Ramūnas Vilpišauskas. Status quo viršenybė ES politikoje

Briuselyje vėl renkasi Europos Sąjungos (ES) valstybių ir institucijų vadovai tradiciniam gruodžio mėnesio Europos vadovų tarybos (EVT) susitikimui. Jo darbotvarkė gerai atspindi pagrindinius iššūkius, su kuriais tvarkosi ES. Tai – Brexit, euro zonos reikalai, migracija, ES atsakas į įvairias grėsmes, įskaitant tebesitęsiančią Rusijos agresiją prieš Ukrainą. Daugelis šių iššūkių taip pat atsispindi šiemet prasidėjusiose derybose dėl naujo ES daugiamečio biudžeto, kuris turėtų įsigalioti nuo 2021 m., dėl kurio nuomonėmis keičiasi susirinkę vadovai.

Susitikimo pabaigoje tradiciškai bus paskelbtas visų dalyvaujančių šalių sutartas išvadų tekstas, kurio trumpos formuluotės slėps ilgai vykusias derybas. Pavyzdžiui, keli paragrafai dėl euro zonos reformų atspindės ilgai vykusius ginčus tarp Prancūzijos ir vadinamų „šiauriečių“, ypač Olandijos, kurie pasiekė kulminaciją praėjusios savaitės finansų ministrų susitikime, trukusiame maždaug 19 valandų. Kelis sakiniai dėl Brexit patvirtins, kad ES vadovai laikosi nuostatos, jog derybos su Jungtine Karalyste baigtos, bet yra pasiruošę dėti visas pastangas, kad kuo greičiau būtų sutarta dėl glaudžių santykių tarp ES ir JK. Visa tai – maždaug pusantrų metų vykusių derybų dėl JK išstojimo iš ES ir ypač vidinių politinių ginčų pačioje JK rezultatas.

Ir vis dėlto pagrindinis šioje EVT svarstomus įvairius klausimus jungiantis bruožas – status quo įtvirtinimas arba judėjimas link sutarimo dėl bendrų veiksmų reaguojant į bendrus iššūkius labai mažais žingsneliais. Pavyzdžiui, kol kas ambicingi Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono siūlymai dėl euro zonos biudžeto, finansų ministro, ES lygmens mokesčių apsiriboja tik atskiros eilutės daugiamečiame ES biudžete išskyrimu, kurios sumos ir paskirtis labai ribota, o ir dėl to dar bus tariamasi. Be to, numatyti veiksmai įtvirtinant bankų sąjungą bei pertvarkant Europos Stabilumo Mechanizmą, kuris buvo sukurtas euro zonos krizės įkarštyje pagelbėti rinkose negalinčioms skolintis euro zonos šalims.

Tad nors formos prasme Prancūzijos vadovas turės kuo pasigirti prieš savo šalies rinkėjus, turinio prasme suderėti pokyčiai yra minimalūs ir simboliniai, o daug kas tiesiog nukeliama ateičiai – tipinis ES veikimo būdas, kai pernelyg išsiskiria jos valstybių interesai. Beje, įdomu, kad kai kuriais euro zonos reformos klausimais Vokietija yra linkusi ieškoti sutarimo su Prancūzija, tačiau kol kas diskusijoje apie rizikos pasidalinimą, tiksliau, didesnę galimybę finansiškai paremti pietų šalis, ir atsakingą nacionalinę biudžeto politiką, kurią akcentuoja šiaurės šalys, dominuoja šiaurietiška pozicija.

Polinkį link status quo galima matyti ir bendrose pozicijose dėl kitų klausimų, pavyzdžiui, dėl ekonominių sankcijų Rusijai pratęsimo. Tiesa, yra ES šalių, tarp jų ir Lietuva, kurios palaikytų papildomas sankcijas, susijusias su Rusijos veiksmais prieš Ukrainos laivus Kerčės sąsiauryje, tačiau tam nėra pakankamos paramos tarp kitų ES valstybių. Bet pastarieji Rusijos veiksmai veikiau susilpnins Italijos balsą, raginantį švelninti jau anksčiau įvestas sankcijas, o ne įvesti naujas – tad ir čia dominuos status quo.

Ir ypač akivaizdi status quo pergalė bus matyti svarstant Brexit reikalus. Naujų derybų dėl JK išstojimo iš ES susitarimo nebus. Nebus ir teisinių garantijų, kad ES nesieks pasinaudoti Šiaurės Airijos apsaugos mechanizmu, kuriuo toliau siekiama išsaugoti laisvą judėjimą tarp Airijos ir Šiaurės Airijos, bet kuris kelia daugiausia aistrų JK ir ypač Demokratinėje Junionistų partijoje, palaikančioje Theresos May vyriausybę, dėl to, jog gali sukurti atskirą nuo likusios JK reguliacinę erdvę Šiaurės Airijoje, paliekant ją ES prekybos erdvėje. Bus tik išreikštas ES27 politinis ketinimas siekti sutarimo su JK dėl ateities santykių. Ar to užteks, kad T. May įtikintų savo šalies parlamento narių daugumą pritarti sutarčiai dėl JK išstojimo iš ES lieka neaišku. Bet ES27 pozicija atrodo nepajudinama, o jos siunčiama žinia skirta ne tiek JK politikams, kiek visų kitų ES šalių politikams, kurie rinkiminiais tikslais galėtų sumanyti sekti JK pėdomis ir inicijuoti panašius referendumus. ES pozicijos derybose dėl JK išstojimo pamatas – noras parodyti, kaip sudėtinga ir žalinga išstoti iš ES.

Būtent nacionalinių interesų skirtumai ir yra pagrindinė priežastis, kodėl šiuo metu ES toks stiprus polinkis į status quo. Kai kas manė – tikėjosi ar nuogąstavo, priklauso nuo požiūrio, – kad E. Macrono pergalė Prancūzijos prezidento rinkimuose ir dėl to sustiprėjęs tradicinis Prancūzijos ir Vokietijos „integracijos motoras“, ypač iš ES išstojant JK – pagrindiniam „integracijos stabdžiui“, suteiks naują postūmį integracijai tarp ES27 ar bent euro zonos šalių. Tačiau po paskutinių parlamento rinkimų Vokietijoje A. Merkel ir jos partija yra politiškai susilpnėjusi ir turi galvoti, kaip nesuteikti preteksto toliau augti AfD populiarumui. Pats E. Macronas susidūrė su pasipriešinimu Prancūzijoje inicijuotoms reformos, o jo paskelbtos nuolaidos protestuotojams gali tapti naujo ginčo su Europos Komisija ir ypač Italija, jau besiginčijančia su Komisija dėl per didelio suplanuoto kitų metų biudžeto deficito. Italijos vyriausybės pozicija, o dabar ir Prancūzijos prezidento nuolaidos protestuotojams tik stiprina šiaurės ES valstybių, kurių poziciją simbolizuoja aktyvusis Olandijos premjeras, nenorą sutikti su didesnėmis per ES perskirstomomis lėšomis ekonominius sunkumus galinčioms patirti euro zonos valstybėms (t. y. pietų šalims).

Net ir naujojo daugiamečio ES biudžeto struktūra yra status quo išraiška. Nepaisant to, kad Europos Komisija pasiūlė skirti daugiau lėšų bendrai tvarkytis su imigracija iš trečiųjų šalių, investuoti į mokslinius tyrimus ar panašius dalykus, bei mažinti finansavimą žemės ūkiui, šie pokyčiai yra labai nedideli, kai vertinamos absoliučios per ES biudžetą perskirstomos sumos. O net ir dėl nedidelio lėšų žemės ūkiui ir sanglaudai sumažinimo jau protestuoja nemažai šalių, tarp jų ir Lietuva. Nepaisant net ir to, jog ES biudžeto įplaukos dėl JK išstojimo sumažėja daugiau nei dešimtadaliu, tai netaps pakankamu sukrėtimu, kad būtų iš esmės peržiūrėta jo struktūra ir išlaidų ekonominis pagrįstumas.

Kita vertus, daugelis ES reformų siejama būtent su derybomis dėl naujos daugiamečio ES biudžeto. Jame siūloma įtraukti ir naują eilutę konvergencijai bei konkurencingumui (kas lieka iš euro zonos biudžeto idėjos), lėšų panaudojimą siūloma sieti su teisės viršenybės principu, reaguojant į kai kurių šalių vidaus politiką, siūloma numatyti solidarumo su didžiausią imigracijos poveikį patiriančiomis šalimis priemones. Derybos dėl pinigų apibrėžtos laike, nes susitarti spaus artėjantys terminai – šio finansinio laikotarpio pabaiga 2020 m. Be to, ES finansavimo prarasti nenorės nei viena ES šalis, nepriklausomai nuo to, kas yra valdžioje ir koks tos valdžios požiūris į ES. Tad nors dėl Brexit ir kitų metų Europos parlamento rinkimų bei kol kas smarkiai išsiskiriančių valstybių pozicijų derybos nebus baigtos pirmoje kitų metų pusėje, vėliau augant laiko spaudimui dėl to bus susitarta. Tačiau ir šiais klausimais radikalių pokyčių, lyginant su dabartine ES biudžeto struktūra nebus.

Visa tai rodo, kad šiuo metu dėl smarkiai besiskiriančių ES valstybių pozicijų daugeliu visoms šalims aktualių klausimų proveržių integracijos srityje nebus. Atvirkščiai, svarbiausiu tikslu tampa išsaugojimas to, kas jau yra pasiekta – tiek laisvos prekybos tarp ES valstybių (ir ES 27 bei JK), tiek laisvo žmonių judėjimo Šengeno erdvėje, tiek galinčios naują krizę atlaikyti euro zonos struktūros.

Perspausdinta iš BNS.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.