R. Vilpišauskas, E. Daunienė, V. Nakrošis. Švietimo ir kitos reformos Lietuvoje: ko trūksta labiau – pinigų ar politinės lyderystės?

Mokytojų streiką, protestą Švietimo ir mokslo ministerijoje bei sekmadienį vykusią akciją jiems palaikyti viešojoje erdvėje lydi diskusijos apie etatinio apmokėjimo sistemos bei finansų reformos trūkumus ir lėšų pedagogų atlyginimams kelti paieškos. Visgi, kaip pastebi Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius prof. dr. Ramūnas Vilpišauskas, dabartinė situacija gali būti vertinama ir kaip vyriausybės lyderystės krizė.

Pasak jo, jei lyderystę suprantame kaip palaikymo reikalingoms viešosios politikos – švietimo, pensijų, mokesčių ar kitų – reformoms telkimą, jos raiška apima kelis svarbius elementus. Tai – situacijos analizė, sprendimų svarbiausioms konkrečios srities problemoms spręsti formulavimas, suinteresuotų visuomenės grupių įtraukimas, aptariant pagrindinius problemų sprendimus, skirtingų vertybinių nuostatų matymas ir savo siūlomo sprendimo komunikavimas, o sutarus dėl konkrečių priemonių – dėmesio palaikymas jo įgyvendinimui ir mokymasis iš patirties.

Sukurti reformą dar nėra lyderystė

Pasak prof. dr. R. Vilpišausko, neatmestina, kad etatinio mokytojų darbo apmokėjimo priemonė buvo tinkamai išanalizuota ir pasirinkta prieš įvertinant kitas alternatyvas, kaip spręsti švietimo finansavimo ir tinkamo darbo krūvio bei apmokėjimo subalansavimo problemą. „Tiesa, matant Vyriausybės viešus siūlymus dėl kainų augimo ribojimo, pavyzdžiui, vaučerių įvedimo tikslų ir galimų pasekmių, kyla pagrįstų abejonių, ar tokiomis priemonėmis atliekamas poveikio vertinimas, nes skirtingi LRV ministrai ir pats premjeras su vaučerių įvedimu sieja skirtingus tikslus“, pastebi jis. Vis dėlto, stebint mokytojų ir kitų visuomenės grupių reakciją galima spėti, jog per mažai dėmesio buvo skiriama ne situacijos analizei, bet išankstiniam reformos aptarimui bei pasirengimui ją įgyvendinti. Šiuo požiūriu lyderystės nesiėmė nei ministrė, nei premjeras. Lyderystės trūkumą, profesoriaus manymu, kažkiek ėmėsi užpildyti prezidentė, tačiau ir jos pateiktos įstatymo pataisos buvo tik techninis etatinio darbo apmokėjimo taikymo koregavimas, nesprendžiantis adekvataus švietimo sistemos darbuotojų atlyginimų klausimo, sunkiai įmanomo be įstaigų tinklo pertvarkos.

Lyderyste viešajame ir privačiame sektoriuje besidominti VU TSPMI partnerystės docentė Eglė Daunienė sutinka su tokia nuomone. Pasak jos, lyderystė nėra tik gerų techninių sprendimų suformulavimas, ar tai būtų etatinio apmokėjimo sistema, ar radikalesnė mokyklų tinklo pertvarka. „Techniniai sprendimai yra susiję su dabartiniais darbo būdais, taigi vargu ar gali padėti surasti naują požiūrį, kaip pertvarkyti sistemą iš pagrindų“, pastebi docentė, teigdama, jog galima sukurti darbo grupę, tačiau tai nereiškia, kad ji atstovauja visas suinteresuotas grupes. Savo ruožtu prie pokyčių vedanti lyderystė reiškia skirtingų interesų subūrimą bei nebijojimą jų išgirsti, o ne pokalbio imitaciją. „Švietimo sistemoje egzistuoja itin didelė įvairovė. Bandome ieškoti griežto vieningo sprendimo visoms problemoms ir visoms mokykloms, tačiau mažos kaimo mokyklos realybė smarkiai skiriasi nuo didelės miesto mokyklos. Turėtume pasitikėti suinteresuotų pusių kūrybingumu ir kurti erdves, kur jos galėtų siūlyti idėjas ir kartu tas problemas spręsti“, sako E. Daunienė, pabrėždama, jog konsultacijų kultūros, kurios Lietuvoje labai trūksta, stiprinimas bei tokių konsultacijų nebijojimas ir būtų stiprios lyderystės požymiu.

Ministrų keitimas savaime postūmio nesuteikia

Politologai stebisi ir griežta Premjero reakcija. Pasak prof. dr. R. Vilpišausko, tai, kad vietoje įsitraukimo į diskusiją dėl reformos nuspręsta atleisti iš karto tris ministrus, o po to dar apkaltinti pagrindinę opozicijos partiją sąmokslu, dar labiau gilina vyriausybės krizę. Viena vertus, ministrų atleidimas neatrodo apgalvotas ir yra prastai komunikuojamas, kita vertus, kaltinimai opozicijai sunkiai dera su kvietimu prisidėti rengiant partijų susitarimą dėl ilgalaikio švietimo sistemos finansavimo. „Kodėl Rusijos agentais išvadinta šiuo metu populiariausia Lietuvoje partija turėtų konstruktyviai prisidėti prie ilgalaikio Premjero inicijuojamo susitarimo? Oponentų demonizavimas ir kaltinimai sąmokslais, tokiu būdu siekiant sutelkti savo rėmėjus, yra priešingas lyderystei elgesys. Bet gal pats Premjeras rimtai nevertina šio savo siūlymo, o tik ankstesnių vyriausybių išbandytu darbo grupių kūrimo metodu mėgina spręsti krizę?“, klausia profesorius.

Savo ruožtu, nėra aišku, kodėl ir kaip nauji ministrai galėtų suteikti impulsą įstrigusioms reformoms, nors būtent taip Vyriausybės žiniasklaidos pranešimuose aiškinami pokyčiai. Kaip pastebi VU TSPMI profesorius bei viešosios politikos ekspertas Vitalis Nakrošis impulsas arba momentas yra viešosios politikos terminas, apimantis du pagrindinius aspektus. Viena vertus, juo siekiama sukelti papildomą judesį tikslo kryptimi, kita vertus, prie atitinkamo tikslo siekimo papildomai skatinami prisidėti nauji asmenys. Jeigu iš tikrųjų siekiama proveržio, reiškia, kad nauji ministrai imsis aktyvesnės lyderystės, nei tai darė ankstesni Vyriausybės nariai. Be to, jiems turėtų pavykti mobilizuoti daugiau pasekėjų savo tikslams siekti. Toks postūmis gali virsti neigiamu, jeigu įvyks priešingai – nauji ministrai vengs tolesnių reformų arba toliau mobilizuosis reformų priešininkai.

Rūpestis reitingais, o ne reformomis?

Pasak prof. dr. R. Vilpišausko, dėl tokio Premjero elgesio ir komunikacijos daug kam pagrįstai atrodo, kad jam, kaip, beje, ir daugeliui politikų, svarbiausia yra asmeniniai reitingai, o ne visuomenės problemų sprendimas. „Tad ir turime daug daugiau politikų, kuriems svarbiausia yra valdžios pozicijos, nei tų, kurie gebėtų ir norėtų imtis lyderystės, telkdami visuomenę spręsti aktualiausias problemas“, apgailestauja politologas. „Kad ir kaip kalbos apie reformas būtų įgrisusios žmonėms, tokių spręstinų problemų bus nuolat, nes keičiasi Lietuvos demografinė padėtis, keičiasi darbo rinka, be to, ištekliai yra ir bus riboti, tad mes nuolat turėsim ieškoti būdų kaip reaguoti į aplink mus vykstančius pokyčius, kurie neišvengiamai veikia ir Lietuvos visuomenę bei viešojo sektoriaus darbuotojus.“ Ministrai profesionalai gali turėti pakankamai savo srities dalykinių žinių, tačiau lyderystės įgūdžiai apima ne tik dalykinį išmanymą, bet ir gebėjimą kalbėtis, eksperimentuoti, pripažinti savo klaidas bei telkti visuomenės palaikymą.

Klausimas, ar tarp kandidatų dalyvauti kitais metais vyksiančiuose rinkimuose atsiras tokių, kurie surizikuotų imtis lyderystės, o ne mėginti tik pasididinti savo reitingus, naudodamiesi premjero klaidomis. Tam reikia rimto įsipareigojimo ir nuolatinių pastangų gilinantis ir bendraujant, o ne epizodinių šmėžavimų ten, kur vyksta viešos akcijos. Kaip teigia Vilpišauskas, „nerealistiška būtų tikėtis iš kandidatų, kad jie taps viešųjų finansų ekspertais ir, pavyzdžiui, žinos, kad didžioji dalis investicijų švietimo ir mokslo srityje jau beveik dešimtmetį yra finansuojama ES lėšomis, kurios negali būti panaudotos atlyginimams. Tačiau norėtųsi tikėtis gebėjimo įvardinti sunkius politinius pasirinkimus, perskirstant ribotas biudžeto lėšas, nes tai būtų ir dalykinio supratimo, ir pagarbos mokytojams bei mokesčių mokėtojams ženklas. Tai būtų lyderystės išraiška.“