Profesorius Janeliūnas: vertybiniai klausimai ateityje gali sukelti didelius nesutarimus koalicijoje

Lietuva taip pat buvo trumpam prisijungusi prie šalių, sustabdžiusių skiepijimą „AstraZenecos“ vakcina, kai tai padarė 16 Europos Sąjungos narių. Tiesa, ir apie tai paskelbęs sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys, ir premjerė Ingrida Šimonytė tikino, kad abejonių dėl vakcinos patikimumo jie neturi. Bet tai nesutrukdė prezidentui Gitanui Nausėdai pareikšti, kad jo ir šiaip dažnai kritikuojamas sveikatos apsaugos ministras, savo sprendimu sudavė smūgį vakcinos patikimumui.

Ministras, tos pačios dienos rytą sklaidęs abejones dėl vakcinos patikimumo ir žadėjęs pats ja skiepytis, po pietų sušaukė spaudos konferenciją ir pranešė, kad Lietuva dviem dienoms stabdo skiepijimą, iki atskiro Europos vaistų agentūros (EVA) sprendimo, ar vakcina galėjo sukelti tromboemboliją. Po tokio ministro elgesio ir šiaip jau dėl prastos komunikacijos kritikuojama Vyriausybė sulaukė dar vienos kritikos porcijos.

Visa tai – Vyriausybės šimtadienio išvakarėse. Apie Vyriausybės, prezidento sprendimus LRT TELEVIZIJOS laidoje „Savaitė“ įžvalgomis dalijasi Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius Tomas Janeliūnas.

– Taigi, ar toks ministro sprendimas pakenkė Vyriausybės reputacijai, ypač po EVA sprendimo, kad vakcina yra patikima?

– Aš manau, kad taip, iš tikrųjų šitas pranešimas buvo, matyt, per daug skubotas ir neatsižvelgiant į pasekmes, kurios apskritai visame komunikaciniame lauke gali būti vertinamos labai jautriai. Žmonės tikrai yra sudirgę, jautriai reaguoja į žinias, ateinančias iš Vyriausybės, ir kai mato, jog Vyriausybė pati blaškosi – viena vertus, bando įteigti, kad vakcinavimas yra patikimas, tačiau iš kitos pusės turi nuolatinių problemų dėl tiekimo, grafiko laikymosi, taip pat mato, jog net ir gavus vakcinas, ne visi žmonės skuba skiepytis. Tuo pat metu tas nesuderintas komunikacinis elgesys, aš manau, tikrai prisideda prie bendro visuomenėje netikrumo – kas vyksta? Ir iš Vyriausybės tikrai lauktų labiau užtikrinto elgesio.

– Jūs jau užsiminėte, kad vakcinacija nėra tokia sklandi, kaip norėtųsi, ir ne vien dėl „AstraZenecos“ stabdymo, apskritai dėl pačios komunikacijos apie vakcinų prasmę, apie jų reikšmę. Pavyzdžiui, kitataučiai Rytų Lietuvoje arba Visagine laukia „Sputnik V“ vakcinos, nes jie apskritai neturi jokios informacijos apie apie vakcinas.

Kita vertus, ir pati tvarka, kurią jau šiek tiek tarsi bandoma daryti lankstesne po krizės su „AstraZeneca“. Ar jūs matote tokią aiškią liniją, strategiją, kaip pasiekti tuos pageidaujamus procentus, tą visuotinį imunitetą?

– Man trūksta aiškaus plano, kaip tas bus padaryta. Galima suprasti, kad tikrai yra kliūčių, kurių vyriausybė pati negali išspręsti, ir tai susiję su farmacijos kompanijų grafikais, siuntimo sutrikimais, galbūt su tais planais, kurių nevykdo patys tiekėjai. Bet, kita vertus, galime matyti, kad ir vyriausybė, nepaisant didelių pastangų, turi tam tikrų skylių savo komunikacinėje strategijoje.

Jūsų užsimintas atvejis apie Visagino ir Pietryčių Lietuvos visuomenės dalį, kuri vis dar yra rusiškame informaciniame lauke ir labiau pasikliauja „Sputnik V“ vakcina, negu vakarietiškų kompanijų pagamintais skiepais, iš tikrųjų įrodo, kad mes, nepaisant to, jog tiek metų jau kariaujame tuos informacinius karus, vis dar turime problemą, aiškiai pamatant, jog dalis mūsų visuomenės iškrenta iš mūsų normalios politinės komunikacijos. Ta komunikacija jų nepasiekia ir mes beveik nieko nepadarėme, kad pakeistume tą situaciją. Šita pandemija išryškina tas problemas dar aiškiau, negu mes galbūt nujautėme iki jos.

– Jeigu žiūrėtume, kaip jai pavyko suvaldyti COVID-19, nepaisant visos tos kritikos, kurios sulaukė: tai, kad nuo 4000 beveik užsikrėtimų per parą liko 500–600, kad ligoninės, kalbėjusios apie griūtį, dabar jau sugrįžo prie planinių paslaugų, kad pagal vakcinacijos tempus mes esame virš Europos Sąjungos vidurkio, netgi pas mus geriau tai vyksta, tai šitoje vietoje, jeigu palygintume šitos Vyriausybės veiksmus ir buvusios, nors toji buvusi labai mėgsta šitą dar vis kritikuoti?

– Iš tikrųjų pats geriausias dabartinės Vyriausybės vertinimo kriterijus yra užsikrėtimų skaičius. Kaip jūs teisingai paminėjote, nuo siaubingų skaičių gruodžio pradžioje mes tikrai labai neblogai pasirodėme per tuos keletą mėnesių. Ir už tai vyriausybei tikrai reikia padėkoti, nes ji vis dėlto suvaldė pačią didžiausią krizę tame apogėjuje, kurį mes turėjome gruodžio pradžioje.

Aišku, jeigu lygintume su S. Skvernelio Vyriausybės veiksmais pieš metus kovo pabaigoje–balandžio pradžioje, galėtume pasakyti, kad tuomet Vyriausybė elgėsi ryžtingiau ir galbūt tas greitas reagavimas ir leido ganėtinai greitai suvaldyti tą pirmąją bangą. Tačiau tai, kaip Vyriausybė elgėsi vėliau, jau vasaros laikotarpiu besirengdama rinkimams, tai iš tikrųjų yra nedovanotina vertinant bet kokiais kriterijais, nes tiesiog viskas buvo paleista savieigai. Ir mes dėl to atėjome į tokią krizę rudens pabaigoje, kai teko imtis vėl drastiškų priemonių.

– Aš dar norėčiau atkreipti Jūsų dėmesį į prezidento įtaką Vyriausybės veiklai. Kokią jis įtaką daro, jeigu apskritai daro, tas jo aktyvumas pandemijos valdymo procesuose, ir tuo pačiu prognozuoti šitos koalicijos santykius su prezidentu ateityje?

– Prezidentas kol kas, man regis, apskritai vis dar nerado tinkamos atsakomybės sau, už ką jis prisiima atsakomybę ir kur jis mato būtent savo didžiausią indėlį. Tai, kad per pandemiją iš jo iš esmės buvo atimta užsienio politika, aišku, nepadeda prezidentui surasti savo vietos, tinkamos vietos santykiuose tarp Vyriausybės, prezidentūros ir Seimo ir jam nori nenori tenka kištis kažkiek ir į vyriausybės veiklas.

Kita vertus, man ganėtinai keistai atrodo valdančiosios daugumos bandymai dar labiau pastumti prezidentą į šoną ir pamėginti iš jo atimti atstovavimą Europos Vadovų Taryboje.

Šis veiksmas, sakyčiau, iš tikrųjų šiuo metu yra tikrai ne vietoje ir ne laiku, nes sukuria tokį papildomą konfliktinį aspektą, kuris ateityje gali tikrai atsigręžti ir prieš vyriausybę, prieš valdančiąją koaliciją. O valdančiajai koalicijai, aš manau, iškils net ir vidinio konflikto grėsmė, kai ateis eilė klausimams, susijusiems dėl vertybinio apsisprendimo. Ir čia prezidento vaidmuo gali tapti pakankamai svarbus – ar jis bandys tuos konfliktus skatinti, silpnindamas koaliciją vien dėl to, jog atrodytų stipresnis, ar bandys užsiimti taikymo ir kompromisų paieška, tai yra, būti tokiu, kuris padės išsilaikyti koalicijai. Aš manau, kad tas žaidimas tikrai dar kol kas nėra išryškėjęs.

– Jūs užsiminėte apie pačios koalicijos tarpusavio santykius. Jūs matote vis dėlto kažkokių nerimo ženklų jų bendroje veikloje, kad galbūt ta koalicija gali neišlaikyti net iki pabaigos ir kad tos kalbos apie tam tikrus šantažo elementus yra ne be pagrindo?

– Koalicija iš tikrųjų kol kas veikia ganėtinai sklandžiai, tačiau tikrai bus atvejų, kai reikės pasirinkti dėl kažkokių vertybinių klausimų, ir čia manau, kad bus didelių nesutarimų ne tik tarp liberalų ir konservatorių, bet net ir konservatorių viduje. Ir štai tada paaiškės, ar gali atsirasti kompromisai tarp skirtingų politinių pažiūrų veikėjų? Ar vardan koalicijos ateities jie bus linkę sumažinti savo ambicijas? Neabejoju, kad tokių klausimų tikrai iškils ir ateityje atsiras darbotvarkėje vos tik taip pavyks labiau grįžti į tą tradicinę veiklą, suvaldžius šiek tiek pandemijos pasekmes, šiek tiek stabilizavus ekonomiką. Ir tada, manau, tikrai su tokia užgniaužta galbūt jėga bus grįžtama ir prie vertybinių klausimų.

Ačiū Jums labai už šitą pokalbį.

Perspausdinta iš lrt.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.