Raimundas Lopata. Kaip elgtis su Baltarusija?

Lietuvoje, o ir Vakaruose, vėl atgijo Aliaksandro Lukašenkos gelbėtojai.

Jie aiškina, kad mes Baltarusiją labai mažai suvokiame. Kadangi nesuvokiame, tai ir nesuprantame, kad reikia rimtai vertinti A. Lukašenkos perspėjimus dėl labai rimtų Maskvos ketinimų galutinai praryti Baltarusiją. Būtent todėl A. Lukašenkai reikia įvairios pagalbos iš Lietuvos ir kitų ES valstybių bei jų bendradarbiavimo, idant būtų apsaugota Baltarusijos nepriklausomybė.

Šie gelbėtojai pateikia nemažai pavyzdžių, kaip Minskas neva kietai stovi prieš Maskvą.

Štai visai nesenas, kai rusams sustabdžius baltarusių obuolių eksportą, baltarusiai sustabdė esą nešvarios rusų naftos eksportą ir V. Putinas buvo priverstas sudaryti specialią komisiją padėčiai tirti.

Tiesa, minėti gelbėtojai (beje, akademinės profesūros atstovai) pamiršo, kad naftos vamzdis turi du galus ir vienas iš jų Vakaruose. O čia, išgirdus apie purviną naftą, vienas vamzdžio galas tiesiog užsuktas. Nešvarią naftą baltarusiams teko patiems įsisavinti ir iki šiol skųstis tinkamų talpų naftai valyti trūkumu. Taip ir lieka neaišku, ar ta nafta iš tikrųjų buvo nešvari, ar A. Lukašenka tikėjosi, kad ir Vakarai stos jo pusėn arba bent jau padės tą naftą valyti.

Tiek to su kieto Maskvos priešininko vaizdiniais ir pasiūlymais, kaip padėti A. Lukašenkai per bendradarbiavimą. Mat teks priminti ne tik lietuviškus akademinius Minsko gelbėtojus, bet ir politinius lietuvių „chuliganus“, pasiruošusius kartu su baltarusiais užtikrinti dar nepripažinto Astravo radiacinį saugumą. Pakalbėkime apie bendrą užsienio politikos stovį Baltarusijos atžvilgiu.

Neekonominiai tos politikos orientyrai buvo du: teikti įvairiopą pagalbą Baltarusijos opozicinėms jėgoms ir bandyti prisijaukinti A. Lukašenką, mažinant jo priklausomybę nuo Rusijos.

Opozicinėms jėgoms parama yra teikiama. Tai, kad Baltarusijoje yra opozicija, atidžiai stebima, skaldoma, sėdinti kalėjimuose, bet veikianti, o ne tik „artima“ režimui, kaip teigia minėti A. Lukašenkos gelbėtojai, yra ir tos paramos išdava.

Kartojasi ir bandymai prisijaukinti A. Lukašenką. Galime nustatyti ir tų pasikartojimų cikliškumą. O jis paprastai sutampa su režimo prašymais padėti atsispirti Maskvai.

Vakarai siūlydavo, o kai kada ir suteikdavo Minskui ekonominių ir kitokių lengvatų paketus. Abi pusės noriai imdavo šnekučiuotis apie tikrą, o ne tariamą, Baltarusijos posūkį į Vakarus, bet tuo reikalai ir pasibaigdavo, kadangi esmingų pokyčių režimas nevykdė, o priklausomybė nuo Kremliaus didėjo.

Beje, 2006–2007 m. A. Lukašenka ypač aktyviai Vakaruose zondavo galimybes keisti politinę kryptį iš esmės. Europos didžiosios valstybės ir JAV gana entuziastingai į tai atsiliepė, siūlė kalbėtis apie politinių laisvių atkūrimą mainais į orų ir saugų diktatoriaus pasitraukimą.

Kaip tik tuo metu Lietuvos premjeras G. Kirkilas garsiai prabilo, kad Lietuva galėtų pasiūlyti A. Lukašenkai „išėjimo planą“, o buvęs prezidentas A. Brazauskas tikino esąs pasiryžęs tarpininkauti tarp Minsko ir Briuselio, jei gaus ES įgaliojimus. Tai parodė, kad ir Lietuva aktyviai dalyvauja Baltarusijos režimo prisijaukinimo procese.

Tiesą sakant, tas dalyvavimas sutapdavo su minėtu Vakarų-Baltarusijos santykių cikliškumu ir jį galima buvo stebėti tiek prezidentaujant A. Brazauskui, tiek V. Adamkui, tiek D. Grybauskaitei. Faktas yra tas, kad A. Lukašenka apžaisdavo ne tik mūsų, bet ir likusių Vakarų lyderius.

Štai kad ir paskutinis faktas, susijęs su ES sankcijų sušvelninimu Minskui 2016 m. Susiaurinę savo reikalavimus iki keleto politinių kalinių paleidimo, ES vadovai nutarė naikinti sankcijas režimui labai simboliniu momentu, kai eilinį kartą Lukašenka pasiskyrė save Baltarusijos prezidentu.

Iš esmės Europos geografiniame centre esanti valstybė ir jos vadovas tyčiojasi iš demokratijos, rinkimų, žmonių valios. Ar galėjo būti ES vadovų didesnis pasityčiojimas iš demokratijos, kai diktatorius „apdovanojamas“ praėjus kelioms dienoms po tariamų rinkimų, o paleidus vienus politinius kalinius jų „trūkumas“ ištaisomas, t. y. netrukus politinių kalinių skaičius vėl padidėja.

Man gali prieštarauti, kad su diktatoriumi reikia turėti kažkokį ryšį negu neturėti iš viso. Taip, su šiuo požiūriu aš sutinku. Užsienio politikoje svarbūs yra pragmatiniai interesai ir dvigubi standartai. Tačiau čia mes įžengiame į labai pavojingą zoną.

Tiek užsienio reikalų ministras, tiek prezidentė tuo metu suskubo pritarti pragmatine vadinamai ES pozicijai, tuo pačiu uždarydami kelią Lietuvai ateityje kalbėti apie šalies principingą užsienio politiką, laikantis bent jau tam tikrų vertybinių ir moralinių kriterijų bei principų.

Jeigu Lietuva įteisina dvigubus standartus, tai gali juos tekti įteisinti ir Ukrainos atžvilgiu (Krymas, Donbasas).

Ar pagalvojame, kad dvigubi standartai gali būti taikomi ir Lietuvai? Apgailėtina, kad ES neatsirado nė vieno rimto politiko, kuris bent kiek laikytųsi vertybinių principų, o ne galios žaidimų.

Dabar gi situacija atsikartoja. Ir dar išgirsite, kaip A. Lukašenka pasiryžta mažinti prezidento galias, keisti šalies konstituciją ir t. t. Keisčiausia, kad ypač Lietuvoje aktyvizuojama mintis, kad vėl verta padėti diktatoriui. Pokyčiai Baltarusijoje neįmanomi, kol yra Lukašenka, o jis nėra Baltarusijos nepriklausomybės garantas.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.