Politikos virsmas istorija: Sąjūdžio reiškinio vertinimai žvelgiant iš trijų dešimtmečių laiko perspektyvos [A. Ramonaitė ir J. Dementavičius]

Sąjūdžio 30 metų sukakties proga Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Valstybingumo erdvėje vyko diskusija „Politikos virsmas istorija: Sąjūdžiui 30“.Į diskusiją sukviesti istorikai ir politologai bandė įvertinti, koks šiandien yra bendras Sąjūdžio reiškinio suvokimas, žinios apie faktus ir jų interpretacijos.

Antanas Kulakauskas, Vytauto Didžiojo universiteto Politologijos katedros profesorius, pažymėjo, kad vieno požiūrio į įvykį, slypintį po Sąjūdžio terminu, nėra ir negali būti. Nors būta vieningumo, nuo pat Sąjūdžio pradžios išryškėjo jo dalyvių politinių, ideologinių ir pasaulėžiūrų skirtumai.

Diskusijos moderatorius – Nacionalinės bibliotekos Informacijos analitikos skyriaus vadovas Ginas Dabašinskas nurodė, kad jau minint Sąjūdžio dešimtmetį versijų apie tai, kas vyko 1988 m. birželio 3 d. išvakarėse, buvo labai daug. Diskusijos dalyviai sutarė, kad žinios ir dabar yra fragmentiškos, trūksta akademinių tyrimų, o gal net grožinės literatūros tekstų Sąjūdžio tematika, kurie leistų susidaryti bendresnį to laikotarpio vaizdą, atskleidžiantį įvairių požiūrių skirtumus, aprėpiantį įvairias visuomenės grupes ir Lietuvos regionus.

Diskusijoje dalyvavę Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto politologai Ainė Ramonaitė ir Justinas Dementavičius tyrinėjo Sąjūdžio ištakas, ketindami pažvelgti į šį reiškinį daugiau iš sociologinės ir politologinės perspektyvos, bet pradėjus tyrimą paaiškėjo, kad nepakanka istorinės medžiagos archyvų, kuriais galėtų remtis tokie tyrimai. Ypač trūksta liudininkų atsiminimų, arba vadinamosios sakytinės istorijos, nes iš dokumentų susidaryti giluminį vaizdą sunku.

Panašūs ir Nacionalinės bibliotekos Adolfo Damušio demokratijos studijų centro vadovo, pirmojo Sąjūdžio laikraščio Kaune „Kauno Aidas“ steigėjo ir redaktoriaus Vidmanto Valiušaičio įspūdžiai. Pasak jo, remiantis tik dokumentais, susitikimų ir posėdžių protokolais, galima susidaryti labai neteisingą suvokimą apie to meto įvykius. Liudijimai ir prisiminimai ne mažiau svarbūs nei faktai. Be to, reikia atsižvelgti ne tik į dabartinius liudijimus, bet ir Sąjūdžio metu užrašytus atsiminimus, kad suvoktumėm, kokiomis žiniomis tuo metu rėmėsi žmonės, priimdami sprendimus. Juk daugelis dabar žinomų faktų tada dar nebuvo žinomi.

A. Kulakauskas teigimu, Lietuvoje per mažai istorikų, kad būtų galima visapusiškai ir nuodugniai ištyrinėti tokį daugialypį fenomeną kaip Sąjūdis. Knygos „Sąjūdžio ištakų beieškant: nepaklusniųjų tinklaveikos galia“ bendraautorė ir mokslinė redaktorė A. Ramonaitė pritarė moderatoriaus pastebėjimui, kad daug yra žmonių, galinčių pasakyti: „Aš esu Sąjūdis.“ Renkant medžiagą knygai ir bandant tiksliai rekonstruoti įvykius, aiškėjo, kad tuo pačiu metu veikė daug įvairių žmonių, nebūtinai žinodami vieni apie kitus. Tie žmonės veikė strategiškai, bet ir intuityviai. Veikė tinkamu laiku ir efektyviai, todėl to judėjimo nebuvo galima sustabdyti. Pasak tyrėjos, tai, kad nebuvo hierarchinės koordinacijos iš vieno centro, buvo Sąjūdžio stiprybė.
Moderatoriaus G. Dabašinsko nuomone, Sąjūdžio reiškinio analizės kompleksiškumas susijęs ne tik su vidinių dalyvių ir jų grupių įvairove, bet ir su išoriniais struktūriniais veiksniais, kurie ne visada atsiskleidžia per gyvosios istorijos pasakojamus. Vilniaus politikos analizės instituto ekspertas, Europos saugumo programos direktorius Simas Čelutka paantrino, kad to laikotarpio tyrimai neišvengiamai susiję su platesniu tarptautinių santykių kontekstu.

Kalbėta ir apie dalyvių atsiminimų vertinimo keblumus, kurie gali kilti dėl dalyvių emocinio ir subjektyvaus požiūrio. Gal objektyviam tyrimui reikia emocinės ir laiko distancijos, kurią galbūt jaučia jaunosios kartos diskusijos dalyviai J. Dementavičius ir S. Čelutka. J. Dementavičiaus požiūriu, sunku įsilieti į Sąjūdį išgyvenusių autorių pasakojimą ar juolab su juo konkuruoti. J. Dementavičiaus manymu, bendras visų kartų tyrėjų uždavinys yra visapusiška Sąjūdžio laikų istorija. Toks žinojimas, pasak jo, reikalingas, nes vėl bet kada galime atsirasti toje pačioje egzistencinėje situacijoje, kai prireiks naujo sąjūdžio.

Į pokalbį įsitraukė ir diskusiją stebėjęs prof. Vytautas Landsbergis. Jo nuomone, blaškantis tarp įvairių naratyvų ir pasakojimų, gali pradingti faktai. „Ne visų vadinamųjų naratyvų vertė yra vienoda“, – pridūrė prof. Vytautas Landsbergis.

Prie diskusijos prisijungęs Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos narys Andrius Kubilius paragino mokslininkus ir rašytojus drąsiau žvelgti Į Sąjūdžio laikotarpį. Pasak politiko, bendram to laikotarpio supratimui trūksta ne tik akademinių studijų, bet ir populiariosios literatūros.

Perspausdinta iš lnb.lt