Paulius Vijeikis. Mūsų pareiga tapti slaptais beprasmio kultūrinio karo dezertyrais

Man teko garbė 2017–2021 m. TSPMI bakalaurų laidos vardu tarti sveikinimo žodį. Pasinaudosiu šiomis keliomis minutėmis jūsų brangaus dėmesio, kad pakalbėčiau apie tai, kas man kelia susirūpinimą ir ką mes, politikos mokslų absolventai, nuostabių universiteto dėstytojų dėka, šiandien galime bandyti dėl to padaryti. Tad leiskite man pakalbėti apie politikos mokslų absolvento pilietinę misiją ir prasmę šiandienos visuomenėje – kada geriau, jei ne per šventę?

Kai prieš ketverius metus stojome į VU TSPMI, pasaulis dar buvo paprastesnis – Donaldo Trumpo išrinkimas ir „Brexitas“ daug kam iš mūsų atrodė svarbiausi politiniai įvykiai, kokie tik galėjo nutikti. O ir Lietuva mums tuomet atrodė paprastesnė nei dabar – mūsų ramiame užutėkyje juk negalėjo įvykti nieko panašaus.

Bet šiandien minėti įvykiai, ko gero, neatrodo tokie jau dideli, nes vis labiau akivaizdu, kad giliai Vakarų visuomenėse vyksta daug labiau bauginantys ir esmingesni procesai – Trumpas ir „Brexitas“ yra tik banaliausios ir tik įžanginės jų manifestacijos. Skaudžiausia tai, kad neraminančios visuomeninės tendencijos netruko pasiekti ir mūsų šalį, kuri jau nebėra nekalta hobitų grafystė.

Šiandien Vakarų pasaulyje, įskaitant ir Lietuvą, vyksta karas, kultūrinis karas, kuris, deja, jau nebeapsiriboja vien piktais straipsniais ir per dažnai nejučia tampa fizinis. Visur kovoja dvi stovyklos – patys save apsiskelbę apšviestieji prieš tariamus tamsuolius, kuriuos neva gali pakeisti švietimas, arba kitaip – sunkiai apibrėžiami leftistai prieš teisuolius.

Šio karo sąlygomis abiejose stovyklose proto balsas slopinamas, nes baisu, kad kas supras vidinių stovyklautojų mąstymo prieštaras ir absurdą, kad kas sušuks: „Karalius nuogas!“ Kiekvieno naujo politinio klausimo atsakymai tuoj pat prilimpa prie vienos ar kitos stovyklos – nepriimtinas joks pažiūrų persidengimas, nes tai, esą, graso tiek vienų, tiek kitų tapatybei.

Tad ką mes, politikos mokslų absolventai, galime dėl to padaryti? Kaip mes galime sugrąžinti politiką ir išsaugoti laisvę? Mes juk patys priklausome vienai ar kitai stovyklai – nors daugiausia turbūt vienai. Mes juk nenorime išduoti savo pažiūrų, vertybių, savo moralės ir teisingumo sampratų, savo mylimų draugų.

Visgi, paklauskime savęs – ar savo stovykloje viskuo esame patenkinti? Ar su viskuo sutinkame ir ar drįstame pasisakyti, jei svarbiausiais klausimais manome kitaip? Kiekvienas pažiūrėkime į savo širdį ir savęs paklauskime, ar nebuvo nė kartelio, kai einant išvien su savąja stovykla, ėmė kirbėti sąžinė, atėjo vidinė neramybė? Ar tikrai nė karto savo stovykloje nesijautėme susipurvinę, išdavę save ir galbūt net tai, už ką ta stovykla turėtų stovėti? Ar tikrai nepamatėme kartais bent krislelio teisybės ir kitoje stovykloje, kuriai šiaip jau nuoširdžiai nepritariame? Ar tikrai tikrai tikrai nė karto? Aš tą jausmą pažįstu – tikiuosi, kad nesu visai vienas.

Jei manote, kad jūsų stovykla gali ir turi laimėti kultūrinį karą, nes jos pusėje tiesa – klystate. Tai vienas tų karų, kur laimėtojų būti negali. Jei netikite, pamėginkite įsivaizduoti savo stovyklos pergalę – kur dėsite tuos bendrapiliečius, kurie su jumis vis tiek nesutiks, net jei priimsite visus norimus įstatymus – leidžiančius ar draudžiančius? Ką su jais darysite? Neleisite balsuoti ar kandidatuoti, kalbėti? Kaip toli esate pasirengę eiti, kad įtvirtintumėte savųjų pergalę? Kokios priemonės jums nebepriimtinos – ar tokių yra, kai kalba eina apie visų tiesų tiesą?

Ar tikrai kiekviena teise turi būti pasinaudota iškart, ar kiekviena turi būti iškovota, nepaisant kainos? Ar visų tiesų tiesa tikrai turi būti paskelbiama visa, iš karto, be kompromisų ir prievarta sumaitinama priešininkui?

Brangūs kurso draugai, tai karas, kurio loginė išdava yra totali visuomenės ir visko, kas brangu abiems pusėms, destrukcija. Tai yra visiška beprotybė ir mes turime su tuo kažką daryti. Juk žinojimas ne tik galia, bet ir našta. Mes, kurie apie politiką išmanome daugiau, nešame šią naštą. Geriau kartais tikrai būtų nežinoti ir nesuprasti. Bet mes, visgi, žinome ir todėl turime pareigą – apsaugoti protą, politiką ir laisvę.

Mūsų pareiga tapti beprasmio kultūrinio karo slaptais dezertyrais savo stovyklose! Kviečiu imtis mažyčių kasdienių intelektualinių subversijų savo barikadų pusėje, vieno asmens konspiracijų. Tam jokiu būdu nereikia išduoti savęs ar savųjų. Tai kaip tik veikimas vardan savo stovyklos ir vietos kam nors egzistuoti apskritai. Tai buvimas sąžiningu prieš save patį ir Aukščiausiąjį.
Tad savo šeimoje, draugų rate, chore, paukščių stebėjimo būrelyje, maldos grupėje, savo partijoje – imkimės mažyčių intelektualinių subversijų.

Nejučia įneškime į arogantišką ir save vis patvirtinančią vidinę diskusiją kitos stovyklos argumentų, suabejokime savųjų kartojamomis klišėmis ir prielaidomis.

Parodykime vidines prieštaras ir klauskime, ar tikrai, jei tikime A, turime tikėti ir su tuo visiškai nesusijusiu Z, kad būtume tas, kas esame?

Užverskime draugus klausimais, kaip kadaise darė Sokratas.

Sustabdykime per toli nuvažiavusius stovyklos draugus – pasibaisėję priminkime, kad kitoje stovykloje irgi kvėpuojantys žmonės, o ne runkeliai, ne tėvynės išdavikai.

Panaudokime savo išmanymą pasijuokti iš neteisingo sąvokų vartojimo – ne visi anoje stovykloje yra fašistai, neonaciai arba globalistai–tautos išdavikai.

Sukelkime skaudų kognityvinį disonansą savo stovyklos draugams, nes tai kelias į tikrumą.
Neleiskime politinių klausimų matyti kaip nepolitinių – išspręstų, gamtinių, nediskutuotinų. Organizuokime tiriamąsias ekspedicijas, lauko tyrimus kitoje apkasų pusėje.

Intelektualinėmis pastangomis susprogdinkime bėgius, kuriais du traukiniai galvotrūkčiais ir su karštligišku užsidegimu lekia į vienas į kitą!

Iškaskime bent siaurus koridorius tarp dviejų paralelinių tranšėjų.

Nes visa tai gali įnešti dviprasmybių, neaiškumo į beprotišką kultūrinį karą ir jį sutrikdyti. Tai gali nejučia sudrėkinti šio karo paraką, sugadinti pagrindinius ginklus. Tai gali suteikti vilties.

Mano mylimos Vilniaus universiteto centrinės bibliotekos duris puošia citata iš Evangelijos pagal Luką: „Niekas uždegto žiburio nededa į slėptuvę ar po indu, bet stato jį į žibintuvą, kad įeinantys matytų šviesą.“ Tad, brangūs kolegos VU TSPMI absolventai, kviečiu jus būti ta šviesa, kuri įneštų sumaištį į šiandienos tamsą – ir kuo greičiau.

Neslopinkime širdy kirbančios žinančiojo sąžinės šviesos, bet leiskime jai nutvieksti savo stovyklą. Taip neleisime ir tiems, ką mylime, pabėgti nuo savosios sąžinės. Visa tai gali mums sugrąžinti tikrą politiką ir apsaugoti mūsų visų laisvę, kurios ribos, kartais rodos, vis siaurėja. Tokia, mano manymu, mūsų misija – ką kiekvienas gyvenime toliau bedarytume, tai gali įprasminti mūsų buvimą politikos mokslų absolventais.

Perspausdinta iš lrt.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.