Raimundas Lopata. „Bebrų“ politikos dugnas

Tik kelios dienos liko iki Lietuvos apsisprendimo, suformuosiančio valstybės strategiją bent ketveriems metams į priekį. Ir esminis klausimas bus – ar liks valdžioje Ramūnas Karbauskis?

Jis buvo iš esmės sėkmingas oligarchinis bent trijų Naisių – Kauno stambių verslų projektas, kelių krizių metu išgelbėtas „bebrų“ partijos, o vėliau prezidento Gitano Nausėdos.

Tikiuosi, visi aiškiai suprantame, kad norint R. Karbauskiui išlikti valdžioje, jam reikia, jog rinkėjai balsuotų ne tik už valstiečius, bet ir už Darbo partiją, ir, žinoma, už LSDDP. Jei norite ir toliau chaoso valstybėje – tai ir bus jūsų pasirinkimas.

LSDDP, arba „bebrų“ partija, gerai atskleidžia visos šios dabartinės, o gal ir būsimos koalicijos moralę.

Ką reiškia būti svarbiam lietuviškoje politikoje? Būti valdžioje. Keisti partijas, skaldyti savas, būti svetimu tarp savų ir savu tarp svetimų. Bet kokia kaina išlikti visuomenės akiratyje. Dėl tariamo valstybės stabilumo išlaikyti valstybinius postus. Todėl skelbti demokratiją, kartais pakalbėti apie pavojus jai ir nacionaliniams interesams, o iš tikrųjų savo balsais laiduoti daugumos diktatūrą ir išlikti valdžioje.

Lietuvos socialdemokratų partija skilo ne todėl, kad buvo įtampos ir korupcijos partijos viduje požymiai, – tiesiog nesusitarta dėl postų. Ką išnaudojo R. Karbauskis.

Jie valdžią įgyja ne savo darbais, o tik dėl kitų politinių veikėjų silpnumo. Tai reiškia, kad net ir bejėgiai gali tapti Lietuvos valdžios turėtojais.

LSDDP skelbiasi esanti valdančioji arba esanti valdančiojoje daugumoje. Todėl nesvyruodama prisiima atsakomybę už Jaroslavą Narkevičių ir asfaltu dar kartą surištą daugumą, užsimerkia į rinkimines-agitacines Valdemaro Tomaševskio provokacijas.

Iš komjaunimo ir kompartijos laikų jie gerai išmoko, kad svarbiausia ne principai, o propagandinis, demagoginis kalbėjimas. Nesvarbu, kokie tavo darbo rezultatai, svarbu, kad be jokios moralės mokėtum apkaltinti kitus. Taip Andriaus Kubiliaus patarėjas Linas Linkevičius gali hipokritiškai apkaltinti savo buvusį šefą atsakingu už Astravo statybą, nors kaip tik jo aštuonerių metų ministravimas ir yra paminklas Astravo atominei ir visai mūsų užsienio politikos impotencijai.

Gediminas Kirkilas pakyla iki visiškų veidmainystės aukštumų, Beliackio išdavystės istorijoje surasdamas ne Remigijaus Šimašiaus ar savo paties, o, pavyzdžiui, Raimundo Lopatos kaltę.

L. Linkevičius, Juozas Bernatonis buvo vieni iš vadinamojo dialogo su Aliaksandru Lukašenka dalyvių. Kai A. Lukašenka 2016 m. vėl paskyrė save Baltarusijos vadovu ir laikinai paleido kelis politinis kalinius, ES nusprendė sankcijas sušvelninti, o URM vadovas suskubo tam pritarti ir net imtis lyderystės. Dabar demagogiškai tai bandoma užmiršti, o tuo metu nesudvejota, ar tai neužveria kelių Lietuvai ateityje kalbėti apie šalies užsienio politiką, laikantis bent jau tam tikrų vertybinių ir moralinių principų.

Niekada mūsų diplomatinės tarnybos istorijoje to dar nebuvo – viena eilė karjerai „paprastiems“ diplomatams, kai iki ministro-patarėjo rango reikia dirbti dešimtmetį. Ir kita – partiniams ar karjeros draugams, kai karjera gali būti žaibiška, pavyzdžiui, tiesiai į ambasadorius kokioje nors Kanadoje, arba beveik amžina kaip vieno iš viceministro. Valstybės užsienio politika prasideda nuo diplomatinių korpusų kompetencijos, orios jų motyvacijos sistemos, o ne per partinę nomenklatūrą, per kitų karjeros galvas, paverčiant vieną iš pagrindinių šalies institucijų „bebrų“ įdarbinimo agentūra.

Žymioji bebrų ketveriukė – Seimo Europos reikalų komiteto pirmininkas G. Kirkilas, Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas J. Bernatonis, Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, viceministras Neris Germanas – jau beveik dešimt metų įkaitais laiko visą mūsų užsienio politiką. Su R. Karbauskio, V. Tomaševskio, jų pasiskirtų, jiems lojalių užsienio politikai patarėjų prezidentūroje pagalba. Gal užteks?

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako