Politologas [K. Andrijauskas]: Kinija nėra dramblys Afrikos porceliano krautuvėje

Pekinas pagrįstai kaltinamas naujuoju kolonializmu Afrikos žemyne. Bet jei įsižiūrėtume atidžiau, „tikrai negalėtume teigti, kad Kinija yra tas dramblys, kuris įėjo į indų parduotuvę ir ten viską išdaužys“, – LRT RADIJUI sako Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) docentas Konstantinas Andrijauskas.

Kinija yra didžiausia Afrikos prekybos partnerė, žemyno infrastruktūrai ir paskoloms išleidusi milijardus dolerių. Keliai, geležinkeliai, uostai – daugybę tokių projektų Pekinas remia Afrikoje – tai dalis vadinamosios „Juostos ir kelio“, arba kitaip – „Naujojo šilko kelio“ iniciatyvos, kuria Kinija siekia gerinti savo prieigą prie užsienio rinkų ir išteklių bei didinti įtaką užsienio šalyse.

Savaitės pradžioje Pekine vykusiame susitikime su Afrikos lyderiais, Kinijos vadovas Xi Jinpingas pažadėjo Afrikos vystymuisi per ateinančius trejus metus skirti 60 mlrd. dolerių – tiek jis skyrė ir per pastaruosius trejus metus nuo ankstesnio Afrikos šalių ir Kinijos viršūnių susitikimo. Vis dėlto kritikai atkreipia dėmesį, kad didžioji dalis Kinijos siūlomų finansinių susitarimų yra paskolos, o tai esą kai kurias Afrikos valstybes klampina į didžiules skolas.

Paskolų liūnas

VU TSPMI docentas K. Andrijauskas sako, kad būtent už paskolas Afrikos valstybėms Kinija kritikuojama bene aršiausiai ir Pekinas linkęs į tą kritiką reaguoti. Ekspertas aiškina, kad Kinijos dalijamos paskolos, už kurias Afrikos valstybės vienaip ar kitaip turėtų ateityje atsiskaityti, tarsi stumia jas į skolos spąstus. Iš esmės Kinija galės daryti, ką nori, tose valstybėse, pavyzdžiui, perimti jų ūkio subjektus, infrastruktūros objektus.

Pasak K. Andrijausko, ką tik įvykusio suvažiavimo metu galėjo susidaryti įspūdis, kad Kinija linkusi į šią kritiką atsižvelgti ir dabar jau pabrėžia, kad didžioji dalis paramos Afrikos valstybėms bus skiriama išmokų pavidalu – palūkanų už jas mokėti nebereikės. Ekspertas pabrėžia, kad tai yra labai rimtas pokytis, ir suprantama, kad Afrikos šalių atstovai buvo dėl to labai laimingi.

„Jiems irgi buvo svarbu parodyti, kad Kinija nėra tas neokolonialistinis veikėjas, nes kai kuriose valstybėse jau buvo kilę pasipiktinimo bangos“, – sako K. Andrijauskas. Jis primena, kad dažnai minimas Zambijos pavyzdys, kai santykiai su Kinija tapo vienu svarbiausių rinkimų darbotvarkės klausimų. Būta ir masinių protestų prieš Kinijos investicijas, manyta, kad iš tų investicijų pelnosi tik vietos politinis elitas.

Veikia ten, kur turi erdvės

Kinija kritikuojama, kad jos santykiai su Afrika primena kolonijinius laikus, nes Pekinas žemyno valstybėmis naudojasi dėl gamtinių išteklių ir pigios darbo jėgos. K. Andrijauskas pastebi, kad kinai į tokius kaltinimus reaguoja jautriai, nes šalis pati save laiko nukentėjusia nuo Vakarų neokolonializmo ar kvazikolonializmo.

Pasak K. Andrijausko, Kinija nevengia bendradarbiauti su kraugeriškais režimais Afrikoje, kurie nelinkę atsižvelgti į žmogaus teises ar kitus demokratijos reikalavimus.

Ekspertas primena, kad 2008 m., kai Pekine įvyko olimpinės žaidynės, ne tik Vakarų pasaulyje, bet ir dalyje Afrikos valstybių sustiprėjo kritikos banga Kinijai dėl jos karinės paramos Sudano režimui. Tuo metu Darfūre vyko veiksmai, daugelio manymu, prilygintini genocidui. Kinija buvo ir aktyviausia Roberto Mugabės režimo Zimbabvėje rėmėja, be kurios pagalbos vargu ar šiam režimui būtų pavykę išlikti

K. Andrijausko nuomone, Kinija supranta reputacines rizikas, kylančias iš tokios sąveikos, bet Pekino argumentas – kad  ji neturi pasirinkimo. Daugelyje kitų valstybių, kurios yra stabilesnės, labiau demokratiškos, labiau gerbia įstatymų viršenybę, labai aktyviai veikia Vakarų kompanijos – Pekinui ten trūksta erdvės veikti. „Kinams belieka eiti ten, kur yra likę vietos – į valstybes, iš kurių Vakarų vyriausybės ir verslas yra pasitraukę“, – aiškina ekspertas.

Kuo Kinijai svarbios Afrikos šalys?

Pasak politologo, Kinijos aktyvumas Afrikoje nėra naujas reiškinys. Dar Šaltojo karo laikotarpiu, ypač 7–8 dešimtmečiais, šalis rėmė daugybę antikolonijinių judėjimų. Tuomet ir buvo sukurtas pagrindas platesnei Kinijos ir Afrikos draugystei.

K. Andrijauskas primena, kad 8-ojo dešimtmečio pradžioje Kinijos Liaudies Respublika (Komunistų partijos valdoma Kinija) iš Kinijos valstybei skirtos vietos Jungtinėse Tautose ir kartu JT Saugumo Taryboje išstūmė  iki tol oficialiai ją užėmusią Kinijos Respubliką (dabartinį Taivaną). Pasak eksperto, tai pavyko daugiausia dėl Afrikos valstybių balsų. Kitaip tariant, dauguma Afrikos valstybių, kurios dekolonizavosi, buvo palankios Kinijai. Nuo to laiko Kinija puikiai supranta Afrikos valstybių kaip bendros valstybių grupės (o jų daugiau nei 50 – tai labai daug) svarbą. O dauguma tų valstybių ir šiandien yra linkusios palaikyti labai draugiškus santykius su Kinija – tai, pasak K. Andrijausko, parodė ir pastarasis suvažiavimas.

Kad Kinija yra labai svarbus žaidėjas Afrikoje rodo ir tai, jog į Pekiną atvyko, Kinijos valstybinės žiniasklaidos teigimu, daugiau kaip 50 valstybių – beveik visų žemyno šalių – atstovai. Toks gausus Afrikos valstybių dalyvavimas susitikime, pasak K. Andrijausko, yra beprecedentis įvykis. Pašnekovo manymu, ateityje Afrikos ir Kinijos santykiai turėtų dar gerėti.

K. Andrijauskas pastebi, kad Kinija yra viena iš valstybių, kurios tiek retoriškai, tiek, atrodytų, ir praktiškai rimtai vertina kai kurių Afrikos valstybių galimybes tapti svarbiomis tarptautinių santykių ir ypač globalios ekonomikos veikėjomis. „Kinai linkę tose valstybėse bent iš dalies plėtoti savo socioekonominį modelį, turi daug perspektyvų žemės ūkyje, kuris Kinijai labai svarbus“, – vardija politologas. Pasak jo, Kinijos investicijoms Afrikoje dar daug erdvės, pavyzdžiui, į transporto infrastruktūros srityje.

Tikrovė – gerokai sudėtingesnė

Vis dėlto ekspertas atkreipia dėmesį, kad Kinija nėra vienintelė žaidėja Afrikoje ir įtaką žemyne daryti yra kur kas sudėtingiau.

Pasak K. Andrijausko, ir JAV, ir ypač Jungtinė Karalystė bei Prancūzija, buvusios aktyvios kolonistės Afrikoje, išlieka svarbiais prekybos partneriais žemyno šalims. Dažnai jų investicijos vis dar didesnės nei Kinijos.

Ekspertas atkreipia dėmesį, jog dažnai kalbame, kad „Kinija perima Afriką“, bet jei įsižiūrėtume atidžiau, pamatytume, kad tikrovė yra gerokai sudėtingesnė. Jei į daugelį kitų šalių, aktyviai veikiančių žemyne, įskaitant kad ir Japoniją ar Indiją, žiūrėtume kaip į vieną grupę, matytume, kad jos sukuria nemenką atsvarą Pekinui. Visos jos turi problemų su Kinijos Liaudies Respublika ir būtų linkusios sumažinti jos įtaką pasaulinėje darbotvarkėje. „Tada tikrai negalėtume teigti, kad Kinija yra tas dramblys, kuris įėjo į indų parduotuvę ir ten viską išdaužys – ten yra ir kitų veikėjų“, – sako politologas.

Perspausdinta iš LRT.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.