Raimundas Lopata. Laisvės prieštaravimai

Ar šiandien mums yra visiškai aiškūs laisvos valstybės ir visuomenės santykiai? Kokioje valstybėje gyvename, kokią ją norime matyti ir kas tam matymui labiausiai trukdo?

Trukdo prieštaravimai, kuriose slypi veiksniai, galintys į šipulius sudaužyti tai, ko siekiame – liberalios valstybės ir save valdančios piliečių visuomenės. Šiuos prieštaravimus kelia valstybės krizė, kurioje atsidūrė ne tik Lietuva. Ši krizė sukėlė ideologijų nuosmukį. Šis – tradicinių partijų sudribimą ir galų gale vertybių krizę.

Visi jau – ne pakeleiviai, o vienas kito priešininkai. Žmonės pasiruošę viskam, kad būtų reikšmingi, pripažinti, bet ne tam, kad spręstų viešuosius reikalus, o tam, kad bet kokia kaina pasirodytų viešumoje ir išgarsėtų.

Pirmas prieštaravimas susijęs su pilietinės visuomenės idėja. Pilietinė visuomenė kartais paradoksaliai neleidžia skleistis pilietiškumui. Matome, kaip ji kartais bando įveikti valstybę. Ja rūpintis tarsi nereikia. Ji tampa savaime suprantamu paslaugų tiekėju, kai reikia mokėtis pensijas, stipendijas, pašalpas ir išmokas. Pilietinės visuomenės idėja be grynai politinio valstybės lygmens suvokimo praranda prasmę. Pagrindinis laisvės garantas – laisvų piliečių valstybė.

Antras prieštaravimas susijęs su požiūriu į valstybės suverenitetą. Daugelis prisimena tezę, kad suverenitetas yra nedalomas. Galima atsisakyti valdžios, bet ne suvereniteto. Kai tauta bando atsisakyti suvereniteto, ji sukuria fantastinę būtybę – žmogų iš kelių kūnų: vienas turi akis, kitas – rankas, trečias – kojas, ketvirtas – dar kai ką ir nieko daugiau. Šio fantastinio žmogaus kūrimas tapo Lietuvos realybe. Piliečiai praranda specifinio valstybės intereso suvokimą. Dingsta supratimas, kad valstybė turi tik jai būdingą nacionalinį interesą.

Trečias prieštaravimas susijęs su konkrečiu nacionaliniu interesu, o būtent su valstybės požiūriu į užsienio politiką. Lietuva yra tarp Europos ir Rusijos civilizacijų, santykinai maža ir neturtinga, jos politinė kultūra tebesiformuoja, o pati valstybė yra Vakarų pakraščio subjektas.

Šioje pynėje valstybės veiksnumą išlaikyti nėra paprasta. Tam būtina balansuota užsienio politika. Jos tikslas – didinti valstybės galią ir saugumą per ES ir JAV, su ES ir JAV, iš ES ir JAV, ir užtikrinti tautos šiuolaikiškumą, mažinant atotrūkį nuo Vakarų. Deja, Lietuvos užsienio politikos neturime daugiau kaip 10 metų. Turime protokolinę diplomatiją. Bet tai – dar ne užsienio politika. Ir turime užsienio politiką su butaforine retorika, bet be turinio – o tai jau ne politika.

Ketvirtasis prieštaravimas susijęs su atstovaujamos demokratijos idėja, pagrįsta piliečių savivaldos troškimu. Kadangi visi piliečiai negali būti valdančiaisiais, būtina išsirinkti politinius atstovus. Visuotiniai rinkimai sukuria vadinamąją atstovaujamąją demokratiją.

Piliečiai nori į valdžią išrinkti geriausius atstovus, tačiau to jiems nepavyksta padaryti. Jie nuolatos yra nepatenkinti savo pačių išrinktais atstovais. Demokratai reikalauja pasitikėti valdžia, bet piliečiai rodo nepasitikėjimą savo pačių išrinktais atstovais. Valdžia ir visuomenė susvetimėja.

Poetiškai kalbant, valdžia taip ir neįstengė mus padaryti broliais ir seserimis, juolab paaiškėjo, kad ir lietuviška valdžia moka apgaudinėti. Todėl piliečiai sako, esą nusivylę, nepatenkinti ir praradę tikėjimą. Tačiau pamiršta, kad jie savo laisva valia yra valdžios kūrėjai.

Penktas prieštaravimas susijęs su santykiu tarp liberalizmo ir demokratijos. Liberalizmas ir demokratija išlaiko savo ypatingumą, net kai apjungiamos į vieną „liberaliąją demokratiją“. Liberalai gerbia, gina ir saugo savo ir kitų asmeninę laisvę. Demokratijos uždavinys – ne tik ginti žmogaus teises, bet ir vienyti piliečius. Liberalai gina moralinį individualizmą, o demokratams reikia kolektyvo. Liberalams rūpi, kiek valdžia kišasi į individo reikalus, o demokratams – kas mus valdo?

Net ir bendruomenei įsipareigojęs liberalų individualizmas skiriasi nuo kolektyvo idėja grindžiamos demokratijos. Politiniame lygmenyje tai reikalauja rasti pusiausvyrą tarp liberalaus individualizmo ir demokratinio kolektyvizmo.

Šeštas prieštaravimas susijęs su tautinės valstybės idėja. Vis dažniau atrodo, kad tauta nebegali būti suverenas, nes tapo pernelyg menka platesnei pasaulio sampratai. Mes kritikuojame, kartais ir atmetame tautinę valstybę, tačiau neaišku, kas ją gali pakeisti. Kaip paklaustų Mykolas Romeris, ar jūs kalbate apie tautą – populus kaip sutampančią su politine tauta ir valstybe, ar apie tautą – natio, t. y. tautinį socialinį junginį, siejama su etniškumu, kalba, etnografine kultūra ir pan.?

Šiandien linkstame į fantasmagorijas kaip neva į vaistus, gydančius nuo istorinės realybės. Liepos 6-ąją dieną – monarchijos atminimo šventę – sutinkame nešini respublikoniška trispalve. Mums nesunku skulptūrą, dalyvavusią didžiojo kunigaikščio Gedimino paminklo Vilniaus Katedros aikštėje konkurse, bet jos nelaimėjusią, pervardinti karaliumi Mindaugu ir pastatyti ją prie Mindaugo tilto sostinėje.

Septintas prieštaravimas – besikeičiantis požiūris į politines ideologijas. Ideologai dar neseniai vadinti „idėjų gamintojais“. Be idėjų neįsivaizduojama žmonių bendrystė ir politikos prasmės suvokimas. Tačiau šiandien šį uždavinį įgyvendina ne ideologai, bet viešųjų ryšių specialistai, reklamos agentūros ir dizaineriai. Juos Milanas Kundera vadino imagologais (įvaizdžio formuotojais): „Būtent imagologai kuria idealų ir antiidealų sistemas, kurios greitai pakeičiamos naujomis sistemomis, paveikiančiomis ne tik drabužių spalvas, bet ir mūsų knygų pasirinkimą, estetinį skonį ir mūsų politines pažiūras.“ Nyksta tikėjimas idėjų reikšme. Piliečiai praranda tikėjimą ideologijomis, bet jos yra būtinas politinės demokratijos elementas.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.