Rimvydas Kojis. Ar 2020 taps proveržio metais ES ir Afrikos santykiuose?

2020-ieji metai – ypatingai svarbus laikotarpis Europos Sąjungos (toliau ES) ir Afrikos Sąjungos (toliau AS) tolimesniam dialogui. Vasario mėnesį vykęs ES ir AS atstovų susitikimas susilaukė ypatingai gausios EK atstovų delegacijos. Kaip bebūtų, aktyvus Lietuvos dalyvavimas ES-Afrikos santykiuose gali skambėti keistai ir netikėtai. Nors Lietuvos užsienio politikos darbotvarkėje bendradarbiavimas su Afrika neatsiduria aukštoje prioritetų sąrašo vietoje, visuomenės akyse žemynas veikiau matomais kaip tolimas, problemų kamuojamas kraštas. Vis dėlto, ES-Afrikos santykių strategija yra nauja bendradarbiavimo galimybių erdvė, todėl kalbėti apie šiuos planus ir idėjas reiktų ir Lietuvoje.

ES iš esmės keičia savo žvilgsnį į Afriką ir domisi ateities tarpkontinentinio bendradarbiavimo plėtros galimybėmis. Per pastaruosius porą dešimtmečių pasirašyta Kotonų sutartis ir pristatyta bendra Afrikos-Europos plėtros strategija – tai sukūrė oficialius bendravimo kanalus. Vis dėlto, per pastaruosius 20 metų pasaulis sparčiai pasikeitė, ne išimtis ir ES bei Afrika. Ženklų apie ES – Afrikos artėjančią santykių transformacija apstu jau seniai.

Pirmasis naujai išrinktos EK pirmininkės Ursulos von der Leyen oficialus vizitas už ES ribų taip pat vyko Etiopijoje įsikūrusioje AS. Naujosios EK gairėse stipriai išreiškiamas ES siekis glaudesnio bendradarbiavimo su Afrikos žemynų bei ES įtakos didinimas visame pasaulyje.  Komisijos gairėse išskiriamas susirūpinimas ir viltis, kad sparčiai kylanti ateities globali galia suvokiama kaip ateities bendražygė kovoje su ateities iššūkiais.

Naujoji Komisija tikisi, kad 2020-ųjų metų spalio mėnesį vyksiančiame AS ir ES aukščiausio lygio susitikime bus priimta tolimesnė kontinentų santykių vizija. Joseph Borell, ES Vyriausiasis įgaliotinis užsienio reikalams ir saugumo politikai, tikisi, kad iki tol vykstančios diskusijos ir aukščiausio lygmens susitikimai 2020-ųjų spalį leis patvirtinti naująją strategiją. ES prioretizuoja bendradarbiavimą 5-iose sferose, kurias kaip prioritetines išsiskyrė ir savo gairėse: žalioji ekonomika ir išteklių prieinamumas, skaitmeninė transformacija, tvarus augimas ir darbo vietų sukūrimas, taika ir valdymas, migracija ir mobilumas. ES vadovybės darbotvarkėje tolesnių santykių puoselėjimas yra vienas esminių prioritetų.

Šiandien Briuselio koridoriuose kontinentų bendradarbiavimas nebesuvokiamas kaip pagalba Afrikai, naujasis požiūris – darbas su Afrika. ES neužtenka pakeisti savo požiūrio į Afriką, norint užtikrinti klestinčius santykius ir ateityje. Siekdama glaudesnio bendradarbiavimo, ES turėtų permastyti savo veikimo strategiją Afrikoje ir mokytis iš praeities klaidų.

Vienas ES apatijos pavyzdžių – Nigerijos atvejis, kuris retai sulaukia atitinkamo tarptautinės bendruomenės dėmesio. Nigerijos ekonomika yra didžiausia Afrikoje, o Briuselis, norėdamas perkrauti savo santykius, turi puikų šansą pademonstruoti, kodėl Afrikai naudingas bendradarbiavimas. Nigerija krečiama neramumų – iki 5% valstybės teritorijos kontroliuoja islamistų karinė grupuotė „Boko Haram“, pagal teroristų atakų išpuolių dažnumą, valstybė yra viena lyderių pasaulyje, beveik 3 milijonai žmonių buvo priversti dėl konflikto palikti savo namus. Nigerijos augimą stabdo daugybę metų įšalę konfliktai, kurių įšspręsti centrinė valdžia nesugeba. Bet kaip šioje situacijoje turi veikti ES?

Reaguodama į padažnėjusias atakas regione, šių metų sausį ES skyrė papildomų lėšų padėti Nigerijai. Visgi, neramumų kamuojama valstybė ES paramos negali įsisavinti efektyviai, kol šalis nesusitvarko su esmine problema – terorizmu. Richard O Ikiebe, vienas žymiausių Nigerijos politikos tyrinėtojų, siūlo ES panaudoti visus svertus, įskaitant ir laikino paramos suspendavimo, kol Nigerijos valdžia nesugebės užtikrinti saugumo regione. ES parama svarbi Nigerijai, o toks ES žingsnis terorizmą iškeltų kaip esminę problemą Nigerijos vadovų dienotvarkėje.

ES turi suvokti, kad partnerių vertybės ir požiūriai skirsis, o norint drauge dirbti reikės daugiau abipusės empatijos. Vis dėlto, vykstant naujosioms deryboms girdisi pirmųjų AS narių lyderių nepasitenkinimas ES siūlomu bendru planu. ES kalba apie Afriką kaip lygiavertę partnerę. Bet vis dar sunkiai išsižada paternalistinio požiūrio į Pietų kaimynę.

Visgi, panašu, kad naujoji ES vadovybė suvokia pirmtakų klaidas ir tai atspindi dabartinių lyderių diskursas. Pavyzdžiui, jau minėtas Josph Borell praėjusį mėnesį pripažino, kad pacifistinės ES idėjos turi būti pasiektos nepacifistiniais metodais. Kitaip tariant, pritaria Afrikos vyraujančiam diskursui „Afrikos problemoms – afrikietiški sprendimai“. Tai jokių būdų nereiškia, kad ES pradės skleisti nesantaiką. Tai rodo Briuselio požiūrio į Afriką kaitą ir realistišką požiūrį į regionų problemų sprendimą. Sprendžiant bendras Afrikos valstybės problemas ir siekdama taikos ir stabilumo regione, ES turės pro pirštus pražvelgti į kai kurias savo vertybes.

EK atliko pirmą sėkminga žingsnį siekiant naujos bendradarbiavimo strategijos. ES ir AS, norėdamos savo istoriškai asimetriškus santykius perkelti į lygiateisę partnerystę, privalo padaryti daugiau. Visų pirma, Afrikos valstybės turi parodyti, kad yra pajėgios susidoroti su savo saugumo problemomis, o europiečiai turėtų iš naujo peržvelgti savo praeities klaidas. Taip pat EK turėtų apmąstyti tolimesnio valstybių bendradarbiavimo kryptį – tai neturėtų apsiriboti dabartinės Komisijos interesais, bet kartu darniai įsikomponuoti su Afrikos lyderių iškeltais tikslais. Pirmi glaudesnio bendradarbiavimo žingsniai atrodo perspektyviai, tačiau siekiant efektyvios partnerystės būtina abiem pusėms priimtina strategija.

Straipsnis parengtas kurso „Šiuolaikiniai ES iššūkiai rėmuose, dėstytoja Ieva Giedraitytė.