Nerija Putinaitė: Sovietmečiu tautiniai elementai pasitelkti kaip tikėjimo pakaitalas

VU TSPMI docentės Nerijos Putinaitės knygos pavadinime esantis žodžių junginys „skambantis molis“ – daugiaprasmiška metafora. Iš molio galima nulipdyti naudingą daiktą, bet jis vis dėlto lieka gana nepatvarus. Taip N. Putinaitė įsivaizduoja ir sovietmečiu vietinės lietuvių ir centrinės valdžios Maskvoje lipdomą lietuviškumą – kaip sąmoningai konstruojamą, paprastą, bet sistemai naudingą. Apie sovietizaciją, ateizaciją, privatų ir viešą džiaugsmą docentę kalbina Simona Merkinaitė.

Posovietinėse visuomenėse gajus įsitikinimas, kad tautiškumas visuomet buvo represuojamas, o jo puoselėjimas buvo viena iš pasipriešinimo sovietinei sistemai formų. Jūsų tyrimai saviti dėl to, kad jie meta iššūkį šios skirties tarp tautiškumo ir sovietizacijos skirties aiškumui. Ar šie tyrimai atsirado kaip bandymas suvokti santykį tarp šių dviejų dėmenų ir kodėl jiems pasirinktas Dainų šventės pavyzdys? 

Tirdama sovietmetį, visuomet susidurdavau su tautiškumo apraiškų gausa, todėl kilo klausimas, kaip tautiškumas buvo adaptuojamas režimo, kiek su juo konfliktavo ir kaip jis kito. 

Dainų šventės fenomenas čia svarbus dėl kelių priežasčių. Pirmiausia masiškumą, reprezentacinį statusą ji įgavo sovietmečiu. Tuo mes gerokai skiriamės nuo Latvijos ir Estijos, kur ši šventė turėjo ilgesnę tradiciją: buvo rengiama jau XIX a. ir atliko didelį vaidmenį nacionaliniame atgimime. Tuo tarpu Lietuvoje Dainų šventė su nacionaliniu atgimimu nesusijusi. Pirmą kartą, nusižiūrėjus į Latviją, surengta 1924 m., jau po valstybės sukūrimo. Visuotinės tautos šventės vaidmuo jai buvo suteiktas būtent sovietmečiu. Lietuvoje nėra dažnai kalbama apie Dainų šventę kaip sovietmečio produktą ir gaji nuomonė, kad šventė yra ilgametė Lietuvos tradicija.  

Toliau, žvelgiant jau į dabartinį nepriklausomybės laikotarpį, matome, jog ši šventė tarsi persikelia iš sovietmečio į dabartį. 2007 m. priimtas valstybės lygiu „Dainų šventės tradiciją saugantis“ įstatymas, suteikiantis jai išskirtinį statusą kitų masinių renginių atžvilgiu. Ji yra svarbiausių valstybės jubiliejų minėjimo centre, pavyzdžiui, per Lietuvos vardo tūkstantmečio jubiliejų 2009 m. Dainų šventė buvo pagrindinis įvykis. Tai byloja apie tai, kad šventė, kaip fenomenas, galutinai suformuotas sovietmečiu, perėjo į dabartį ir jau demokratinėje valstybėje atlieka tautos telkimo funkciją. 

Ir pati Dainų šventė skatina kelti klausimą, kokį vaidmenį sovietmečiu atliko tautiškumas: ar jis buvo pasipriešinimo sovietmečiui pagrindas, ar jis visgi atsiduria labiau prisitaikymo prie režimo sferoje? Pagaliau šis pavyzdys rodo tai, ką tyrėjai yra ne kartą konstatavę ir ko įrodinėti nereikia, kad tautiškumą režimas naudojo saviems tikslams, o ne jį vien slopino. Norėjosi pažiūrėti giliau, kas ir kaip buvo adaptuojama ir kas, kokiu pagrindu atmetama režimo.  

Pats sovietmetis nėra monolitiškas, dažnai apie tam tikras tautiškumo formas galima kalbėti kaip režimo „atšilimą“, yra vartojamas ir „nekenksmingos diktatūros“ terminas: žmonėms suteikiama erdvė veikti, rinktis ir patiems spręsti iki tam tikros ribos. Kiek šis bandymas ieškoti sąsajų su tautinės kultūros formomis buvo tiesiog bandymas išlaikyti žmones paklusnius režimui, leisti tiesiog susigyventi su režimu, o kiek tai buvo kryptingos pastangos panaudoti tam tikras tautiškumo formas, jas adaptuojant ideologiniams tikslams? Ar savo tyrimuose matote kažkokį išryškėjantį kriterijų, kaip režimas atrasdavo, ką adaptuoti, ką represuoti ir ką atmesti? Juk minite leidimą tų praktikų, kurios nėra politinės, kur ir kaip buvo apčiuopiama riba? 

Adaptuojami buvo kai kurie nacionaliniai poetai, kultūros veikėjai, juos integruojant į sovietinį kanoną. Buvo aiškios rekomendacijos dėl to, kas iš jų kūrybos gali būti įtraukiama, kas ne. Pavyzdžiui, adaptuotas nacionalinis dainius Maironis, kuris buvo poetas ir kunigas. Buvo atmesta visa jo publicistika, viskas, kas susiję su patriotizmu ar religija, paliekant tik tai, kas artima etnokultūrai, poezija, apdainuojanti meilę tėviškei, gamtos grožį. Nebuvo minimas faktas, kad jis ir kunigas. Maironį miniu neatsitiktinai, nes jo eilių pagrindu sukurtų dainų buvo dainuojama sovietmečiu. Kalbant apie dainas, tai didžiulis jų skaičius buvo atmestas, griežta selekcija vyko pirmą pokario dešimtmetį. Atmestos patriotinį atspalvį turinčios ir karo dainos.

Antrasis Lietuvos himnas, Georgo Sauerweino ir Stasio Šimkaus „Lietuviais esame mes gimę“ buvo uždraustas iš karto po karo. Sovietų įkurtas valstybinis liaudies ansamblis pokariu dar bandė ją atlikti, bet vadovams buvo aiškiai pagrasinta trėmimais bei įkalinimu.

Kompozitoriai pokariu buvo skatinami kurti ideologinio turinio dainas. Vėliau liaudies melodijas primenančios dainos rašomos pagal sovietinio turinio eiles, tačiau pastarasis nėra akivaizdžiai „ideologinis“, nedeklaratyvus. Tekstuose kalbama apie meilę tėviškei, grožėjimąsi gamta ir įterpiami sovietinio gyvenimo epizodai. Pavyzdžiui, turbūt garsiausia sovietmečiu sukurta masinė daina „Ant Nemuno kranto“ (Eduardo Mieželaičio ir Balio Dvariono) buvo atliekama daugumoje Dainų švenčių. Joje kalbama apie upę Nemuną, bet taip pat apie „išaugusius kolūkius“, laimingą liaudį ir pan. Esama nemažai dainų, kuriose sovietinis sluoksnis dar labiau supintas su meile tėviškei ir gamtos grožiu. Taip tautinės raiškos buvo „suhibridintos“. Atpažįstami tautiniai motyvai, bet į juos įpinamas naujas turinys ir naujos prasmės. Turbūt ir buvo įdomiausia atliekant tyrimą pamatyti, kad Dainų šventėse tipinių masinių dainų, šlovinančių Staliną ar partiją, parašytų pagal sąjunginį ideologinį kanoną, buvo viena kita, tam tikra „privaloma“ dalis. Didžiąją dalį dainų sudarė lyrinės meilę tėviškei ir drauge esamai tikrovei apdainuojančios dainos. Galiausiai ir pati Dainų šventė ilgainiui repertuariškai išsiplėtė, kad jos repertuare atsidūrė ir sovietinis popsas, kurį kažin ar tiktų laikyti ideologiniu. Buvo atliekami ir klasikiniai kūriniai.

Tyrimas parodė ir kitą dalyką: Brežnevo laikais Dainų švenčių, taip pat ir populiarioji kultūra tapo labai įvairi. Jau ir pokariu buvo norima, kad naujos dainos ne vien būtų kuriamos, bet kad jos įtraukų, kad žmonės norėtų jas atlikti, o ne atmestų ar vien dainuotų priversti. Septintajame dešimtmetyje, kai masiškai išplinta televizija, pagal vakarietišką modelį pradėta kurti „sava“ popkultūra, pavyzdžiui, įpinant džiazo motyvų, grįžta ir prie autentiško folkloro. Tai rodo režimo didėjantį lankstumą reaguojant į visuomenės poreikius, net jei ir brėžtos ribos tarp to, kas galima ir kas sovietiškai nepriimtina.

Tame buvo ir politikos. Pavyzdžiui, folkloro sąjūdis buvo remtas, jį kaip tautiškai svarbų priešpriešinant iš Vakarų per užsienio radijų bangas skindančiai „pagedusiai“ kultūrai, turint galvoje roką, kaip tam tikrą maišto formą. Matant sovietinės kultūros formų įvairovę negalime kalbėti apie realią žmonių pasirinkimo laisvę ar kūrėjų kūrybos laisvę. Bet tuo pačiu metu tai nėra vien ideologiškai „iš viršaus“ formuojamas turinys. Tai labiau tam tikro „kontrakto“ tarp režimo tikslų, visuomenės poreikių ir kūrėjų kūrybinės išraiškos išdava. 

Kitas įdomus aspektas – tautiniai simboliai ir atributika. Pavyzdžiui, Vytis ar tautinė vėliava buvo uždrausti valstybingumo simboliai, bet egzistavo tam tikro pobūdžio tautiškumo industrija. Sovietmečiu vyko masinė tautinių kostiumų gamyba, kitaip kultivuojama ir eksploatuojama etnotautinė simbolika. Kartu aiškiai ir griežtai nustatant naudojimosi ja ribas. Pavyzdžiui, minėtieji tautiniai kostiumai priklausė valstybei, jų negalima buvo turėti privačiai. Nors tautiškumo buvo daug, bet žmonės negalėjo rinktis, kaip ir kur jį kultivuoti, tai buvo įmanoma tik valdžios nustatytose ribose. 

Tautinės juostos taip pat buvo masiškai gaminamos ir plačiai platinamos. Analizuodama ateizacijos politiką pastebėjau, jog kovoje su katalikiškomis praktikomis ir ritualais juos stengtasi pakeisti nereliginėmis praktikomis ir ritualais su gausiais tautiniais elementais. Minėtos tautinės juostos buvo naudojamos kaip dovanos per jubiliejus, net rekomenduojama būtent tautines juostas naudoti vestuvėse ir laidotuvėse, jomis leidžiant karstą į duobę. 

Tokia buvo politinė linija – „atmušti“ krikščionybę su tautinės religijos pagalba. Buvo puikiai suprasta, jog negalima vien atimti ir drausti, reikia pasiūlyti ką nors kaip stiprią alternatyvą (kuri nebūtų visiškai svetima žmonėms), kitaip nepavyks suvaldyti žmonių. Tad ieškota to, kas paveiktų žmonių emocijas, formuotų kaip tam tikrą kolektyvinį individą. Tautiniai elementai, su jais susijusios emocijos pasitelkti kaip tikėjimo pakaitalas. Galima teigti, kad tautiškumas tapo tam tikru tiltu tarp valdžios ir visuomenės, būdu ją „prisijaukinti“ naujai socializuojant. 

Tautiškumo eksploatavimas režimui Lietuvoje buvo svarbus ir neva paneigiant tam tikras žmonių baimes dėl sovietinės valdžios. Pokario partizaninis pasipriešinimas save suvokė ir kaip tautiškumo sergėtoją. Partizanai atsišaukimuose skelbė, kad sovietinė valdžia atėjusi nutautinti, kad tai jėga, kuri siekianti mus paversti „nelietuviais“. 1946 m. sovietinės valdžios surengta masinė Dainų šventė buvo pastanga parodyti, kad sovietinė valdžia yra protautinė, o lietuviškoji vadovybė – lietuviškieji patriotai. Partizaninio judėjimo nariai valdžios manipuliaciją tautiškumu pastebėjo, bent kiek aš aptikau, gana vėlai. Jau pačioje partizaninio karo pabaigoje, apie 1952 m., radau atsišaukimą, kuriame perspėjama, kad sovietinis režimas manipuliuoja tautiniais jausmais. Tai rodo, jog atpažinti, kad viešai dainuojamos tautinės dainos ir šokami tautiniai šokiai yra režimo sovietizuojančios politikos dalis, nebuvo taip paprasta. 

Tautiškumas vaidino be galo didelį vaidmenį režimui siekiant prisijaukinti visuomenę, ją išlaikant lojalią, formuojant tam tikrą režimo „savumo“ veidą. Tais pavyzdžiais norėjau parodyti, kad tautiškumo kultivavimo negalima sieti vien tik su režimo politiniu atšilimu. Stalino laikais jis buvo ne mažiau svarbus, papildantis represinę politiką. Greta trėmimų, kitos prievartos priemonių tautiškumas politikoje veikė kaip minkštos galios priemonė. 

Pagrindinę „Skambantis molis“ išvadą sau padariau tokią, kad ideologija ne tiek buvo įskiepyta į visuomenę, į kultūrą, literatūrą, viešąsias erdves, bet kad ji taip persimaišė su iki tol egzistavusiomis kultūros praktikomis, ypač tautiškumu, kad dabar sunku būtų šiuos du elementus atskirti. Atrodo, jog ne tik Lietuvoje, bet visose posovietinėse šalyse supaprastintai kalbama apie transformaciją, esą nusimetėm primestą mums idėjos logiką ir grįžome prie kažko autentiško, to, kas egzistavo pogrindyje ir opozicijoje režimui. Jeigu negalime kalbėti ir apie „ideologinio antstato“ nusimetimą“, nes nebėra visiškai aišku, kaip atskirti šiuos du dalykus – tai, kas sava ir autentiška, nuo to, kas primesta ir svetima, kiek šis susiplakimas veikia mūsų politinį tapatumą? Kaip jums atrodo, ar šiandien svarbu dar bandyti atsijoti tai, kas mūsų ir sava, ir to, kas „išauginta“ sovietmečiu? 

Na, kalbant apie Dainų šventės fenomeną, svarbu, kaip jis yra tiriamas kad ir kaimyninėse Estijoje bei Latvijoje, ir kokie šaltiniai naudojami. Kai remiamasi dalyvių ar organizatorių prisiminimais, formuojama vaizdinys, kad ideologiniai tebuvę tik tam tikri inkliuzai. Sakoma, kad iš tiesų egzistavusi ilgametė tradicija, kuriai sovietmetis tebuvo etapas, po kurio Dainų šventės tradicija tuos inkliuzus nusimetusi tarsi rūbą ir besitęsianti toliau. 

Lietuvos atvejis vėlgi įdomus dėl to, kad mūsų Dainų šventė nebuvo ilgametė tradicija. Tai savaime suteikia pagrindą į Dainų šventės fenomeną žvelgti kaip į tam tikrą sovietmečiu stipriai formuotą praktiką, kaip į sovietinį produktą. Turiu galvoje ne vien dainų turinį, kuris keičiasi gana greitai. Šventės organizacinis modelis yra visiškai sovietinis. Dainų šventės buvo organizuojamos kaip sovietinės meno saviveiklos olimpiados, grįstos nuolatinėmis reguliariomis įvairiapakopėmis apžiūromis, geriausiųjų meno saviveiklininkų varžytuvėmis. Pradžioje vykdavo rajoninės peržiūros, tada regioninės. Centrinis renginys kas penkeri metai vykdavo respublikinėje sostinėje, į jį suvažiuodavo jau patys geriausi ir atrinktieji ankstesnėse apžiūrose. Tačiau patys geriausieji iš šių turėdavo galimybę pasirodyti Maskvoje. Šis per kelias renginių ir apžiūrų pakopas sukonstruotas geriausiųjų atrankos modelis yra sukurtas sovietmečiu, ir jis egzistavo visoje Sovietų Sąjungoje. Greta to, už tai yra atsakingi meno saviveiklos organizatoriai ir profesionalūs kolektyvų „šefai“. Lietuvoje ši struktūra bent iš dalies išliko. 

Būtų sunku atskirti, kas čia „tikra“. Laikausi nuomonės, jog sovietmetis sukūrė tam tikrą savitą autentiką. Problemos nematyčiau, jeigu šis tautiškumo elementų turintis renginys būtų vienas šalia aibės kitų renginių, jeigu jis neturėtų išskirtinio statuso, kuris buvo jam skirtas sovietmečiu, jei prie jo nebūtų priderinamos valstybinės šventės. Tai, o ne vien dainų pasikeitimą, laikyčiau desovietizacijos ženklu. 

Tiek „Skambantis molis“, tiek „Nugenėta pušis“ kviečia subtiliau kalbėti apie pačias nelaisvės formas. Totalitarizmas save parodo ne kaip prievartos, baimės ir liūdesio būklę. Ypač „Skambančiame molyje“, kaip pasakojimas apie šokančią ir dainuojančią tautą, kurioje centrinis kontrolės elementas yra ne baimė ar represijos, bet džiaugsmas. Man tai buvo vienas iš ryškiausių pavyzdžių, kurie praktiniu lygiu Lietuvoje kalba apie džiaugsmą kaip totalitarinės kontrolės priemonę. Dainų šventė, įvairios meno saviveiklos iniciatyvos kūrė liaudžiai artimą, džiugesio ir optimizmo persmelktą kultūrą. Galbūt daugiau kalbėdami apie kontrolės formų įvairovę geriau galime suprasti ir skirtį tarp laisvės ir nelaisvės režimų?

Tai išties labai svarbus aspektas. Be abejo, džiaugsmas ir optimizmas yra svarbūs, tačiau klausimas, ar šis džiaugsmas paliekamas pačiam žmogui, ar jis yra politiškai kontroliuojamas, ar jo raiška susiejama su politiškai reikšmingomis praktikomis? Represijų metais, Stalino laikais, o ir kituose totalitariniuose režimuose, rengiami milžiniški džiaugsmo paradai, masinės sporto šventės. Ir tuomet, kai prieškariu vyko parodomieji teismai. Teroras ir surežisuotas masinis džiaugsmas (reiškiantis liaudies palaikymą režimui) ėjo koja kojon. Daug komplikuotesnis šis santykis pasidaro vėlyvajame sovietmetyje. Tačiau išlieka tas pats motyvas – džiaugsmas įspraustas į tam tikrus valstybės kontroliuojamus rėmus, nurodoma, kada ir kaip džiaugtis. Dainų šventė taip pat buvo savotiška tokia džiaugsmo forma, jos rėmuose buvo suteikta erdvė tam tikrai saviraiškai susiburiant ir po pačios šventės. 

Ne mažiau svarbu ir tai, kad buvo suvalstybintas ar suvisuomenintas ir privatus džiaugsmas. Pavyzdžiui, gimtadienio negalėdavai švęsti be darbo kolektyvo, kuris taip pat buvo ir „minkštas“ privataus gyvenimo prižiūrėtojas. Ar vestuvių šventės – čia ne tik valstybė organizavo iškilmingą civilinę metrikacijos ceremoniją. Buvo ir rekomendaciniai aprašai apie tai, kaip organizuoti šventę toliau, „linksmajai daliai“ formuotas tam tikras scenarijus. Netgi ten, kur tarsi turėtų reikštis asmeninio džiaugsmo spontaniškumas, jis nebuvo paliktas be priežiūros. Ši privataus gyvenimo kontrolė išliko per visą sovietmetį, nepaisant paties režimo pokyčių. 

Džiaugsmas, optimizmas režimui buvo svarbūs kaip žmonių tikėjimo režimo tikslais išraiška. Ne vien dėl politinio lojalumo. Į žmogų buvo žiūrima kaip į darbo vienetą, o bent iš dalies našiam darbui reikalingas žmogus, nepraradęs prasmės pojūčio. Džiaugsmo stimuliacijas vedė sovietinės santvarkos pragmatinė logika. Vien ideologinės indoktrinacijos ir ideologinio patriotizmo nepakako. Buvo suvokiami, net jei ir skirtingais laikotarpiais skirtingai, žmonių asmeniniai savirealizacijos poreikiai. 

Socrealizmas mene, be abejo, buvo visiškai atskira džiaugsmo ir gerovės iliuziją kurianti industrija. Pavyzdžiui, filme „Kubanės kazokai“ (1950 m.) vaizduojamas kolūkinis gyvenimas, kuriame maisto ir visa ko gausa bei nuolatinis džiugesys sudarė atsvarą pokarinių nepriteklių ir bado realybei. Jau vėlesniame filme „Aš žygiuoju per Maskvą“ (1963 m.) viename epizode vaizduojama prekėmis nukrauta parduotuvė, realybė, kuri taip pat niekur neegzistavo. Su tokios idealios tikrovės filmuose pagalba buvo kuriama iliuzija, kad nors mums yra blogai, visgi kažkur ar kitur Sovietų Sąjungoje žmonės gyvena gerai. 

Lygindama skirtingus režimus vesčiau skirtumą ne tarp džiaugsmo ir jo nebuvimo, bet kur ir kaip tas džiaugsmas kuriamas, kiek jis politiškai kontroliuojamas. Džiaugsmą įvairiuose ritualuose ar per šventes generuoja bet kuris režimas, tačiau demokratinėse visuomenėse džiaugsmo „gamyba“ yra įvairialypė, ne vien valstybės rankose, jį gamina korporacijos, pati visuomenė, ir žmogus turi laisvę rinktis, kas sovietmečiu buvo neįmanoma. 

Kalbant apie komplikuotą režimo ir tautiškumo santykį, kaip Dainos šventės santykis su režimu keičia dainuojančios revoliucijos istoriją?

Negalima paneigti, jog Dainų šventė sovietmečiu kūrė tam tikrą bendruomeniškumo jausmą. Kitas klausimas – ar jo pakanka, kad ilgainiui įvyktų politinis perversmas? Mano manymu, jo nepakanka. Naratyvas, jog bendruomenės būrėsi, tautiškumo jausmas stiprėjo ir augo, kol išaugo į nepriklausomybę, kad dainuojanti tauta per dainas išsiveržė iš režimo gniaužtų, atskleidžia tik nedidelę plataus ir sudėtingo reiškinio dalį. Būtina matyti platesnį kontekstą, tai, kas anuomet vyko Sovietų Sąjungoje, kaip keitėsi šalies politika. Pirmiausia „glasnost“ politika leido viešą dalinę kritiką negerovėms, bet galiausiai ji išsivystė į režimo kritiką, kurios valdžia nebepajėgė sukontroliuoti. Spaudžiamas Vakarų, Michailas Gorbačiovas 1987 m. paleido dalį politinių kalinių, kurie Lietuvoje stojo į režimo kritikų lyderių gretas. Štai žymiajame 1987 m. rugpjūčio 23 d. mitinge prie A. Mickevičiaus paminklo Vilniuje, minint Molotovo-Ribbentropo paktą, pirmose eilėse yra kaip tik paleistieji politiniai kaliniai, kurie ėmėsi lyderystės. Saugumo tarnybos taip pat su mitingo organizatoriais nesielgė taip kaip anksčiau. Disidentinis politinis judėjimas ir vėliau, jau vystantis Sąjūdžio veikloms, visada buvo kaip tam tikras atsvaros taškas komunistų tikslams. Lietuvos komunistų partija svajojo apie kitokį ateities scenarijų – norėjo didesnės autonomijos Sovietų Sąjungos sudėtyje, tačiau būtent disidentinio sparno, įskaitant katalikišką ir liberalųjį, įtaka labai stipriai atsvėrė tą poziciją. Manau, tai pagrindinė priežastis, kodėl netapome kaip Baltarusija. Tautiškumo aspiracijos pradėjo stipriai veikti tik tuomet, kai buvo susietos su nepriklausomos valstybės idėja. 

Ne mažiau svarbus ir valstybės ekonominis kolapsas. Žmonių nepasitenkinimas ekonomine situacija buvo milžiniškas, ir būtent jis, manyčiau, vaidino bent jau pradžioje didesnį vaidmenį antisovietinėms nuotaikoms nei tautiškumas. Tad esama eilės faktorių, kurie visi turi būti svarstomi kartu. 

Toks naujesnis folkloru pagrįstas politinis projektas buvo Naisių fenomenas Lietuvoje. Jį apibūdinote kaip „pseudoutopiją“, kuri buvo sulipdyta iš dviejų dalykų – sovietinio naratyvo apie gražų gyvenimą ir pagonių mitologijos, orientacija į gamtą, į žmogaus ryšį su ja būdingas abiem. Naisių fenomenas, nuosekliai kurtas kaip idiliškos mažos bendruomenės simuliacija, tapo pakankamai geru „tramplinu“ į valdžią. Įtvirtino partijos lyderio R. Karbauskio vaizdinį, kaip paprasto žmogaus atstovą, kaip gerai besitvarkantį ir sutvarkantį bendruomenės lyderį, o politine programa tapo praplėsti Naisių utopiją Lietuvoje. Ar šis „miksas“ ir buvo viena iš šiuo projekto laikinos sėkmės priežasčių ir ką jis rodo apie visuomenę? 

Naisiai įdomūs pirmiausia kaip lokalus fenomenas, tačiau politikai jis svarbus ir dėl to, kad jis iš lokalaus netapo nacionalinis. Jis taikė į etnotautinį nacionalizmą, grįstą sovietiniais ir posovietiniais pagoniškos Lietuvos pasaulėjautos ir klestinčios laimingos gyvenvietės (kolūkio) vaizdiniais.

Keltinas klausimas – kodėl buvo nesėkmingas? 2016 m. prieš rinkimus atrodė, kad tas projektas negali būti sėkmingas, tačiau, kaip sakoma, niekada nežinai. Po Sovietų Sąjungos griūties patriotiškumo, tapatumo supratimas keitėsi, plėtėsi ir vystėsi, pildėsi naujais patyrimais ir prasmėmis. Ir staiga pasirodo politinė jėga, kurios vadovas grįžta prie etnocentrinių mitų – prie pagoniškų dievybių, grįžta ir prie žemės (ir jos kultivavimo) kulto. Po rinkimų tos nuostatos buvo mažai vystomos, manau, geriau supratus visuomenės nuostatas. Rinkiminėje partijos programoje buvo antieuropinių užuominų, tačiau po rinkimų nebuvo plėtojamos, manau, dėl tos pačios priežasties.

Tai rodo, kad visuomene nėra taip lengva manipuliuoti: tautiniai jausmai nėra taip paprastai konstruojami. Tą pačią išvadą siūlo ir sovietinis laikotarpis. Režimas mielai į politiką nebūtų ėmęs integruoti tautinių elementų, nes jie visada yra pavojingi. Bet buvo suprasta, kad, visiškai atmetus tautiškumą, režimui bus sunku ir skausminga įsitvirtinti. Karbauskio fenomenas panašus – jis bandė pasinaudoti tautiškumo korta ir taip patraukti žmones prie savęs, tačiau „prašovė“ suprimityvindamas tautiškumą, neįvertino, kad tautiniai vaizdiniai per tris dešimtmečius gerokai modifikavosi. Karbauskis mėgino reanimuoti į sovietinius panašius tautiškumo vaizdinius, pavyzdžiui akcentuojant žmogaus santykį su gamta, kitus palikdamas nuošalėj. Tačiau per nepriklausomybės metus visuomenė keitėsi, konsoliduojant tautinę bendriją imta remtis ne gamtos ir žemės vaizdiniais bet patriotiniais pasakojimais apie pasiaukojimą ir kovą. Pagrindinis, be abejo, yra pasakojimas apie pokario partizanus, kuris užima labai svarbią vietą dabartinėje tautos savivokoje. Jis patriotinis labai nesovietine prasme. Šiuo pasakojimu remiasi Tėvynės Sąjunga-Lietuvos krikščionių demokratų partija, neatmesdama ir etnocentrinio tautiškumo. Tuo ji daug pranašesnė politinio patriotizmo fronte. Karbauskis kadencijos pabaigoje mėgino tapti Vyčio skulptūros pastatymo Lukiškių aikštėje gynėju, taip lyg išplėsdamas žemės ir pagonybės kulto ribas, tačiau tai nebesuveikė.

Įdomus klausimas, kodėl į tautiškumą sukoncentruotas projektas nesuveikė Lietuvoje, bet galbūt suveikė kitur. Tam reikėtų atskirų tyrimų. Galbūt, bent lyginant su lenkais, Lietuva yra daug sekuliaresnė visuomenė. Lenkijoje etnotautiškumas susijęs su kataliko savivoka ir net tam tikru katalikiškuoju mesianizmu. Lietuvoje sunku įsivaizduoti, kad tautos ir katalikiško tikėjimo simbiozė taptų sprogstamuoju politiniu mišiniu. 

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.