Nerija Putinaitė: valdžioje išliko ta pati nomenklatūra, nes nebuvo desovietizacijos

Filosofės Nerijos Putinaitės teigimu, mūsų šalies žmonių jausmas, kad jie yra atskirti nuo valstybės, iš dalies susijęs su tuo, kad Lietuvoje nebuvo desovietizacijos.

Per Lietuvos valstybės šimtmečiui skirto disputų ciklo „Pavojingos mintys“ renginį tema „Ar Lietuva yra nepriklausoma Lietuvos TSR?“, surengtą Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute (VU TSPMI), doc. dr. Nerija Putinaitė sakė: „Nepriklausoma LTSR buvo lietuviškos nomenklatūros, vėliau ir Brazausko svajonė. Ką tai reiškia? Tai svajonė išlaikyti tvarką tokią, kokia yra, bet būti nepriklausomam nuo Maskvos.“

Filosofės teigimu, buvusių nomenklatūros veikėjų prisiminimuose dažniausiai pasakojamas susipriešinimas su Maskva, kaip buvo stengiamasi padaryti, kad Lietuvai būtų gerai, slepiant nuo Maskvos, šią apgaunant. Tad nomenklatūra ir toliau norėjo viską spręsti, bet nepriklausomai nuo Maskvos, o ne kad Lietuva būtų laisva ir tauta spręstų apie tai, kokia turi būti šalis. O tai atsispindėjo nomenklatūros pasisakymuose dar Sąjūdžio laikais. Todėl N. Putinaitė ir suformulavo klausimą – ar Lietuva yra nepriklausoma Lietuvos TSR? Tai yra, kad Lietuva nuo Maskvos nepriklausoma, bet kiti dalykai išlikę, kaip sovietmečiu. Ji pristatė su šiuo klausimu susijusias tezes.

1. Suformavo „homo sovieticus“

Sovietmetis Lietuvos šimtmečio istorijoje užima labai didelę dalį. Jis truko beveik 50 metų. Pasak N. Putinaitės, anuomet vyko labai dideli pokyčiai. Buvo tikslingai formuojamos visuomenės vertybės, bendravimo kultūra, kuri atitiko režimo reikalavimus. Buvo tikslingai keičiama dalyvavimo politikoje samprata, politinio veikimo būdai. Tada ir buvo sukurta Lietuvos TSR.
Anuomet žmonės išmoko gyventi dvigubą gyvenimą, priminė filosofė. Jos teigimu, sovietmečiu viešumoje neliko aiškumo tarp tiesos ir netiesos, tarp sąžiningumo ir nesąžiningumo. Žmonės susikūrė vidinius cenzorius, su kuriais susitaikė ir susitapatino.

„Sovietmetis suformavo tai, ką mes įvardijame kaip homo sovieticus“, – pažymėjo N. Putinaitė.

Filosofės teigimu, tas laikotarpis kaip socialinės ir politinės inžinerijos eksperimentas savaime palieka pėdsaką visuomenėje, politikoje. Ji priminė, kad nuo sovietmečio praėjo dar nedaug laiko. „Už naujų gyvenimo formų slepiasi palikimas, kuris viena ar kita proga pasireiškia dabartinėje visuomenėje, valstybėje“, – sakė N. Putinaitė.

2. Nebuvo strategijų, kaip išsivaduoti iš sovietmečio

„Po sovietmečio nebuvo sąmoningai formuojamos strategijos, kaip išsivaduoti iš tokio palikimo. Lietuvos TSR gyvybingumas reiškiasi tuo, kad daugelio dalykų mes nesuprantame ir neįvardijame“, – sakė N. Putinaitė. Ji vardijo, kad visuomenė turi tokių bruožų, kaip nepasitikėjimas valstybe, žemas asmens savivertės lygis, nenoras imtis iniciatyvos, bejėgiškumo išgyvenimas, agresija, nuolatinė kritika valdžiai, valdžios sutapatinimas su valstybe, visus vienijančios stiprios ideologijos bei lyderio Mesijo ilgesys ir taip toliau. Filosofė teigė, kad tai matyti įvairiuose, net smulkiuose žmonių pasirinkimuose, vertinimuose.

Kaip pažymėjo N. Putinaitė, po Sąjūdžio paskelbus Nepriklausomybę, daugelis postų ir vietų buvo užimama tos pačios nomenklatūros, buvo perkeliama ta pati valdymo praktika, tas pats santykis su pavaldiniais ir visuomene. Filosofė tai įvardijo kaip vieną svarbiausių desovietizacijos nebuvimo bruožų.

„Žmonių jausmas, kad jie yra atskirti nuo valstybės, iš dalies susijęs su šiuo neįvykusiu pokyčiu“, – sakė N. Putinaitė.

Jos įsitikinimu, buvę nomenklatūros lyderiai ir elitas nebuvo pašalinti iš politinio valstybės gyvenimo, bet darė ir tebedaro svarbią įtaką.

Sovietinė nomenklatūra ir toliau norėjo viską spręsti, bet nepriklausomai nuo Maskvos, o ne kad Lietuva būtų laisva ir tauta spręstų apie tai, kokia turi būti šalis.

3. Iki šiol nepripažįstame, jog režimas buvo ir mūsų

„Lietuvos TSR palaiko ir tai, kad sovietmetis buvo ir yra suvokiamas pirmiausia kaip okupacija, o ne totalitarinis režimas“, – sakė N. Putinaitė. Ji pažymėjo, kad okupacinis režimas matomas kaip svetimųjų, ne lietuvių kurtas ir palaikytas. O išsivadavimas iš okupacijos tarsi savaime turėtų vesti prie išsivadavimo nuo totalitarizmo palikimo. Tad nebuvo suvokta, kad tai buvo ir savųjų režimas.

„Yra dvi galimos pasipriešinimo formos, kurios veikė ir sovietmečiu, – nacionalinė ir tam tikra vertybinė, – kalbėjo N. Putinaitė. – Nacionalinis pasipriešinimas yra nukreiptas prieš pavergėjus, siejamas su pasipriešinimu okupacijai, siekiant išsivaduoti iš svetimųjų priespaudos.“

Išsivadavusi tauta, filosofės žodžiais, gali sukurti ir totalitarinę valstybę. Kaip pavyzdį ji minėjo Baltarusiją.

Vertybinį pasipriešinimą N. Putinaitė apibūdino kaip pasipriešinimą politiniam režimui kaip neteisingam ir blogam. Tai ir pripažinimas, kad savi taip pat kūrė bei palaikė režimą. Tai siekis sukurti ir palaikyti politinę tvarką, kuri remtųsi kitais principais, nei totalitariniai. Toks pasipriešinimas gali būti nukreiptas ir prieš savą nacionaline prasme valdžią, pažymėjo N. Putinaitė.
Kaip teigė filosofė, Lietuvoje mažai suvokiama, kad nauja valstybė turėtų būti kuriama ne nacionalinių, bet tam tikrų politinių vertybių pagrindu.

N. Putinaitės nuomone, painiava tarp to, ar sovietmetis buvo okupacija, ar režimas, prie kurio ir patys prisidėjome, stipriai veikia ir dabartinę Lietuvą. Tad užuot stiprinę politiškumo pagrindus, ar kalbėję apie svarbias, mūsų išlikimui reikalingas vertybes, tokias, kaip meilė artimajam, solidarumas bei empatija, stengiamės užkonservuoti iš sovietmečio paveldėtas idėjas ir simbolius.

4. Komplikuota istorinė savivoka

„Lietuvos TSR stipriai veikia mūsų istorinę savivoką ir tapatybę, – įsitikinusi filosofė. – O tai pirmiausia lemia dabarties santykį su tarpukario Lietuva. Tarsi dabartinė Lietuva yra tai, kas buvo prieš LTSR, atkūrimas. Tai valstybė, kuri okupacijos metais buvo suvokiama, kaip stipraus tautinio telkimosi pagrindas, kaip tam tikras valstybingumo pavyzdys okupuotai tautai. Tarpukario Lietuva vertinama kaip beveik besąlygiškai geras dalykas. O tai trukdo į ją pažiūrėti kitaip, su ja nustatyti dabartinės Lietuvos santykį. LTSR slepiasi neatsakytuose praeities klausimuose, baimėse tuos klausimus kelti ir aiškintis.“ Ji pridūrė, kad mums sudėtinga kalbėti ir apie nacių okupacijos metus.

N. Putinaitės nuomone, tai trukdo skleistis laisvai Lietuvai.

Filosofė teigė, kad pradėjus kritiškai žvelgti į prieškario Lietuvą, tarsi savaime suvokiama, kad metamas šešėlis ir pokario pasipriešinimui.

„Aš tai matyčiau kaip LTSR metamas šešėlį, – sakė N. Putinaitė. – Tai mūsų negebėjimas, negalėjimas laisvai ir atvirai žiūrėti į tai, ką mes turėjome savo istorijos etapais, vienų neiškelti bei nesuabsoliutinti kaip ypač gerų, ypač palankių mūsų tautiškumo formavimui ir supratimui.“

Perspausdinta iš lzinios.lt