R. Vilpišauskas: sėkmė gali laukti bet kurio iš pirmojo trejetuko

Profesorius Ramūnas Vilpišauskas, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos instituto direktorius, linkęs tikėti visuomenės nuomonės apklausomis apie artėjančius prezidento rinkimus, pažymi, kad reitingų pokytis yra labiau neviršijantis paklaidos. Tad pagrindinė kova dėl išėjimo į antrąjį turą, taigi, ir dėl pergalės šiuose rinkimuose vyks tarp trijų pagrindinių kandidatų. Interviu VŽ politologas aptarė šios trijulės programų nuostatas dėl užsienio politikos.

Pagal apklausas, turime pirmąjį kandidatų divizioną – Gitanas Nausėda, Saulius Skvernelis ir Ingrida Šimonytė. Ar kas nors iš „antrosios lygos“ – Vytenis Andriukaitis, Arvydas Juozaitis, kt. – gali tapti „juoduoju arkliuku“ ir sudaryti realią konkurenciją pirmajam trejetukui?

Visada gali įvykti nenumatytų dalykų, tad tokių netikėtumų neatmesčiau. Bet pagrindinis atspirties taškas yra reitingai – kaip jie keitėsi pastaraisiais mėnesiais, kokie jie yra dabar. Matant atotrūkį tarp trijų pirmaujančių kandidatų ir visų kitų, galima teigti, kad yra labai nedidelė tikimybė, jog pirmasis trejetas pasikeis per likusį mėnesį ir kas nors iš esančių toje „antrojoje“ ar net „trečiojoje lygoje“ prisivytų pirmaujančius.

Dabar pagrindinis klausimas – kas iš tų trijų pateks į antrąjį rinkimų turą. Turbūt čia daugiausiai klausimų kyla, ar tai bus p. Šimonytė, ar p. Skvernelis.

Jums atrodo, kad p. Nausėda yra bene realiausias antrojo turo dalyvis?

Spėčiau, kad taip, remdamasis, viena, jo reitingų stabilumu, antra, tuo, kad jis siekia padengti kuo didesnį spektrą rinkėjų aplink centrą, tiek į kairę, tiek į dešinę. Tokia rinkimų strategija yra sąmoningai pasirinkta, atsiribojant nuo partijų ir taikant į kuo platesnį rinkėjų skaičių, į tipinį Lietuvos rinkėją, taip pat tikintis, kad kiti kandidatai bus susieti su konkrečiomis politinėmis jėgomis ir tai apribos jų galimybes auginti savo reitingus.

Kita vertus, mes jau kurį laiką galime pastebėti, kad p. Nausėdos reitingas ne tik nekrenta, bet ir neauga. Kol kas to pakanka pirmauti ir, tikriausiai, patekti į antrąjį turą. Bet ar pakaks laimėti rinkimus – tebėra atviras klausimas.

Apskritai, antrajame ture rinkimų intriga išlieka.

Ar sutiktumėte, kad antrojo turo rezultatas priklausys nuo rinkėjų aktyvumo: mažesnis bus parankus p. Šimonytei, didesnis – p. Skverneliui, kažkur per vidurį gali padėti p. Nausėdai?

Iš dalies sutinku. Aktyvumas gali būti palankus vienam ar kitam kandidatui. Bet, žinoma, tai nėra vienintelė sąlyga kažkam laimėti. Aktyvumas yra vienas iš jų, bet toli gražu ne vienintelis veiksnys.

Jums apskritai patinka tas kas penkerius metus vykstantis „populizmo festivalis“ tiesioginių prezidento rinkimų pavidalu? O gal galėtume paimti gražų pavyzdį iš Sakartvelo, kuris atsisakė tiesioginių prezidento rinkimų, pasirinkęs parlamentinės valstybės kelią?

Tiesioginiai rinkimai turi ir privalumų, ir trūkumų. Ši sistema jau bemaž tris dešimtmečius yra įtvirtinta Konstitucijoje ir aš, kaip ir nemažai teisininkų, laikausi tos nuomonės, kad konstituciniai pakeitimai reikalingi tik tada, kai mes turime labai tvirtus įrodymus, jog tie pokyčiai atneš daugiau teigiamų dalykų negu esama sistema. Todėl abejoju, ar dabartinę prezidento rinkimų sistemą verta keisti į tokią, kokia yra, tarkim, kitose Baltijos šalyse.

Tiesiogiai renkamas prezidentas gali sudaryti tam tikrą atsvarą Seimo daugumai ir apskritai prisidėti prie atsvarų ir balansų sistemos, kuri svarbi, galvojant apie įvairius kitus mūsų politinės sistemos elementus, pvz., teismų, centrinio banko, kitų institucijų nepriklausomumą.

Valstybės institucijų tarpusavio santykių konstitucinė sistema yra gana gerai surėdyta, todėl nematau svarių priežasčių ją keisti. Svarbu, kad būtų laikomasi galiojančių nuostatų.

Kalbant apie prezidento pagrindinį darbą – formuoti užsienio politiką, ar yra pirmaujančių kandidatų, kurie keistų esamą kursą?

Tradiciniai užsienio politikos prioritetai, esminė kryptis ir kursas faktiškai nepasikeis nei prie vieno iš „pirmosios lygos“ kandidatų. Galima teigti, kad visi trys sutaria dėl užsienio politikos prioritetų ir svarbos: narystės Europos Sąjungoje ir NATO, transatlantinių ryšių, dėmesio nacionalinio, ekonominio, energetinio bei kitokio saugumo reikalams, dėmesio vertybėms, tarptautinių principų svarbai. Varijuoja tik dėmesys kai kuriom konkrečiom valstybėm.

Kartais tos variacijos atrodo esminės. Pvz., kandidatas-premjeras, atrodo, priešingai nei prezidentė, diskusijoje, kurią pusę turėtume paremti kai kuriais pasaulinės tvarkos klausimais – ES ar JAV, renkasi Vašingtoną, o ne Briuselį?

Matyt, p. Skvernelis, kalbėdamas apie tokį požiūrį, nori labiau išsiskirti ir šitaip pademonstruoti, kad nėra visiškas naujokas užsienio politikos klausimais, turi savo nuomonę. Bet jo programos nuostatose yra įvairių dalykų, taip pat ir tokių, kurie prieštarauja vienas kitam. Pvz., kad ir jo parama Izraelio sostinės perkėlimą į Jeruzalę, iš dalies prieštarauja toje pačioje programoje paskelbtiems keturiems pagrindiniams užsienio politikos principams, tarp kurių yra ir daugiašališkumas. Suprask – jis pripažįsta, kad Lietuva turi derinti savo pozicijas su ES. O juk visi žinome, kad ES toli gražu nėra taip vienareikšmiškai žvelgiama į Izraelio sostinės klausimą.

Tokių nenuoseklumų jo programoje yra ir daugiau. Kad ir dėl ES vizijos: šis kandidatas kalba apie socialinių standartų diegimą visos ES mastu ir tuo pačiu metu deklaruoja atsargumą gilesnės europinės integracijos klausimais.

Kalbant apie kitų dviejų pirmaujančių kandidatų programas, man atrodo, kad jie abu sąmoningai tik gana bendrais bruožais kalba apie pasirinkimą tarp ES ir JAV. Taip paliekama laisva erdvė elgtis pagal situaciją, balansuoti, ieškoti kompromisų net ir tais atvejais, kai labai aštriai iškiltų pasirinkimo tarp JAV ir daugumos ES valstybių pozicijų klausimas.

Taip pat p. Šimonytės ir p. Nausėdos programose kalbama apie ES stiprinimą, NATO vaidmens didinimą, kuo didesnį Vakarų dalyvavimą mūsų regione, įskaitant ir Rytų partnerystės šalis.

Žinoma, dabartinėmis sąlygomis, kai vyksta „Brexit“, kai vyksta diskusijos dėl pasiūlymų stiprinti ES integraciją, o dalis Vidurio Europos valstybių demonstruoja skeptišką požiūrį į tai, būtina kelti klausimus kandidatams, kokią poziciją dėl Europos ateities turi pasirinkti Lietuva. Tačiau mūsų girdimi jų atsakymai apie kol kas yra gana aptakūs.

Kita vertus, ir dabartinės prezidentės pozicija dėl ES ateities yra, sakyčiau, aptaki. Vienintelis dalykas, kurį man pavyko užfiksuoti, buvo tas, kad prezidentė nepritaria dabartinės ES sutarties keitimui ir norėtų reformuoti Bendriją remiantis esama sutartimi. Iš to galima daryti išvadą, kad Lietuva kol kas nėra pasirengusi pritarti gilesnei ES integracijai, kuri pareikalautų ir bazinės sutarties keitimo.

Tačiau galima suprasti tą dabartinės prezidentės ir trijų pagrindinių kandidatų atsargumą. Pirmiausia, atsargumas ir erdvės pasilikimas diplomatijoje apskritai yra įprastas dalykas. Be to, jeigu nusistatysi kokias nors „raudonas linijas“, bet pasikeitus situacijai tektų jas peržengti, atrodysi pralaimėtojas, prastas strategas. Tad dalis to atsargumo yra iš esmės pagrįstas. Jau keletą mėnesių vykstanti Brexit drama gerai iliustruoja, ką reiškia viešai nubrėžti „raudonas linijas“ tinkamai neapsvarsčius galimų įvykių scenarijų, kurie priklauso ir nuo kitų politinių veikėjų – kitų šalių vadovų ar tavo šalies politinių veikėjų – preferencijų. Turiu omenyje aklavietę, į kurią save įstūmė Theresa May.

Ar principingai svarbu, kas turėtų atstovauti Lietuvai ES Vadovų Taryboje (EVT) – prezidentas ar premjeras?

Sutinku su Vytenio Andriukaičio argumentacija, kad kai EVT svarstomi ekonominiai-socialiniai klausimai, kurie, remiantis mūsų Konstitucija, yra labiau Vyriausybės kompetencija, į tokius posėdžius galima būtų deleguoti premjerą. O strateginiais užsienio ir saugumo klausimais į EVT posėdžius galėtų vykti ir prezidentas.

Bet, vienas dalykas, Konstitucija čia palieka vietos interpretacijai. Antras dalykas, žiūrint nacionalinių interesų, svarbiau, kas gali, nuvykęs į EVT, daugiau pasiekti. Juolab kad vis dažniau EVT posėdžiuose yra svarstomi ir strateginiai, ir su saugumo užtikrinimu, ir kartu – su ekonomine ar socialine politika susiję klausimai.

Tad išvada būtų tokia – geriausia, kad prezidentas ir premjeras kaskart tarpusavyje susitartų, kas vyks į EVT posėdį, kieno dalyvavimas atneštų daugiau naudos, pasikoordinuotų pozicijas.

Ar visi trys pirmaujantys kandidatai imtųsi koreguoti Lietuvos poziciją Rusijos atžvilgiu, tarkim, didesnio pragmatiškumo ir mažesnio agresyvumo link?

Didžiausia tikimybė, kad taktiškai bendravimą su Rusiją mėgintų koreguoti p. Skvernelis. Iš dalies todėl, kad jis dabar, kritikuodamas dabartinės prezidentės poziciją, jau kuria tokius lūkesčius, kad elgtųsi kitaip, jeigu būtų išrinktas prezidentu. Čia jis kažkiek atkartotų prezidentės pirmosios kadencijos pradžioje darytus bandymus ieškoti kontaktų su Rusijos ir Baltarusijos viršūnėmis. Tik jie, žinia, nedavė lauktų rezultatų.

Bet užsienio politikos prioritetų prasme asmenybė lemia kur kas mažiau, nei mes manome. Tai mes galėtume gerai matyti tiek lygindami Dalios Grybauskaitės pirmąją ir antrąją kadencijas, tiek ir palyginę p. Grybauskaitės darbą su Valdo Adamkaus prezidentavimu. Nors jų asmenybės labai skirtingos, bet abiejų antrosios kadencijos buvo labai panašios užsienio politikos prioritetų, taigi, ir santykių su Rusija, prasme. Didele dalimi tą padiktavo ir atitinkamos situacijos bei įvykiai, pvz., 2014 m. agresija.

Tad išvada tokia – tai, kaip vyksta santykiai su Rusija labiau nustato aplinkybės, o ne asmenybių pozicijos ar programų nuostatos.

Neįžvelgčiau, kad p. Šimonytė ir p. Nausėda esmingai koreguotų Lietuvos veikimą Rusijos atžvilgiu. Galbūt daugiau klausimų kiltų dėl to, kaip reikėtų elgtis santykiuose su Baltarusija, ypač dėl Astravo jėgainės. Kaip matome, ir čia p. Skvernelis pabandė išsiskirti iš visos trijulės, teikdamas originalius pasiūlymus. Man atrodo, čia jis perlenkė lazdą, norėdamas būti pernelyg originalus ir parodyti, kad turi „originalių“ idėjų užsienio politikoje.

Tačiau bet kuriuo atveju tarptautinė aplinka ir situacija apriboja bet kokio prezidento galimybes kažką reikšmingai keisti. Jeigu yra išrenkamas kompetentingas, aktyviai dirbantis prezidentas, jis vistiek yra įstatomas į tam tikras vėžes. Tai yra aktyvus darbas ES ir NATO formatu, rūpinantis Lietuvos saugumu, ekonominiais interesais ir, žinoma, dėmesys tam, kas vyksta Rytų kaimynystėje. Tai pavadinčiau kertiniais dalykais, kuriais neišvengiamai užsiims bet kuris, išrinktas prezidentu.

Tuo tarpu Lietuvos vidaus politikoje konkreti prezidento asmenybė ir jos santykis su kitais politiniais veikėjais lemia kur kas daugiau.

Kokią turėtume užimti poziciją santykiuose su Kinija?

Tai viena sudėtingiausių dilemų, šiuo metu iškilusių ES šalims. Tiek dėl Kinijos rodomo didesnio politinio ir ekonominio aktyvumo, tiek dėl jos dydžio bei svarbos pasaulio ekonomikoje.

Ar atsargiai draugauti su Kinija, išlaikyti tam tikrą atstumą, ar labiau atsiverti jos investicijoms, taigi ir galimam didesnei politinei įtakai? Pasigendu detalesnio šių klausimų aptarimo kampanijoje.

Apskritai, svarbu matyti, kad Lietuva stipriai priklauso nuo to, kas vyksta pasaulio ekonomikoje. Nuo santykių su pasaulio ekonominėmis galybėmis, pirmiausia, su pagrindinėmis Lietuvos ekonominėmis partnerėmis – ES šalimis, bet vis labiau ir su Kinija, nemažai priklauso, kokia bus paklausa Lietuvos įmonių prekėms ir paslaugoms, kiek turėsime darbo vietų, kaip vystysis mūsų ekonomika, kiek žmonės uždirbs, galų gale, kiek surinksime į biudžetą ir kiek gebėsime finansuoti viešąjį sektorių.

Lietuva neturi ir negali būti uždara užsienio investicijoms, turi jų pritraukti įmanomai daugiau. Ir bendrai Lietuvos prekybiniai, investiciniai ir kiti ryšiai su išore yra svarbūs mūsų ekonomikos raidai ir gyventojų gerovei. Bet tuo pat metu turi būti išmokta suvaldyti visas dėl to kylančias rizikas, kad netaptume priklausomi nuo tokių šalių, kurios norėtų sąmoningai panaudoti ekonominius ryšius savo geopolitiniams tikslams pasiekti. Lietuva nuo pat nepriklausomybės siekė mažinti pažeidžiamumą santykiuose su Rusija ir tai nemaža dalimi pavyko, ypač išnaudojant narystės ES galimybes bendrojoje rinkoje, perorientuojant energetiką bei kitas sritis, europeizuojant dvišalius klausimus su Rusija, kad jie taptų visos ES reikalu. Bet kaip parodė 2008-2009 m. krizė, Lietuvos bei kitų Baltijos šalių raidai didelę įtaką turi ne tik tai, kas vyksta Rusijoje, bet ir kas darosi už Atlanto ar euro zonoje.

Tad turime dilemą, kaip gauti kuo didesnę naudą ir tuo pat metu minimizuoti pažeidžiamumą dėl savo ekonominio atvirumo ir priklausymo nuo tarptautinių rinkų ar mums svarbių ekonomine prasme šalių vadovų politinių sprendimų. O grįžtant prie santykių su Kinija – ne tik Lietuvoje, bet ir apskritai ES vis dar nėra sutarimo, kaip čia derėtų elgtis ir kokių priemonių imtis.

Klausimas kaip suderinti Lietuvos atvirumą išorei, jo teikiamą naudą šalies gyventojams, su nacionaline politine autonomija yra kartu ir klausimas apie užsienio bei vidaus politikos sąsajas. Šios dilemos aptarimo labiausiai pasigendu kandidatų diskusijose, nes visų mėgstamas atskyrimas tarp užsienio ir vidaus reikalų yra pernelyg sterilus ir neparodo labai svarbių sąsajų tarp jų, taip pat tarp ekonomikos ir saugumo reikalų.

Latviai – mums broliai ar mūsų konkurentai?

Baltijos šalių istorija rodo, kad nors jas nuolat vienija bendri tikslai ir bendras grėsmių suvokimas, bet kai reikia spręsti, kaip konkrečiai siekti tų tikslų ar suvaldyti iš išorės kylančias grėsmes, šalių pozicijos kartais išsiskiria.

Mes turime geros praktikos pavyzdžių, kaip greičiau pasiekti susitarimų, naudingų visoms trims šalims. Tarkim, energetikos ar transporto srityse. Bet turbūt natūralu, kad yra ir konkurencijos tais atvejais, kai yra kiekvienos valstybės atskiras interesas dėl didesnės ekonominės naudos sau.

Labiausia matoma konkurencija yra konkurencija dėl užsienio kapitalo bei tranzito srautų.

Taigi, latviai yra ir broliai, ir konkurentai. Ir vienas kitam neprieštarauja.

Perspausdinta iš verslozinios.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.