“, kurioms čia ketinama atstovauti?

Kiek krikščioniškumo yra Lietuvos politikoje ir kiek jis populiarus? Prieš kurį laiką Krikščionių sąjunga pasirašė bendradarbiavimo rinkimuose sutartį su Lietuvos krikščioniškosios demokratijos partija. Kai kurie turbūt tik tuomet ir sužinojo, kad tokios partijos vis dar esama. Yra Lenkų rinkimų akcija–Krikščioniškų šeimų sąjunga. Ji yra Vyriausybėje, už ją nuolat balsuoja nors ir nedidelis, bet tam tikras beveik pastovus rinkėjų skaičius, tačiau tai yra partija grįsta pirmiau tautine tapatybe.

Krikščioniškas vertybes propaguoti nusprendusios politinės jėgos Lietuvoje nėra populiarios. Priežasčių tam yra daug. Pirma, Lietuvos visuomenė yra labai sekuliari, nepaisant didelio krikštytųjų skaičiaus. Didžioji dalis visuomenės nenori, kad kunigai kištųsi į politiką. Tačiau visuomenėje esama ir nemažai tingumo. Esame linkę vengti atsakomybės net ir už savo gyvenimą ir tikėtis, kad politikai ir valstybė gali nuo tos atsakomybės išvaduoti. Tad krikščioniškai moralizuojantys politikai turi galimybių surinkti rinkėjų balsų.

Antra, tradiciškai susiformavusios partijos, kaip socialdemokratai, konservatoriai ir liberalai, savo ideologiniame pagrinde turi krikščioniškų nuostatų. Vien tereikia paminėti liberalines „žmogaus teises“, kurios kilo iš pagarbos žmogaus orumui. Krikščionys čia nesunkiai gali save rasti, ir net iš vidaus partijas keisti. Mėginant išskirti kažką, kas būtų tik „krikščioniška“, o nebūtų liberalu, socialdemokratiška ar konservatyvu, yra sunkiai įmanoma misija. Krikščionių sąjunga savo tapatybę grindžia atsiribojimu nuo liberalizmo, tačiau drauge paradoksaliai sako sieksianti valstybės, kurioje gerbiamos prigimtinės žmogaus teisės ir laisvės.

Trečia, krikščioniškajame pasaulyje, kuriam ir mes priklausome, valstybė ir Bažnyčia yra atskiros, kaip ir politika ir tikėjimo tiesos. Tai sukelia įtampas, bet ir sukuria dinamiką bei įvairovę politikoje. Valstybės ir Bažnyčios atskyrimas reiškia ir tai, kad politika tampa visuomenės veidrodžiu, turi reaguoti į žmonių įvairovę, atsiranda galimybės reikštis įvairioms pažiūroms. Tai ir vadinama laisve. Kitaip yra Islamo šalyse, kur politika suaugusi su tikėjimo tiesomis, vykdo žmonių moralinį ir sąžinės disciplinavimą.

Lietuvos visuomenė pastaraisiais metais yra gana stipriai nuvarginta politikų moralistų, kurie valstybę nori paversti moralės ir sąžinės dispanseriu.

Lietuvos visuomenė pastaraisiais metais yra gana stipriai nuvarginta politikų moralistų, kurie valstybę nori paversti moralės ir sąžinės dispanseriu. Priimdami sprendimus dėl alkoholio prieinamumo mažinimo, nekalbant apie sveikos gyvensenos idėjas, politikai juos aiškina prisiimdami tarsi doros ir moralės autoritetų vaidmenį. Politiniai sprendimai pristatomi taip, tarsi žmogaus laisvė spręsti apie savo asmeninį gyvenimą nieko nereiškia. Politikai moralistai mano, kad laisvė yra pavojinga, o žmonių įvairovė – tam tikra visuomenės ar gamtos anomalija. Jie nepripažįsta teisės žmogui pasirinkti gyventi nesveikai. Nepripažįsta ir teisės patologiškai daryti klaidas sumaunant savo gyvenimą. Politikas moralistas mano, kad tokia pasirinkimo galimybė turi būti ribojama politinėmis priemonėmis.

Kaip ginklą jis pasitelkia vadinamąsias „vertybes“ (moralines, tradicines ar krikščioniškas). Jomis jis pridengia savo moralizuojančius motyvus. Kam kalbėtis su visuomene ir įtikinėti, jei gali nuspręsti pats sakydamas, kad taip daryti skatina amžinosios ar tradicinės vertybės. Dėl didesnio įtikinamumo prie šių vertybių dar gali prišlieti tautos gerovę, sveikatą ir išlikimą. Juk tik visiškas egoistas galėtų vis dar rūpintis savo laisve ir galvoti apie savo gyvenimą, jei tautai gresia išnykimas…

Krikščionių sąjunga bent kol kas eina tuo pačiu pramintu politinio moralizavimo keliu. Pasisakymuose kol kas išryškėja viena pagrindinė vertybė, papuošta „krikščioniškumo“ karūna – „prigimtinė šeima“. Teigiama, kad „nepagarba tradicinei vyro ir moters šeimos sampratai yra blogėjančios Lietuvos demografinės padėties priežastis“. Ketinama kovoti prieš priemones, žalojančias ir tai, kas vadinama „dvasiniu lytiškumu“.

„Vertybės“ (ypač jei prie jų pridedi būdvardį „krikščioniškos“) paprastai politikui moralistui tarnauja kaip patogi dūmų uždanga, kuri leidžia nematyti realių problemų, su kuriomis susiduria šeimos ir pavieniai asmenys. Smurtas, patyčios, abortai, alkoholizmas; finansinės ir psichologinės problemos šeimose, auginančiose daug vaikų; santuokų krizės, bendras empatijos trūkumas. Kai kurie vaikai sulaukę penkerių metų nemoka ne tik skaityti, bet ir kalbėti, nes paprasčiausiai niekas su jais nesikalba. Tai sunku matyti, o dar sunkiau spręsti. Reikia gyventi pagal krikščioniškas vertybes, sakys vertybinis politikas, ir nebus tokių problemų. Ir niekas negali jam paprieštarauti. Tačiau realių problemų mojavimas vertybėmis nesprendžia. Ir jokios ypatingos politikos tame moralizavime nėra.

Krikščionių sąjunga bent kol kas eina tuo pačiu pramintu politinio moralizavimo keliu. Pasisakymuose kol kas išryškėja viena pagrindinė vertybė, papuošta „krikščioniškumo“ karūna – „prigimtinė šeima“.

Krikščioniškiems politiniams moralistams labiausiai ir trūksta krikščioniškumo. Čia krikščioniškumą suprantu ne kaip šūkį apie vertybes, kuris gražiai atrodo politinėse tribūnose. Krikščioniškumą matau kaip realiai besireiškiančią meilę silpnam ir nuolat klystančiam žmogui. Ši meilė politikoje veiktų kaip reali pagalba žmogui, kuriant priemones, padedančias jam bristi iš kančių ir negandų, į kurias yra patekęs jo gyvenimas, gerbiant jo gebėjimą imtis atsakomybės už ateitį. Tai meilė žmogui, kurio gyvenimas labai tolimas nuo įsivaizduoto krikščioniškųjų vertybių standarto. Toks politinis dėmesys, net jei ir neaplipintas krikščioniškumo ar vertybių etiketėmis, ir pačią Lietuvos politiką padarytų labiau krikščionišką.

Komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Mažoji studija“.

Perspausdinta iš lrt.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.