Populizmas – demokratijos patologija. Jogilės Ulinskaitės komentaras

Jogilė Ulinskaitė: „Populistų vienareikšmiškai nevadinčiau grėsme, bet jie kelia nemažai iššūkių ir demokratijos kokybės negerina.”

Ar populistai yra grėsmė demokratijai, o gal kaip tik – jos vaistas? Kuo lietuviškieji auksaburniai skiriasi nuo vakarietiškųjų? Ar visuomeniniai komitetai, žadantys žmonių valdžią ir į šuns dienas dedantys politinį elitą, nėra klasikinis populistų etalonas?

Atsakymų į šiuos ir kitus klausimus, ypač svarbius rinkimų maratono metais, „Lietuvos žinios“ ieško su populizmą tyrinėjančia Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) dėstytoja dr. Jogile Ulinskaite.

Valdyti turi žmonės, o ne elitas

– Kaip atpažinti populistus?

– Mokslininkų nuomonė įvairi, bet daugiau ar mažiau sutariama dėl minimalistinio apibrėžimo, kad populizmas yra siaurojo centro ideologija, kurios pagrindas – kalbėjimas, jog valdyti ir sprendimus priimti turi homogeniški žmonės, o visas elitas – tiek politinis, tiek ekonominis ir kultūrinis – blogas. Žodžiu, valdyti turi žmonės, tačiau tam trukdo elitas.

– Populistinių partijų ir nepartinių darinių daugėja. Ar tokias tendencijas lemia pačių vadinamųjų sisteminių partijų klaidos, ar gyvenimo pokyčiai?

– Ir viena, ir kita. Bet neteigčiau, jog artėja partinės demokratijos pabaiga. Taip, yra mokslininkų, tvirtinančių, kad partijos supanašėjo, nebelieka ideologinės skirties, kinta jų funkcija – iš atstovavimo į valdžios institucijų vadybininkių, o politikos formavime jas ima keisti nepartinės sistemos.

Ir pačiose partijose pastaruosius kelerius metus matome pokyčių: joms nepriklausantiems piliečiams leidžiama įsitraukti ne tik į valdymą, bet ir į partijų vidaus politiką, – tai būdas užmegzti glaudesnius ryšius tarp piliečių ir politinių jėgų. Lietuvoje partijomis pasitikima menkai, tad joms tenka ieškoti naujų būdų, kaip bendradarbiauti su piliečiais.

Kita vertus, ir visuomenė keičiasi: masinių partijų aukso amžius, kai visuomenė turėjo aiškesnį pasidalijimą į ideologines grupes, baigėsi. Dabar nebeapsibrėžiame pagal darbo pobūdį ar socialinį statusą. Vadinasi, tie visuomenės pjūviai, kurių konfliktas buvo partijų pagrindas, smarkiai eižėja. Tad klausimas, kas toliau bus su partijomis.

Naujas fenomenas ne vienoje valstybėje, taip pat Lietuvoje – visuomeniniai komitetai. Tokios nepartinės organizacijos yra trumpalaikės ir veikia savivaldybių lygmeniu. Bet visuomeniniai komitetai jau gali dalyvauti ir Europos Parlamento (EP) rinkimuose.

– Vakarų Europoje populistai dažniau yra dešinieji radikalai, Vidurio ir Rytų Europoje – kairieji. Kodėl?

– Skirtumas nevienareikšmiškas. Pavyzdžiui, Viktoro Orbano partija Vengrijoje gali būti klasifikuojama kaip radikalios dešinės.

Vidurio ir Rytų Europoje ima vyrauti „antiistablišmento“ partijų tradicija, Lietuvoje – irgi. Jau nemažai rinkimų kartojasi tendencija: vis atsiranda partijų, tvirtinančių, kad nepriklauso sistemai, ir jos pelno nemažai balsų. Nepriklausomybę atkūrusiose posovietinėse valstybėse, kai buvo pereita prie daugiapartinės sistemos, politinės partijos neturėjo ilgo tęstinumo. Lietuva – puiki iliustracija, kad tokiame kontekste, kai partinė sistema nelabai stabili, naujos partijos, tarp jų ir populistinės, turi gerą pagrindą iškilti.

Vis dėlto, mano vertinimu, populistinės partijos Vidurio ir Rytų Europoje dažniau naudojasi centristiniu populizmu ar neopopulizmu: nesiūlo aiškesnės ideologijos, o prisitaiko prie to, kas žmonėms tuo metu aktualu, bando įtikti ir patraukti visus, kurie neturi labai tvirtų ideologinių nuostatų.

– Vienas pagrindinių populistų bruožų – kritikuoti valdžią. Pabuvus joje sunku per rinkimus vėl tapti valdžios kritiku, tad atsiranda naujų pranašų. Kaip ištrūkti iš šio uždaro rato, tik didinančio nusivylimą visa politine sistema?

– Kaip rodo tyrimai, žmonės nori pokyčių ir naujų veidų, bet dažnai nežino, ko gali tikėtis iš savo politinių atstovų. Štai savivaldoje susiduriame su iliuzija, jog tai ne politika. Tačiau dauguma klausimų ten – politiniai, nes politiškumas yra tai, kad turime skirtingas pozicijas. Populistai žaidžia teze, kad valdyti turi žmonės, kaip koks homogeniškas darinys. Bet revoliucijos metas – viena, o normali politinė būklė – visai kas kita. Pagal populistų viziją politika yra pasirinkimas tarp gero ir blogo sprendimo, o ne skirtingų pozicijų derinimas. Tačiau politikoje negali būti visiems vienodai geras, nes skirtingos visuomenės grupės turi skirtingus interesus, neįmanoma visiems duoti daug pinigų ir sumažinti mokesčius. Štai rinkimuose į savivaldybių tarybas buvo šnekama, jog reikia gerinti transporto sistemą, bet nepasakoma, kaip tai ketinama įgyvendinti, o čia ir slypi ideologiniai skirtumai. Taigi rinkėjams reikėtų atkreipti dėmesį, ar kalbama apie prioritetus (nes visiems vienodai geras negali būti), konkrečias priemones, pažadų įgyvendinimo terminus.

LVŽS fenomeną lėmė ir rinkimų sistema

– Lyginote 2016 metų Seimo rinkimų partijų programas. Kurios labiausiai atitiko populistų apibrėžimą?

– Stanislovo Buškevičiaus ir tautininkų, Antikorupcinės Kristupo Krivicko ir Naglio Puteikio koalicijos, „Lietuvos sąrašo“, „Drąsos kelio“, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS).

– Visos jos, išskyrus LVŽS, nepopuliarios. Per kiekvienus rinkimus naujieji „pranašai“ laimėdavo mandatų, bet ne daugumą. Kokios LVŽS fenomeno priežastys?

– TSPMI mokslininkų tyrimai atskleidžia, kad toks mandatų skaičius rodo ne tik žmonių palaikymo mastą, bet ir mūsų rinkimų sistemos spragas: LVŽS gavo kur kas daugiau balsų dėl to, kaip yra perskirstomi mandatai. Antra, LVŽS „maigė“ labai daug visuomenei aktualių ir emociškai svarbių „mygtukų“ – alkoholio vartojimo mažinimo, šeimos klausimų, žadėjo pasirūpinti žmonėmis – tiek jų materialine gerove, tiek saugumu, o mūsų gyventojai vis dar turi poreikį, kad jais kas nors rūpintųsi. Trečia, „valstiečiai“ sakė esantys „nepartiniai“, todėl neva geriau priims sprendimus, nors nežinia, kuo tai pagrįsta. Tačiau tai suveikė, nes pasitikėjimas partijomis menkas. Ketvirta, jie į sąrašą įtraukė žinomų žmonių.

– Bet šiuose savivaldybių tarybų rinkimuose LVŽS nesulaukė tokios paramos, kokią turėjo 2016 metais renkant Seimą. Kokios numatomos prognozės tai partijai?

– Prezidento rinkimai parodys, kaip jai seksis toliau.

– Kuo pasireiškia LVŽS populizmas jau būnant valdžioje?

– Pavyzdžiui, siūlymas priimti sprendimus referendumais (per prezidento rinkimus LVŽS siūlo net du) – populizmo bruožas. Seimo narių skaičiaus mažinimas ir dviguba pilietybė – sudėtingi klausimai, čia velnias slypi detalėse. Pilietybės klausimu tarsi turėtume balsuoti iš principo, bet nežinome, kaip tai funkcionuos. O ar Seimo narių skaičiaus mažinimas reikštų, kad keisime vienmandačių apygardų skaičių? Sakoma, jog sprendimą priims žmonės. Tačiau koks jo turinys, kaip tai realiai atrodys? Kai nediskutuojama, nepasitelkiama argumentų, tai tėra manipuliavimas žmonių emocijomis.

Komitetai turėjo pritraukti nepartinių

– Savivaldos rinkimuose savo politines teritorijas gerokai išplėtė visuomeniniai komitetai. Jie kalba apie žmonių valdymą ir kritikuoja partijas, o tai – populizmo bruožai. Tad ar komitetai populistiniai?

– Komitetai yra skirtingi. Taip, kone visi kalba apie piliečių įtraukimą į sprendimo procesą, bet ne tik jie. Pilietinės galios indeksas rodo, kad mūsų piliečiai šiame procese dalyvauja per mažai.

Visuomeninių komitetų įteisinimas rėmėsi Konstitucinio Teismo nutarimu, kad negalima diskriminuoti žmonių ir liepti jiems priklausyti partijoms, jei šie nori dalyvauti valdyme, ir argumentu, jog tai priemonė pritraukti nepartinių asmenų. Tačiau realybė kitokia – komitetuose yra daug anksčiau partijoms priklausiusių žmonių. Štai dabar sakoma, kad komitetai laimėjo savivaldybių tarybų rinkimus. Tai netiesa, nes didelė jų dalis susijusi su buvusiais partijų nariais.

Be to, komitetai suburti vieniems rinkimams, tad jei išrinkti jų atstovai blogai priima sprendimus, piliečiai neturi galimybės nubausti tų žmonių per kitus rinkimus, nes šie kandidatuoja jau su kitaip pasivadinusiu komitetu. Tai apsunkina racionalų piliečių pasirinkimą, nelieka atskaitomybės principo.

– Kaunas, Šiauliai, Panevėžys, Alytus tapo „komitetiniais“ miestais. Ar Visvaldo Matijošaičio triumfą lėmė tai, kad jis – geras ūkininkas, kokio niekada anksčiau Kaune nebuvo, ar šis meras jau priskirtinas prie „feodalų“?

– V. Matijošaitis labai gerai „pataiko“ į žmonių lūkesčius. Žada toliau tvarkyti Kauną. Strategiškai supriešina save su elitu, bet ne su visu, o tik su konservatoriais, mat LVŽS – geras elitas. Iš to, kaip kalba, galima suprasti, jog norėdamas tapti elitu nebūtinai turi priklausyti partijai – reikia ilgai ir daug dirbti kaip jis. Savo interesų neturi, nes jau yra užsidirbęs, valdęs įmonę, tad ir miestą galės valdyti, rūpinsis, kad visiems būtų gerai. Bet kokia Kauno vizija – ar bus geriau moksleiviams ir studentams, ar bus pritraukta investicijų, o gal miestas taps kurortu?

– Tiesioginiai merų rinkimai rodo, kad žmonėms nerūpi, ar merai dirba skaidriai, svarbu, jog šį tą daro.

– Čia jau vertybinis požiūris, kokiems principams darai išlygas. O kitiems, norintiems dalyvauti valdyme, reikia susirūpinti, nes jei balsuojama už neskaidrius politikus, vadinasi, nėra rimtos alternatyvos.

– Vis dėlto, ar populizmas yra grėsmė demokratijai, demokratijos patologija, o gal jis padeda spręsti demokratijos problemas?

– Gali būti, jog populistinių partijų buvimas valdžioje prisidėjo prie to, kad Lietuvos sisteminės partijos ėmė dažniau kalbėti apie didesnį piliečių įtraukimą į vidinį sprendimų priėmimą. Nors gal ir be jų būtų tai dariusios. Tokia galima nauda.

Tačiau Lietuvoje, kaip ir kitur Vidurio bei Rytų Europoje, populizmas linkęs virsti stiprios rankos lyderio įrankiu. Esama polinkio nematyti skirtumų, o nuomonių įvairovė, kaip principas, yra labai svarbus demokratijai. Be to, populistams lengva paleisti miglą, kad įmanomi neginčijami geri sprendimai, mat juos įgyvendins iš tolo šviečiantis lyderis. Tai manipuliacija nepagrįstais lūkesčiais.

Dabartinė partinė sistema ir taip nėra tvirta, tad populistų vienareikšmiškai nevadinčiau grėsme, bet jie kelia nemažai iššūkių ir demokratijos kokybės negerina. Priešnuodis tam – stiprios politinės partijos.

Perspausdinta iš lzinios.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.