Neringa Mataitytė. Emocijų vaidmuo tarptautiniuose santykiuose Ukrainos karo perspektyvoje

Šių įvykių kontekste sunku kalbėti apie kitas temas nei karas Ukrainoje. Pastarieji įvykiai neišvengiamai stipriai palietė ir mano disertacijos temą – emocijų vaidmenį tarptautiniuose santykiuose. Individualias emocijas jau spėjome atpažinti visi, taip pat sulaukėme nemažai patarimų, kaip tai kontroliuoti ir nukreipti tinkama linkme. Visgi čia įdomu apsvarstyti ir kitokį emocijų vaidmenį, suprantant jų pasireiškimą diplomatinėse strategijose ir kolektyviame lygmenyje (priskiriant jas tiek įvairioms visuomenės grupėms, tiek politinėms struktūroms ar konkrečioms tarptautinėms saugumo bendruomenėms, tokioms kaip ES ar NATO).

Svarbu tai, jog kolektyviame lygmenyje veikiančios emocijos tampa stipria socialine jėga, struktūruojančia pavienių veikėjų susitelkimą arba priešpriešą, taip pat skatinančia veikėjų persigrupavimą arba dar stipresnį susitapatinimą su „savųjų grupe“.

Vienoje iš teorinių prieigų teigiama, jog tarptautinės saugumo bendruomenės neišvengiamai yra ir „emocinės“ bendruomenės dėl jas vienijančių vertybių ir požiūrių. Tam tikrų krizių metu formuojasi „emocinės normos“ (kaip nariai turi jaustis vienokiu ar kitokiu klausimu), struktūruojančios bendruomenės narių veiksmus ir mąstymą.

Akivaizdus pavyzdys galėtų būti beprecedentis ES pyktis dėl agresorės Rusijos veiksmų, kuris kaip niekada vieningai sutelkė sąjungininkus, juos dar labiau sustiprino ir nepaliko abejingų ar apatiškai nusiteikusių narių. Čia pyktis, baimė ir nerimas (tiek kaip reakcija, tiek galimai kaip emocinės diplomatijos įrankis) reiškiasi ne tik lyderių retorikoje, bet ir atsakomuosiuose veiksmuose, pavyzdžiui, sankcijose, telkiant karinę ir kitokią pagalbą Ukrainai.

Taip pat galima pastebėti, kaip Ukrainos diskurse nusivylimas nepakankamu NATO įsitraukimu naudojamas argumentuojant tikslo tapti šios saugumo bendruomenės nariais persvarstymą (kaip teigė V. Zelenskis, Ukraina suprato, jog netaps NATO nare, nes pati NATO nėra tam pasiruošusi).

Pastebėtina ir tai, kaip emocijos stoja į moraliai teisingų tarptautinės bendruomenės veiksmų pusę, skatindamos padėti Ukrainai ne tik teikiant ginkluotę ir kitokią pagalbą, bet ir aktyviai įtraukiant NATO į karą (pavyzdžiui, prisimenant emocionalų žurnalistės kreipimąsi spaudos konferencijoje į Didžiosios Britanijos ministrą pirmininką Borisą Johnsoną dėl neskraidymo zonos paskelbimo). Visgi sprendimas neskelbti neskraidymo zonos virš Ukrainos leidžia teigti, jog kol kas emocionalumas užleidžia vietą racionalumu paremtiems ir strategiškai atsargiems Vakarų bloko sprendimams.

Visuomenės lygmenyje įdomu atkreipti dėmesį į tai, kaip stipriai šiuo atveju suveikė istorinių traumų ir panašių išgyvenimų sustiprinta atjauta ir empatija Ukrainos gyventojų atžvilgiu. Sprendžiant karo sukeltą pabėgėlių krizę aktyviai įsitraukė daugelis lietuvių, tiek skirdami paramą, tiek atverdami savo namų duris nuo karo bėgantiems ukrainiečiams.

Visai kitokias tendencijas buvo galima stebėti taip pat neseniai Lietuvą sukrėtusioje migrantų krizėje Baltarusijos ir ES pasienyje, kurios akivaizdoje Lietuvoje vyravo baime ir pykčiu cirkuliuojamas diskursas apie migrantus.

Emocijų pasireiškimo pavyzdžių svarstant apie Rusijos invaziją į Ukrainą galima rasti ir daugiau, tačiau svarbu suprasti, jog jos yra ne tik natūraliai kylanti individuali reakcija į dabartinius įvykius ar įrankis mobilizuoti visuomenę, bet taip pat persismelkia į politines struktūras bei padeda jose įtvirtinti tam tikras taisykles ir normas, nuklojančioms kelią tolimesniems sprendimams.

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako