Nerija Putinaitė. Valstybės diena ir nemeilė

Valstybės dieną šiemet pasitinkame džiaugdamiesi besibaigiančia pandemija ir tuo, kad net ir karo Ukrainoje kontekste gyvename santykinai saugioje valstybėje. Šiandien ypač nesunku suprasti, kokie laimingi esame ir kokie menki mūsų vidiniai nesutarimai bei problemos, palyginus su Ukrainą ištikusiomis nelaimėmis.

Karas Ukrainoje teikia galimybę įdėmiau pažvelgti į Rusiją ne vien kaip į agresorę, bet ir kaip į blogą valstybę, į kurią panašūs nenorėtume būti. Jis skatina aiškiau pamatyti, kas yra gera ir kas yra bloga valstybė.

2017 m. rusų režisierius Andrejus Zviagincevas sukūrė gilų ir drauge keistą filmą „Nemeilė“ apie vienišą berniuką. Jis dingo, ir vykstant paieškoms pasirodė, kad berniukas buvo niekam nereikalingas, nei tėvams, nei valstybės atsakingoms institucijoms. Kurį laiką, kol visai neliko vilties, jo ieškojo tik grupelė savanorių. Jo dingimas taip ir nebuvo išaiškintas. Filmo prasmė naujai atsiskleidžia šiandien.

Rusija šiandien yra agresorė, daranti baisius dalykus. Tačiau karo mėnesiai leido geriau Rusiją pažinti, ir pažinti ne vien jos propagandą, bet ir tam tikrą esmę, kurią filme „Nemeilė“ atskleidė A. Zviagincevas. Tai valstybės nemeilė žmonėms, kurią ilgainiui atliepia ir žmonių nemeilė, abejingumas vieni kitiems.

Nemeilė žmogui Rusijoje išvirsta į valstybės reikalavimą žmonėms besąlygiškai palaikyti valdžios sprendimus. Matėme elito atstovų viešas ištikimybės deklaracijas politiniams sprendimams. Matome įvestas sunkiai suvokiamas bausmes už laisvą nuomonę. Matome ir atsainų, be atjautos santykį su kovojančiais ir žūstančiais savais kareiviais.

Pati demokratija neapsaugo nuo nemeilės. Galėtume įsivaizduoti demokratiją, kurioje vyrauja nemeilė žmogui. Joje kiekviename žingsnyje žmogus susidurtų su smulkiomis taisyklėmis, apribojimais, draudimais, ir būtų numatytos griežtos bausmės už taisyklių nesilaikymą. Joje laisvės erdvių būtų, bet jos labai siauros.

Žmonių interesų būtų paisoma, bet labai siauru mastu. Joje dauguma primestų savo valią mažumoms. Tokioje demokratijoje nebūtų atlaidumo, pastangos kantriai šviesti visuomenę, pripažinti, kad žmonės ir jų poreikiai yra skirtingi. Karantinas parodė, kaip nesunkiai demokratinė valstybė gali suvaržyti žmonių gyvenimą ir kasdienybę.

Lietuvoje ir įprastu metu turime labai daug taisyklių, bausmių ir ribojimų, pozicijų, atskleidžiančių nemeilę. Tai rodo politinio elito retorika, liečianti tamsiaodžius migrantus iš Baltarusijos, nenoras išspręsti partnerystės klausimą, netaikyti drakoniškų bausmių už lengvų narkotikų vartojimą. Su nemeile susiję reiškiniai dažniausiai liečia mažumas.

Tačiau juk demokratinė visuomenė ir susideda iš vienokių ar kitokių mažumų. Ji nėra panašiai galvojančių ir besielgiančių monolitinė dauguma. Kiekvienas mūsų priklausome kuriai nors mažumai.

Išgirdus apie prasidėjusį karą Ukrainoje, viena iš pirmųjų minčių buvo, kad Lietuva gali taip niekada ir netapti normalia demokratine valstybe. Su plačiomis teisėmis ir laisvėmis, viešų diskusijų erdvėmis, pastangomis šviesti, o ne vien disciplinuoti ir mobilizuoti visuomenę priešintis galimam agresoriui. „Normalia“, kaip ji suprantama Vakaruose, kur tiesiogiai nejaučiamos išorinės grėsmės.

Iššūkiai saugumui nemažiau nei pandemija gali suformuoti papildomų argumentų, kodėl nereikia paisyti vienokių ar kitokių žmonių norų ar teisių. Jie brėžia linijas tarp priešo ir draugo nuomonių ir pozicijų, nepalikdami pilkųjų zonų, kuriose galimos įvairesnės nuomonės. Jau ir šiandien labai nesunku būti patalpintam į „vatniko“ ar „naudingo idioto“ kategoriją, nes išsiplečia laukas pozicijų ir žinojimo, kuriam tarsi nereikia argumentavimo ir įtikinėjimo.

Iššūkiai saugumui skatina nepaisyti mažumų ar individų interesų dėl daugumos išlikimo. Seimo opozicija iššūkius saugumui kaip argumentą jau panaudojo. Ji debatus dėl visuomenei reikšmingų dalykų priskyrė visuomenės skaldymui, kai neva reikią visuomenės susitelkimo.

Nemeilė yra vienas iš blogio valstybėje šaltinių. Nemeilė, jos laiku nepastebėjus, persmelkia valstybę ir visuomenę, užnuodija žmonių santykius, griauna pasitikėjimą, gyvenimą paverčia sunkiai pakeliamu. Šių metų kontekstas, kuriame švenčiame Valstybės dieną, yra perspėjimas ir dėl šio blogio, kurio griaunamoji jėga valstybei gali būti stipresnė ir gilesnė nei bet kurie fiziniai ginklai.

Perspausdinta iš lrt.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.