Politologas M. Antonowicz: sakyti, kad Baltarusija pasmerkta autokratijai – nepagrįsta

Dr. Mariusz Antonowicz – politologas, VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto lektorius, tarptautinių santykių tyrinėtojas. Šiemet jis gavo Valstybės nepriklausomybės stipendiją tyrimo projektui „Latvijos, Lenkijos ir Lietuvos politika Baltarusijos atžvilgiu 2014–2023: lyginamoji analizė“. Su „Bernardinai.lt“ portalo skaitytojais jis dalinasi įžvalgomis apie Baltarusiją – jos praeitį, dabartį ir ateitį, kuri, kaip teigia tyrėjas, nėra pasmerkta amžinai tironijai.

Aliaksandras Lukašenka pavaizdavo referendumą dėl Baltarusijos konstitucijos pataisų, leidžiančių šalyje laikyti branduolinius ginklus. Dabar jie galės būti dislokuojami Baltarusijoje. Ar mums derėtų sunerimti? Ar keičiasi saugumo situacija regione?

Tuo klausimu viską pasakė Lietuvos krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas: branduoliniai ginklai seniai yra Kaliningrado srityje. Net jei atsirastų naujų branduolinių ginklų Baltarusijoje, mūsų situacijos tai nekeistų. Be to, jei Rusija ryžtųsi tokiam beprotiškam žingsniui ir norėtų prieš mus panaudoti branduolinį ginklą, galėtų tai padaryti ilgojo nuotolio raketomis ir nereikėtų ginklų gabenti iki Baltarusijos.

Pareiškimas, kad Baltarusijoje gali būti dislokuoti Rusijos branduoliniai ginklai – psichologinio spaudimo priemonė, nukreipta į tuos, kurie mažiau įsigilinę į situaciją, todėl gali būti taip paprastai išgąsdinti. Visų pirma tai žinutė skirta Vakarams nuo Suomijos iki Portugalijos – kad ten pradėtų bruzdėti žmonės, kokie nors viešosios nuomonės formuotojai, o tada ir politikai pradėtų sakyti, kad nereikia tiekti ginklų Ukrainai ar į Rytų Europos šalis siųsti greitojo reagavimo pajėgų, nes štai ir Baltarusijoje bus Rusijos branduoliniai ginklai. Tuomet būtų kvestionuojamas bendras Vakarų atsakas į Putino agresiją prieš Ukrainą.

Dar vienas aspektas – paties Baltarusijos režimo stabilumo klausimas. Jei ten bus branduolinių ginklų ir kils didžiuliai protestai, bus galima sakyti Vakarams: o kas jei Cichanouskajai atitektų branduoliniai ginklai? Juk nenorite nestabilumo šalyje, kur yra branduolinis ginklas? Aišku, iš tikrųjų ginklus vis tiek valdys Rusija, bet viešajai nuomonei toks šantažas gali daryti poveikį.

Baltarusijos centrinės rinkimų komisijos pateikiamais duomenimis, už konstitucinius pakeitimus balsavo 65,16 proc. baltarusių. Kiek galime tikėti rezultatais ir kiek jie galėtų atspindėti realų Lukašenkos palaikymą?

Šiandien skaičiau, kad šis referendumas pasižymėjo vienu didžiausių istorijoje išankstinių balsų skaičiumi. O masiškai siųsti iš anksto pažymėtus biuletenius yra vadovėlinis rinkimų klastojimo būdas – didelis išankstinių balsų skaičius visada kelia įtarimą.

Tai savotiškai parodo režimo intelektualinę, mentalinę būklę – jie nieko naujo nesugeba sugalvoti, naudojasi senais metodais: suklastoti biuleteniai, propaganda ir fizinė jėga. Bet referendumo svarba Baltarusijoje nublanksta prieš tai, kas vyksta Ukrainos pasienyje.

Jau senokai sakoma, kad Lukašenka po truputį pardavinėjo Baltarusijos suverenitetą Rusijai už globą ir pigias dujas. Ar dabar matome šio proceso pabaigą?

Atrodo, nelabai yra kur toliau eiti. Rusijos karinės bazės Baltarusijoje yra, svetima kariuomenė iš Baltarusijos teritorijos vykdo invaziją į kaimyninę valstybę, o dabar, tikėtina, ir Baltarusijos kariuomenė įtraukta. Tad daugiau parduoti Rusijai kaip ir nėra ką.

Galėčiau pridurti, kad turbūt nebus taip, kad Baltarusija taptų Rusijos gubernija. Išlaikyti fasadinį Baltarusijos suverenitetą Rusijai nepamaišys – kad ir kaip žiūrėsi, Baltarusija vis tiek yra, pavyzdžiui, papildomas balsas Jungtinių Tautų Asamblėjoje.

Teisinis Baltarusijos prijungimas prie Rusijos įvyktų nebent tuo atveju, jei Rusija nuspręstų, kad nebandys išeiti iš izoliacijos ir savo vidaus vartotojams bandytų įteigti propagandą apie Rusijos didžiavalstybiškumą – štai, pažiūrėkite, prisijungėme dar vieną teritoriją.

Bet, mano nuomone, tai menkai tikėtina. Veikiau Baltarusija bus protektoratas, kurio vidaus ir užsienio politika valdoma iš Maskvos, nors teisinį subjektiškumą kaip valstybė ir išlaikys.

Koks šioje situacijoje yra Lukašenkos ir Baltarusijos karinio bei politinio elito interesas? Ar Putino globa jiems yra išlikimo garantas ir tiek? Ar čia yra kokių nors papildomų, mažiau matomų dėmenų?

Taip, viena yra išlikimas – turėkime omeny, kad mirties bausmė teisiškai nėra panaikinta Baltarusijoje ir perversmas prieš Lukašenką  tikrai galėtų baigtis bloguoju. Antra – dalis elito žmonių, ypač tarp kariškių, visai pritaria integracijos su Rusija idėjai.

Trečia, nereikėtų perspausti dėl Baltarusijos elito – jo nėra tiek daug. Svarbiausias yra Lukašenka, jo šeima ir tie, kas sukasi aplink juos. Ten nėra didelių frakcijų, nepalyginsi net ir su Rusija, kur yra regionai, kur gali būti reikšmingi regionų gubernatoriai ar pan.

Vidurinė klasė Baltarusijoje pastaruosius kelerius metus traukėsi, silpnėjo. Daugelis buvo nutildyti, nemažai pabėgo į Vakarus.

O dėl Putino globos – kai 2020 m. buvo tariamasi dėl sankcijų Baltarusijai, buvo diskutuojama, kad, jei Vakarai spaus Lukašenką, jis gaus pagalbą iš Rusijos. Tad, pavyzdžiui, kai kurie europarlamentarai sakė: norint spausti Baltarusiją, reikia spausti Rusiją. O dabar tai išsipildė, itin griežtos sankcijos skiriamos ir Rusijai, ir Baltarusijai. Vienintelis žaidėjas, pas kurį pagalbos gali bėgti Lukašenka, lieka Kinija. Sunku pasakyti, kaip plėtosis politiniai procesai, bet šiandien Baltarusija turi gerokai mažiau galimybių amortizuoti sankcijas.

Galų gale Baltarusijos visuomenė nėra tokia kaip Rusijos. Baltarusių nepamaitinsi propaganda taip, kaip galima su nemaža dalimi rusų, vargiai sužavėsi susijungimu su broliška rusų tauta. Baltarusiai daugiau buvę Vakaruose. Jie gali pradėti aktyviau reikšti nepasitenkinimą, ką šiek tiek matėme praeitą savaitgalį, referendumo metu.

Minėjote skirtumus tarp rusų ir baltarusių. Ar galėtumėte daugiau apie tai papasakoti?

Pirmiausia reikėtų sakyti, kad šovinizmo, didžiavalstybiškumo ambicijų Baltarusijoje yra gerokai mažiau nei Rusijoje. Net ir Lukašenka iki 2020 m. mėgo kalbėti apie gerą kaimynystę, taiką ir neutralumą. Taip buvo trisdešimt metų, toks požiūris giliai įsišaknijęs net tarp Lukašenkos elektorato.

Tegul tai ir smulkmenos, bet jos iškalbingos – per protestus žmonės prieš lipdami ant suolų nusiimdavo batus, po protestų patys sutvarkydavo aikštes. Paskutiniai sociologiniai tyrimai rodo, kad Lukašenką palaiko apie 30 proc. baltarusių. Likusieji jo nepalaiko, bet žmones išgąsdino smurto kiekis ir mastas. Baltarusių taikumas, nenoras kariauti buvo ne vieno tyrėjo pastebėtas, net ir Lukašenka ilgą laiką mėgo žaisti šiomis temomis. Pavyzdžiui, kalbėdamas apie Antrąjį pasaulinį karą akcentavo ne tai, kad Baltarusija priėjo Berlyną, bet kad Baltarusija buvo viena iš labiausiai nukentėjusių valstybių tame kare, kuriame žuvo daugiausia gyventojų.

Kartais Lietuvoje sakoma, kad būtent mūsų valdžia, ypač dabartinė Vyriausybė, kalta dėl to, kad savo griežtumu, nenoru kalbėtis įstūmė Lukašenką į Putino glėbį. Sakoma, jog dėl mūsų sprendimo konfrontuoti, Lukašenka nebeturėjo kitos išeities, kaip tik kreiptis pagalbos į Putiną. Ką jūs sakytumėte apie tokį požiūrį?

Yra tokia metafora, kurią kadaise išgirdau baltarusiškoje provakarietiškoje „Radio Svoboda“: Lukašenkos nepriklausomumo, suverenumo, autonomiškumo klausimas yra šuns pavadėlio ilgio klausimas. 1996–1997 m. tą pavadėlį užsidėjo pats Lukašenka, nes turėjo didelių ambicijų Rusijoje. Kuo pavadėlis ilgesnis, tuo mums geriau. Bet nereikia pamiršti, kad šeimininkas pavadėlį ilgina arba trumpina pagal savo norus, ką jis ir padarė po 2020 m.

Pagalvokime ir apie laiką. Visi esminiai Baltarusijos įvykiai 2020 m. vyko rugpjūtį, rugsėjį ir spalį. Cichanouskaja į Lietuvą atvyko rugpjūčio pabaigoje. Ši Vyriausybė pradėjo dirbti gruodį. Tad jei ką nors ir reikia kaltinti, tai greičiau Skvernelį, Linkevičių ir Nausėdą.

Jei sakome, jog Lietuva turėjo padėti Lukašenkai, kad jis galėtų būti labiau nepriklausomas nuo Rusijos, tai pagalvokime, kokia ta pagalba turėjo būti. Rusija Lukašenkai padėjo konkrečiais būdais: pirma, atsiuntė propagandistų, kurie dirbo valstybinėje televizijoje. Antra, buvo suformuoti nacionalinės gvardijos daliniai, galėję paremti OMON‘ą, ir buvo informacijos, kad dalis jų buvo panaudota. Trečia, Rusija skyrė pinigų, kad saugumo tarnybų darbuotojai gautų atlyginimus ir išmokas. Ką turėjo daryti Lietuva? Siųsti LRT žurnalistus užsiimti Lukašenkos propaganda? „Aras“ ir Lietuvos policija turėjo važiuoti malšinti protestų? Žmonės, sakantys, kad reikėjo padėti Lukašenkai, konkrečių pasiūlymų nepateikia.

Net jei ir galima kaltinti Lietuvos valdžią, tai nebent tuo, kad, kai buvo galima bandyti prispausti Lukašenką iki galo, sankcijos buvo pernelyg švelnios. Jei būtų staigiai nutrauktas trąšų tranzitas, pritaikytos kitokios rimtos finansinės sankcijos, režimas būtų susidūręs su apyvartinių lėšų trūkumu ir jam būtų buvę sunkiau. Juolab kad Lietuva ir Lenkija yra Baltarusijos vartai į Vakarus. Buvo galima kartu skelbti nacionalines sankcijas, kartu su lenkais blokuoti krovinių tranzitą – tuomet tai, kad kokia nors Austrija norėtų vystyti santykius su Baltarusija mažai ką reikštų. O sankcijos buvo asmeninės ir nepakankamai stiprios.

Pagaliau galime pagalvoti apie ilgalaikę perspektyvą. Protestų metu buvo matyti, jog Lukašenka galutinai prarado legitimumą, o dabar prisidėdamas prie Putino agresijos kala į karstą paskutines vinis. Tad ar norime, kad baltarusių tauta matytų Lietuvą kaip šalį, kuri prisidėjo prie diktatoriaus išlaikymo? Parama demokratijai yra parama ilgalaikiams geriems santykiams su Baltarusijos visuomene. Po Lukašenkos režimo žlugimo tai palengvins sąlygas dialogui.

Kai sakote, kad ilguoju laikotarpiu parama Baltarusijos opozicijai atsipirks gerais tarpusavio santykiais, atrodo, jog darote prielaidą, kad Baltarusijos demokratizacija yra laiko klausimas – galbūt ilgo laiko, bet vis dėlto tik laiko.

Manau, kad taip ir yra, o dabartinės sankcijos tik  pagreitins Baltarusijos režimo griūtį. Netgi dabartinėmis sąlygomis, kai Lukašenkos Baltarusija žiaurumu vis labiau primena Gaddafi’o Libiją, žmonės eina protestuoti prieš karinius veiksmus. Juk jie supranta, kad gali ilgam pakliūti į kalėjimą, gali būti kankinami, bet vis tiek atsirado protestuojančiųjų.

Prieš Antrąjį pasaulinį karą ir po jo buvo sakoma, kad vokiečiai yra nesubrendę demokratijai, kad jų nacionalinė kultūra – autoritarinė. Taip pat buvo sakoma apie japonus. Bet po karo abi šalys tapo demokratinėmis.

Kaip keisis Baltarusija ateityje – sunku pasakyti. Bet dabar tikrai matome, kad žmonės nori taikos, nori turėti įtakos valdžios priimamiems sprendimams. 2020 m. net ir dalis nomenklatūros atsisuko prieš Lukašenką – pavyzdžiui, Pavelas Latuška, Valerijus Tsepkala. Tai rodo, kad ir nomenklatūra mato, jog režimas tapo tiek neadaptyvus, tiek neprisitaikęs prie realijų, kad nebėra kelio pirmyn.

Užsienio pavyzdžiai irgi nėra bereikšmiai. Pavyzdžiui, memai, kur yra Ukrainos prezidentų nuotraukos su kadencijų metais: Kučma, Juščenka, Janukovyčius, Porošenka, Zelenskis. O Baltarusijoje – visą tą laiką Lukašenka. Tiek baltarusiams, tiek ukrainiečiams svarbus ir Lenkijos transformacijos pavyzdys.

Todėl sakyti, kad Baltarusija yra pasmerkta autokratijai – manau, nepagrįsta. Mėgstame sakyti, kad reikia ginti laisvę, demokratiją, nes visada yra autoritarizmo pavojus. Bet autoritarizme visuomet irgi yra vietos demokratijos norui ir sėklai. Net jei Baltarusijoje yra 30 proc. lukašenkistų, pažiūrėsime, kiek jų liks lukašenkistais po karo.

Perspausdinta iš bernardinai.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.