Ramūnas Vilpišauskas. Ko nori britai?

Kaip ir buvo prognozuota, antradienį dauguma Jungtinės Karalystės (JK) parlamento narių atmetė savo šalies Vyriausybės susitarimą su Europos Sąjunga (ES) dėl išstojimo.

Rezultatas buvo tikėtinas, tik netikėta persvara tų, kurie nepritarė premjerės T. May susitarimui. Tai mažina tikimybę, kad premjerė mėgins perkalbėti dalį parlamento narių pakeisti nuomonę ir dar kartą pateiks tą patį susitarimą parlamentui, tikėdamasi, kad dar vienas balsavimas baigsis teigiamu rezultatu.

Tačiau tolesnė įvykių raida lieka neaiški. Aišku, tik kad leiboristų siūlymu jau trečiadienį parlamente planuojama balsuoti dėl nepasitikėjimo T. May vyriausybe. Tikėtina, kad šis balsavimas baigsis nesėkme jo iniciatoriams, nes išankstiniai rinkimai nebūtų naudingi nei Brexit rėmėjams konservatorių partijoje, nei koalicijos partneriams Demokratinei junionistų partijai. Tad balsavimas dėl išstojimo iš ES sutarties neturėtų būti išankstinių rinkimų ženklu, nes pastarieji galėtų padidinti leiboristų bei kitų šalies narystę ES remiančių partijų narių skaičių parlamente, o kartu ir antro referendumo dėl narystės ES, apie kurį kalba vis daugiau JK parlamento opozicijos politikų, tikimybę.

Jei netrukus paaiškės atsakymas į klausimą dėl to, ar ši vyriausybė tęs savo darbą, tai atsakymo į klausimą, kaip toliau klostysis JK santykiai su ES dar teks palaukti. Kol kas galimi scenarijai varijuoja nuo išstojimo be jokio susitarimo, kuris būtų ekonomiškai žalingiausias pačiai JK, iki išstojimo atidėjimo ar antrojo referendumo dėl narystės ES. Tikėtina, kad jei T. May laimės balsavimą dėl pasitikėjimo vyriausybe, ji imsis bandymų rasti kelią, kurį palaikytų dauguma parlamento narių.

Tačiau esminis klausimas – ar jos pastangos rasti daugumai priimtiną sprendimą vestų link kitokio išstojimo sutarties turinio, nes tada reikėtų ir ES reakcijos, kuri iki šiol kartojo, kad pasiektas išstojimo susitarimas yra vienintelis tinkamas. Abejotina, kad ES pakeistų savo poziciją, kuri buvo suformuota siekiant išvengti precedentų ir dėl to net ignoruojant ekonomines tokios principingos laikysenos pasekmes, bei atsisakytų savo nuostatų dėl ES bendrosios rinkos integralumo ir Airijos sienos klausimo. Tad jei B. Johnson ir kiti aktyviausi JK išstojimo iš ES šalininkai tikisi, kad atmestas JK vyriausybės susitarimas su ES sustiprins T. May derybines pozicijas grįžtant prie derybų su ES, greičiausiai paaiškės, kad jis ir vėl klysta, kaip Brexit šalininkai klydo jau ne kartą, ignoruodami realybę ir veikiausiai nesuprasdami, kaip veikia ES.

ES iš tiesų gali grįžti prie derybų stalo, tačiau laikydamasi jau anksčiau išsakytų principų – o tai reiškia, kad JK vėl tektų rinktis tarp švelniausio Brexit varianto, t.y. Norvegijos tipo narystės ES bendrojoje rinkoje, kurį ne be pagrindo kategoriškai atmeta Brexit šalininkai, arba Kanados ir ES laisvosios prekybos susitarimo varianto, kuris dar labiau apribotų ekonominius santykius tarp JK ir ES, nei JK parlamente atmesta išstojimo sutartis. Be to, pastarasis variantas reikštų, kad laisvo judėjimo kertant sieną tarp Airijos ir Šiaurės Airijos išsaugojimas veikiausiai sukurtų nuolatinius reguliavimo skirtumus tarp Šiaurės Airijos ir likusios JK, kuriam kategoriškai priešinasi Šiaurės Airijos Demokratinė junionistų partija. Kitaip sakant, vėl būtų grįžta prie tos padėties, kuri buvo prieš beveik du metus, kai JK vyriausybė pateikė prašymą išstoti iš ES, tik nuo tada vykusių derybų istorija jau bus suformavusi apribojimus tam, kiek ES galėtų nusileisti, mėgindama padėti JK vyriausybei rasti kažkokį daugumai šalies parlamento narių priimtiną susitarimą.

Taigi, politinis chaosas, kuris kilo, inicijavus referendumą dėl JK išstojimo iš ES, tęsiasi. Nors JK išstojimo iš ES scenarijus vis dar neaiškus, per šiuos du metus tapo aiškūs keli kiti dalykai. Narystė ES apima daugelį kiekvienai jos narei, net ir tokiai didelei ir įspūdingus rodiklius daugelyje sričių nuo gynybos iki švietimo turinčiai valstybei kaip JK, svarbių ryšių su likusiomis ES šalimis. O išstojimas reiškia, kad keičiasi šių ryšių reguliavimas ir dažniausiai keičiasi taip, kad atsiranda naujų apribojimų, už kuriuos reikia susimokėti, ypač išstojančiai šaliai. Taip pat tapo aišku, kad derybose dėl išstojimo žaidimo taisykles diktuoja ES, nes išstojančioji šalis yra silpnesnėje padėtyje – Jungtinei Karalystei tarpusavio ryšiai su ES yra daug svarbesni, nei pastarajai su JK. Be to, ir derybos buvo pradėtos pačiai JK tinkamai nepasiruošus joms. Už tai didžiausia atsakomybė tenka už Brexit agitavusiems JK politikams, kurie ignoravo analitikų argumentus ir vienos kompetentingiausių ES šalių valstybės tarnybos nuomonę.

Dabartinis politinis chaosas kai kam, kas susirūpinęs dėl to, ar JK išstojimas nepaskatins kitų ES šalių euroskeptikų imtis panašių iniciatyvų, gali kelti pasitenkinimą. Tačiau toks požiūris būtų trumparegiškas ir žalingas. JK išstojimas iš ES jau kainavo daug laiko ir kitų išteklių. Jis parodė, kiek trapūs yra tarptautiniai susitarimai ir kiek nuostolių gali sukelti vidaus politikos žaidimais užsiėmusių politikų neatsakingi veiksmai. Tačiau šiuo metu ES ir jos 27 valstybėms svarbu rasti tinkamą balansą tarp savo vienybės išsaugojimo ir nuoseklumo derybose su JK bei poreikio atsižvelgti į bendrus JK ir ES interesus – ekonominius ir geopolitinius, kuriems kelia grėsmę kai kurie galimi Brexit scenarijai. Reikia nepamiršti, kad Brexit yra žalingas visoms dalyvaujančioms šalims ir visų interesas yra minimizuoti jo žalą. Bet tenka pripažinti, kad tai vis dar labiausiai priklauso nuo pačios JK politikų.

Perspausdinta iš Delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.