A. Ramonaitė. Pykčio išliejimas Seimo mažinimo referendume nieko nesprendžia

inkdami prezidentą turime galimybę dalyvauti ir referendume dėl Seimo narių skaičiaus mažinimo. Kokių pasekmių turėtų šis sprendimas pakeisti Konstitucijos 55-ąjį straipsnį, pagal kurį Seimą sudaro 141 narys, ir sumažinti jų skaičių iki 121? Kodėl apskritai kilo idėja sumažinti Seimą? Į šiuos ir kitus klausimus atsako Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorė AINĖ RAMONAITĖ.

Internete sklando tokia formulė: parlamento dydis turėtų būti kubinė šaknis iš šalies gyventojų skaičiaus. Ar jus įtikina tokie ir panašūs skaičiavimai?

Formulė nėra „šventa karvė“, į kurią reikėtų kreipti didelį dėmesį, bet ji pasako vieną dalyką: proporcingumas tarp gyventojų skaičiaus ir parlamento narių nėra tiesioginis. Kuo daugiau žmonių, tuo santykinai mažiau parlamento narių vienam gyventojui. Jei šalis maža, parlamentas bus santykinai didesnis, t. y. vienam gyventojui teks daugiau parlamentarų. Jei šalis didelė – santykinai mažesnis, t. y. vienam gyventojui parlamentarų teks mažiau. Jei šalyje keli šimtai milijonų gyventojų, kaip atrodytų parlamentas, nesant tokio tipo proporcingumo? Kaip jis galėtų funkcionuoti? O jei šalis maža, parlamento dydis yra labiau tradicijos, atstovavimo pobūdžio, rinkimų sistemos ar net salės dydžio klausimas. Nereikia prisirišti prie tokių formulių ar kokių nors konkrečių skaičių.

Ar yra priežasčių, dėl kurių būtų galima manyti, kad mažesnis parlamentas galėtų dirbti netgi blogiau nei didesnis?

Visų pirma, Seimo sumažinimas nuo 141 iki 121 nario nėra toks jau drastiškas pokytis. Per mažai narių pasikeičia, kad kaip nors reikšmingai pakeistų situaciją. Vis dėlto galima pagalvoti, kaip tai teoriškai galėtų paveikti atstovavimą.

Pagrindinis dalykas – tam tikros socialinės grupės gali likti be atstovų. Mažesnis mandatų skaičius naudingas ir taip stiprioms politinėms jėgoms, nes mažesnės politinės partijos nebegauna vietų. Sumažinus Seimo narių skaičių, galėtų sumažėti parlamentinių partijų, nes joms būtų sunkiau pereiti rinkimų slenkstį. Ar tai gerai, ar blogai? Kaip pažiūrėsi, vieni sakytų, kad blogai, nes sumažėja atstovavimas. Teorinis pavyzdys: jei Lietuvos lenkų rinkimų akcija nepatektų į Seimą dėl mandatų skaičiaus sumažinimo, jų rinkėjams niekas nebeatstovautų. Tačiau šis argumentas irgi nevienareikšmis, nes Lietuvoje mažumos dažnai neturi aiškių atstovų. Iš kitos pusės, galima teigiamai žiūrėti į tai, kad laimėtų didesnės ir pralaimėtų mažesnės partijos, jei manome, kad fragmentacija parlamente blogai ir norime mažiau partijų.

Galvodami apie Lietuvos politinę sistemą, turime užduoti kitą klausimą: kaip keisime rinkimų sistemą, o gal paliksime tą pačią? Ar toliau pusę Seimo renkame vienmandatėse apygardose, o pusę – daugiamandatėje, ar vienmandates paliekame, kokios yra dabar, ir mažiname proporcinę dalį? O gal išvis naikiname proporcinę dalį ir darome daug mažų vienmandačių? Apie šiuos klausimus niekas nekalba.

Jei rinkimų sistema išliktų ta pati, reikėtų perbraižyti ir didinti vienmandates apygardas, o tai reikštų, kad žmonėms parlamentarai veikiau nutoltų, nei priartėtų. Apygardos padidėtų ir gali būti, kad kai kuriose neliktų Seimo narių būstinių. Jei rinkėjams tektų važiuoti toliau, Seimo narys galbūt galėtų skirti mažiau dėmesio, nes turėtų bendrauti su daugiau kitų rinkėjų ir panašiai.

Ar neatrodo, kad šis referendumas yra „katė maiše“ dėl to, kad daugiau lems rinkimų sistemos pokytis, o ne mažesnis Seimo narių skaičius?

Manyčiau, kad taip. Pats skaičius iš esmės nieko nekeičia. Neaišku, kodėl siekiame tokio institucinio pokyčio. Pastumiame akmenį, kuris riedėdamas neaišku, ką nuneš su savimi.

Paprastai žmonės nori ne tik mažinti parlamentarų skaičių, kas tiesiog išreiškia bendrą pyktį parlamentarų atžvilgiu ir prastą jų darbo įvertinimą, bet ir palikti tik vienmandates apygardas. Gali būti, kad tuo keliu ir eitume.

Man keista, kai tikrąsias referendumo priežastis bandoma užmaskuoti paaiškinimais, kurie dažnai kertasi tarpusavyje. Pavyzdžiui, viena kitai prieštarauja dviejų referendumų logika: Seimo narių skaičių norime mažinti dėl to, kad gyventojų mažėja, o pilietybės išsaugojimu – didinti piliečių skaičių. Taigi, piliečių daugiau, Seimo narių mažiau? Tikroji Seimo mažinimo iniciatyvos priežastis, kuri galėtų būti valdančiųjų aiškiai įvardinta, yra tokia: tiesiog žmonės to nori. Tai pakankama priežastis, kam valdantiesiems tai slėpti?

Kodėl kyla noras mažinti Seimo narių skaičių?

Man tai lieka paslaptis, nors daugybę kartų esu šią mintį girdėjusi iš tyrimų metu kalbinamų žmonių.

Žmonės vis būna nepatenkinti išrinktu Seimu. Kai kuriems atrodo, kad atranka kažkokia neteisinga, neleidžianti atsirinkti geriausiųjų, dėl to ir sklando idėjos, kaip pagerinti parlamentą – pakeisti rinkimų sistemą ar sumažinti Seimo narių skaičių.

Galbūt lietuvių mentalitete ir tradicijose nėra idėjos apie gerai veikiančią parlamentinę demokratiją – parlamento nuo prancūziško žodžio parler kalbėjimo ir kalbėjimosi prasme. Galbūt tokios demokratijos niekas neatsimena ir nevertina. Žmonės vertina tik „darbą“, o parlamentarai, kurie sėdi ir kalbasi, yra „dykaduoniai“, o jei dar nelanko posėdžių… Visiški veltėdžiai. Gal manoma, kad, sumažėjus jų skaičiui, Seimo nariai turėtų daugiau darbo ir būtų ne tokie dykaduoniai? O gal įsivaizduojama, kad darbas būtų konstruktyvesnis? Niekada nesu girdėjusi, kad kas nors tokią logiką išvystytų, viskas užsibaigia: „Jie ten nieko nedirba, tai nors jų mažiau būtų, mažiau pinigų jiems mokėti reikėtų…“

Viskas susiveda į paprastą pyktį. Problema ta, kad pykčio išliejimas referendume nieko nesprendžia. Seimo narių gali būti mažiau, bet pyktis nesumažės.

Ar, jūsų nuomone, yra rimtų argumentų už Seimo narių skaičiaus mažinimą?

Matau vienintelį rimtą argumentą – atstovavimo keitimą. Tik reikėtų žinoti, ar norime jį didinti, ar mažinti, daugiau ar mažiau skirtingų partijų ir politikų, ar priartinti, ar atitolinti Seimo narius nuo rinkėjų.

Tam tikra prasme siūlymas mažinti Seimą kertasi su dažnais politikų svarstymais, kad reikia gerinti demokratiją, pavyzdžiui, priartinant savivaldą prie žmonių ir tiesiogiai renkant seniūnus. Žmonės rinktų atstovus, kurie yra visiškai arti, žino jų problemas, žmonės turėtų kuo artimesnį santykį su valdžia. Šiuo atveju daromas priešingas žingsnis – valdžia tolsta nuo žmonių.

Kartais argumentuojama, kad, sumažinus Seimo narių skaičių, bus didesnė konkurencija norint į jį patekti, o tai padės pasiekti geresnių Seimo darbo rezultatų. Ar jus tai įtikina?

Akademinėje literatūroje teigiama, kad kuo didesnė pasiūla, kuo daugiau partijų, kuo daugiau kandidatų, tuo geresnė demokratijos kokybė, nes rinkėjai turi daugiau pasirinkimų.

Tačiau čia esama paradokso. Lietuvos rinkėjus erzina didelis kandidatų ir partijų skaičius. Dažnai galima išgirsti: „Geriau būtų, jei kas nors juos atrinktų, o mes išsirinktume iš mažesnio skaičiaus kandidatų, kokių dviejų partijų.“ O kas tuos kandidatus atrinktų?

Kitaip tariant, gyventojai nenori didesnės pasiūlos. Kas pagerėtų, jei tie patys politikai tos pačios partijos, tie patys komitetai konkuruotų dėl mažesnio skaičiaus vietų parlamente? Nesuprantu, kaip mažesnis parlamentarų skaičius pagerintų Seimo darbo kokybę.

Perspausdinta iš bernardinai.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.