Ramūnas Vilpišauskas apie elektros rinkos liberalizavimą: ar išties turime nerimauti?

Jau nuo kitų metų prasidėsiantis elektros rinkos liberalizavimas – ilgai lauktas žingsnis. Vyrauja nuomonė, kad tai atvers nemažai galimybių tiek elektros tiekėjams, tiek patiems vartotojams. Tikimasi, kad atsiras naujų, kokybiškų paslaugų, konkurencija tarp elektros tiekėjų paskatins kainų kritimą, o tai – gera žinia vartotojams.

Visgi, kaip paslaugų sąlygas pakeičia konkurencijos atsiradimas ir ką rodo ne tik užsienio šalių, bet ir Lietuvos patirtis? Apie tai kalbamės su Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) profesoriumi Ramūnu Vilpišausku.

Kaip paslaugų sąlygas pakeičia konkurencijos atsiradimas – kokia yra Lietuvos patirtis?

Kalbant apie pastaraisiais metais ES šalyse vykstančius elektros rinkos liberalizavimo procesus, reikėtų lyginti konkurencijos ir technologinės pažangos poveikį panašioms, t.y., palyginamoms, ekonomikos šakoms. Manau, kad tinkamiausia būtų lyginti konkurencijos poveikį anksčiau „natūraliomis monopolijomis“ laikytoms ekonomikos sritims, pavyzdžiui: elektros rinkai ir telekomunikacijoms. Prieš keletą dešimtmečių abi sritys buvo laikomos tokiomis, kur konkurencija sunkiai įmanoma ir būtent tuo buvo pateisinamas valstybėms priklausančių monopolijų dominavimas šiose srityse, reguliuojant jų teikiamų paslaugų kainas ir kitus elementus. Prieš porą dešimtmečių situacija telekomunikacijų sektoriuje ėmė sparčiai keistis ir svarbiausiomis tų pokyčių priežastimis tapo technologinė pažanga, t.y., mobilių komunikacijų atsiradimas, bei su tuo susijusi galimybė konkurencijos stiprėjimui.

Tad ir Lietuvoje maždaug nuo 1999 m. ne tik „Lietuvos telekomas“ buvo privatizuotas, bet ir sukurtos sąlygos konkurencijai tarp telekomunikacijų paslaugų teikėjų. O tai lėmė, kad tuo metu prestižinėmis ir tik turtingiesiems prieinamomis laikytos mobilių telekomunikacijų paslaugos tapo pasiekiamos visiems, o jų kainos per maždaug penkerius metus sumažėjo bene labiausiai iš visų prekių bei paslaugų. Turbūt, vyresni žmonės dar atsimena prabangius automobilius su aukštomis antenomis ir plytos dydžio mobiliuosius telefonų aparatus.

Dabar sunku įsivaizduoti vartotojų piketus prie telekomunikacijų bendrovių būstinių, nors jie vyko prieš maždaug dvidešimt metų šalia Lietuvos telekomo, nes, daugiausiai vyresnio amžiaus, žmonės nerimavo dėl tuo metu užsienio investuotojams parduotos šios įmonės kainodaros sprendimų. Nemažai tada protestavusių žmonių vėliau perėjo nuo fiksuoto ryšio prie mobilių telefonų, nes konkurencija atpigino šias paslaugas.

Kokių pokyčių galime tikėtis?

Žinoma, būtų nekorektiška sakyti, kad tokie patys procesai tikrai pasikartos ir elektros rinkoje. Visgi, energetikoje pastaraisiais metais taip pat matome daug technologinių pokyčių, pavyzdžiui: elektros energijos tiekėjų konkurenciją, kurią lengvina Lietuvos jungtys su Šiaurės ir Baltijos šalimis, atpingančią energetikos gamybą iš atsinaujinančių išteklių ir pan. Tai lengvina sąlygas atsirasti tikrai konkurencijai, o konkurencija, kitoms sąlygoms esant lygioms, spaudžia kainas žemyn. Čia, žinoma, labai svarbi išlyga „kitoms sąlygoms esant lygioms“, nes ne vien konkurencijos atsiradimas lemia paslaugos kainą – ji priklauso ir nuo paklausos bei pasiūlos svyravimų, gamtinių reiškinių, o ypač – reguliavimo aplinkos. Elektros rinka ir po jos atvėrimo išlieka gana stipriai reguliuojama, o tai gali riboti konkurenciją, tad pirmiausia reikia išbandyti, kaip veiks rinka naujoje reguliavimo aplinkoje, o po to įsivertinti šią patirtį.

Kaip vyko elektros rinkos liberalizavimas kitose šalyse?

ES elektros rinkos liberalizavimas daugelyje ES šalių prasidėjo pastaraisiais dešimtmečiais ir, pavyzdžiui, šiaurės šalyse jis įvyko gerokai anksčiau nei Lietuvoje. Apskritai, šiaurinės šalys laikomos geros praktikos pavyzdžiu pasaulyje elektros rinkos liberalizavimo tiek prekybai tarpusavyje, tiek ir konkurencijai tarp jos pardavėjų pramoniniams ir buitiniams vartotojams.

Tiesa, reikia vėl pastebėti, kad ir jose elektros rinkos atvėrimas buitiniams vartotojams negarantavo nuolat mažėjančių kainų, nes jas reikšmingai veikia ir klimato sąlygos, nuo ko priklauso elektros suvartojimas, jos gamybos šaltinių pajėgumai, ypač kalbant apie vandens (hidro) energiją ar saulės bei vėjo jėgaines, taip pat – taikomi mokesčiai, kurių poveikis kainai ypač matomas Danijoje.

Lietuva ir kitos Baltijos šalys pirmiausia nusprendė sekti šiaurės šalių pavyzdžiu, siekdamos sukurti infrastruktūrą prekiauti ne tik tarpusavyje, bet ir su kitomis šalimis bei Lenkija. Manau, kad toks sprendimas buvo pagrįstas ir pasiteisino ne tik tiekimo saugumo prasme, nes atsirado daugiau alternatyvių tiekimo šaltinių, bet ir didesnės konkurencijos prasme. Tačiau Lietuvoje buitiniams vartotojams sudaryti galimybę pasinaudoti konkurencijos privalumais nuspręsta tik dabar.

Tikriausiai, tokį vėlyvą sprendimą lėmė politikų nepasitikėjimas konkurencija, galbūt, ir noras išlaikyti daugiau politikos svertų savo rankose, nepaisant to, jog už kainų reguliavimą jau seniai atsakinga nepriklausoma nuo politikų reguliavimo institucija. Politikų mėginimus daryti įtaką kainoms matome ir per retkarčiais kylantį spaudimą Konkurencijos tarybai, ir kitoms nepriklausomoms reguliavimo institucijoms.

Visgi, atvėrus šią sritį konkurencijai, vartotojai turės galimybę patys praktiškai pamatyti, kokie yra konkurencijos ir galimybės rinktis privalumai. Tik dar kartą noriu akcentuoti, kad konkurencija spaudžia kainas žemyn kitoms sąlygoms esant lygioms ir kai sąlygos konkurencijai iš tiesų yra realios, o ne tik deklaruojamos. Manau, kad Lietuvos atveju tuo dar turime įsitikinti.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.