Rinkimų prognozės ir būrimai: žinoti galime mažiau, nei manome. Komentuoja M. Jastramskis

Prieš kiekvienus rinkimus kylanti pagunda pažvelgti į krištolinį rutulį įtraukia žurnalistus, politologus ir piliečius – visuomenės nuomonės apklausų ir straipsnių apie tai, kas laimės rinkimus, pasirodo likus netgi daugiau kaip metams iki dienos, kai gyventojai patrauks link balsadėžių. Tačiau ne nuspėti, o tiksliai išprognozuoti galime gana nedaug.

Praėjusių metų pabaigoje pasirodžiusi monografija „Trijų kūnų problema Lietuvos politikoje: ar galime prognozuoti Seimo rinkimus?“ siekia paaiškinti, kas lemia, jog kas ketverius metus renkamo parlamento sudėtis ne taip jau retai prasilenkia su tuo, ką rodė prognozės ir apklausos prieš rinkimus. Tačiau knygos mokslinio redaktoriaus, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojo dr. Mažvydo Jastramskio išsakyta mintis turėtų atšaldyti entuziazmą imtis ateities dėlionių prieš pavasarį įvyksiančius net trejus rinkimus.

„Jeigu nėra prognozuojami Seimo rinkimai, tai jokie kiti rinkimai irgi nebus gerai prognozuojami, išskyrus atvejus, kai yra vienas labai aiškus lyderis“, – sako mokslininkas.

Visgi monografijos autorių tikslas – ne tik apsibrėžti ribas, ko politikos mokslai negali, tačiau ir parodyti, ką apie politinę tikrovę žinoti galime. Apie tai, kas padėjo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungai nustebinti dažną prognozuotoją, kas iš tiesų yra dažnai aptakiai įvardijamas protesto elektoratas ir kaip galima tobulinti Seimo rinkimų sistemą, Alfa.lt kalbėjosi su politologu M. Jastramskiu.

– 2016 m. politologams nebuvo itin sėkmingi – su kai kuriomis svarbiomis prognozėmis nepataikyta ir užsienyje, ir Lietuvoje, o ir jūsų knygos įvade yra nemažai savikritiškų pastabų. Ar pasitikėjimas politikos mokslais visuomenėje, kuri juos prieš rinkimus turbūt supranta kaip prognozių mokslą, yra susvyravęs, reabilituotinas?

– Tai nėra Lietuvos politikos mokslų specifika ir netgi nėra tik politikos mokslų specifika, o socialinių mokslų apskritai. Jeigu mes kalbame apie ekonomiką, kuri labiausiai matematizuota iš socialinių mokslų, net ir ji yra „minkšta“, žiūrint iš tiksliųjų mokslų perspektyvos, kas reiškia, jog daugelis dalykų nėra perkeliami į dėsnius, kurie išsilaiko bet kokiame kontekste, ir tendencijos, atradimai nėra tokie, kuriuos galėtume vadinti nepajudinamais. Kalbant apie politikos mokslus, jie tokioje moksliškumo piramidėje yra aukščiau humanitarinių mokslų, bet žemiau ekonomikos. Tai tikrai labai priklauso nuo konteksto, bet, kalbant apie rinkimų prognozavimą, manyčiau, kad turėtume nuo jų susilaikyti, o jeigu pateikiame, tai reikėtų pridurti, kad tas prognozavimas labiau yra ne mokslu paremtas, o asmenine nuomone.

Kai sakome, kad politologai prognozuoja, tai reiškia, kad mūsų prognozė nelabai skiriasi nuo pagrindimo, kaip eilinis politiškai apsišvietęs pilietis pasakytų. Yra keli būdai, kaip galima būtent moksliškai prognozuoti rinkimus. Pakalbėkime apie du iš jų: vienas yra apklausos, kitas yra statistinis modeliavimas. Pastarasis sudėtingai veikia Lietuvoje dėl to, kad yra daug partijų, geriausiai jis pasiteisinęs JAV, kur dvi partijos ir daug prieš tai vykusių rinkimų, pas mus jų mažai, kad galėtume iš praeities prognozuoti ateitį.

Dėl pasitikėjimo – daug kam atrodo, kad negalima pasitikėti apklausomis, nes kažkas užima didesnius skaičius. Aš nemanau, kad tai yra esminė problema. Ji yra apie tai, ką mes rašome knygoje – kad apklausos tiksliai leistų prognozuoti, absoliuti dauguma žmonių turi turėti tvirtą nuomonę apie tai, už ką balsuos, bet Lietuvoje daugiau negu pusė žmonių, kurie eina į rinkimus, prieš tai vykusiuose arba keitė preferenciją, arba apskritai nedalyvavo. Apklausos iš esmės nėra prognozė, tai geriausiu atveju, likus mėnesiui iki rinkimų, paveiksliukas. Tai tas pats, kas žiūrint pro langą ir matant daug sniego tai nufotografuoti ir sakyti, kad čia yra prognozė, kaip bus po savaitės. Sniegas gali ištirpti, gali temperatūra pasikeisti 10 laipsnių. Tai šiuo požiūriu ir apklausos Lietuvoje kaip prognozių įrankis nėra naudotinos.

– Kitais metais laukia daug rinkimų, ar prognozavimo atžvilgiu būtent Seimo rinkimai yra labiausiai komplikuoti?

– Kalbant apie Seimo rinkimus, (…) paprasčiausia būtų pasakyti, kad pusė narių išrenkama vienmandatėje apygardoje, ir yra sudėtinga ką nors pasakyti, žiūrint į apklausas. Balsuojama už asmenis, o dalis žmonių savo balsą skaido – ar jūs, ar jūsų aplinkiniai tikriausiai esate skaidę, kai balsuojama už vieną kandidatą, už kitą partiją.

Savivaldos rinkimai – apskritai nieko nėra: kai kurios partijos pasidaro, po to paleidžia į viešumą apklausas, bet imtys ten būna nedidelės. Vilniuje, pavyzdžiui, iš kelių šimtų apklaustų gyventojų mažai ką pasakysi. O prezidento rinkimų tam tikra specifika yra asmenybės, antras turas, kuriame gali būti koalicijos prieš vieną ar kitą kandidatą, todėl tas populiarumas, kurį mes matome, yra tik dabarčiai. Ir jeigu žmonės keičia preferencijas partijų atžvilgiu, tai, kalbant apie konkrečias asmenybes, jas dar lengviau pakeisti. Jeigu nėra prognozuojami Seimo rinkimai, tai jokie kiti rinkimai irgi nebus gerai prognozuojami, išskyrus atvejus, kai yra vienas labai aiškus lyderis.

Mačiau jūsų kolegų portale publikaciją apie tai, kaip sekėsi apklausomis prognozuoti iki tol vykusius prezidento rinkimus. Viską sudėjus iš esmės yra labai paprasta: gerai sekėsi prognozuoti Dalios Grybauskaitės rinkimus, t. y. tuos, kuriuose buvo dominuojantis aiškus lyderis. Kituose rinkimuose apklausoms sekėsi prastai. Aš tiesiog priminsiu Rolandą Paksą: 2002 m., lieka pusmetis iki rinkimų, Paksas turi 5–6 proc. reitingą ir jis galų gale laimi rinkimus.

– Protesto elektoratas nesikoncentruoja į kažkurią partiją ar partijas Lietuvoje, tikrasis protestas, kaip rašote, yra nebalsuojantieji.

– Reikia apsibrėžti, kas yra protesto elektoratas. Yra tie žmonės, kaip ir kalbėjome, kurie tiesiog keičia pasirinkimą, ieško kažko naujo, tai problema su tuo, kad tada turime pusę į rinkimus ateinančių žmonių vadinti protesto elektoratu, nes jie gali balsuoti už naują partiją, gali už nenaują – prieš tai už liberalus, dabar už socialdemokratus. Tada ieškai labiau apčiuopiamo, konkretaus matavimo vieneto, o ir mokslinėje literatūroje taip yra, ir apžvalgininkai tikriausiai sutiktų, kad protestas yra susijęs su politiniu pasitikėjimu, kad protesto elektoratas yra tie žmonės, kurie labiausiai nepasitiki Lietuvos politinėmis institucijomis. Įdomus dalykas, kad tie, kurie labiausiai nepasitiki, į rinkimus apskritai neina.

Kitoje skalės pusėje yra stabilūs rinkėjai, kurie balsuoja nuolat už Tėvynės sąjungą ir socialdemokratus, jie labiausiai pasitiki institucijomis. O tie, kurie keičia preferencijas, vienuose rinkimuose gali balsuoti už liberalus, paskui už valstiečius, prieš tai už Darbo partiją, paskui už socialdemokratus ir taip toliau, yra kažkur per vidurį – nei labai pasitiki, nei nepasitiki.

Komplikuoja reikalus tai, kad dalis žmonių į vienus rinkimus ateina, į kitus ne, yra cikliškumas. Ir klausimas, ar tai yra protestas, ar tame proteste yra, kaip mes vadiname, pacituosiu Ainę Ramonaitę, kaip loteriją žaidžiant: gal ištrauksiu sėkmingą bilietą, gal neištrauksiu. Jei pasiseks, užbrauksiu „Teleloto“ įstrižainę, bus kažkas naudingo – panašiai kai kurie žmonės žiūri į balsavimą ir partines preferencijas, dalis po to vėl nusivilia. Didelė dalis buvusių „Darbo partijos“ rinkėjų tiesiog neatėjo į rinkimus 2016 m. (prieš tai vykusiuose Seimo rinkimuose 2012 m. „Darbo partija“ gavo 29 mandatus – aut. past.), dalis rinkėjų tiesiog atėjo iš naujo, praleidę prieš tai buvusius.

– Aiškinotės, kas sudaro valstiečių elektorato branduolį. Ar tai yra, kaip Ramūnas Karbauskis sakė, „apačių“ rinkėjai? Turbūt galima numanyti, kad jis turėjo omenyje mažesnes pajamas turinčius, ne didmiesčio gyventojus.

– Sunku pasakyti, į ką jie dabar orientuojasi, nes praėjo dveji metai nuo rinkimų, ir populiarumas yra sumažėjęs, tai negaliu pasakyti, kas dabar balsuotų už valstiečius, galiu pasakyti pagal mūsų tyrimą 2016 m. Seimo rinkimuose. Apskritai „apačios“ yra viešųjų ryšių konstruktas – tokio dalyko kaip apačios ir viršus Lietuvoje nėra, tai yra retorinės figūros, su realybe jos turi mažai bendro. O realybė yra tokia, kad pajamos su rinkėjų pasirinkimais koreliuoja labai labai nedaug, (…) didelė dalis Lietuvos turi nei labai dideles, nei labai mažas pajamas. Taip, galima pasakyti, kad tie žmonės, kurie daugiausiai uždirba, labiau linkę už liberalus balsuoti, už juos nebalsuoja tie, kurie turi mažiausias pajamas. Bet, kalbant apie valstiečius, 2016 m. jie buvo ideali catch-all, visa apimanti partija, kas reiškia, kad jie gerai pasirodė praktiškai visose visuomenės grupėse, kurias galima išskirti. Kitaip tariant, jie patiko ir vidutiniškai didesnes, ir mažesnes pajamas turintiems žmonėms, gyvenantiems bet kur. Tai galima pamatyti net pažiūrėjus daugiamandatės rezultatus. Taip, Vilniuje valstiečiams sekėsi vidutiniškai prasčiau, tai yra VRK skaičiai, bet pasižiūrėję vis tiek pamatysime, kad Vilniaus apygardose valstiečiai ėmė keliolika procentų balsų, kas nėra mažai, tame pačiame Vilniuje laimėta pora vienmandačių.

Panašu, kad valstiečiai slenkasi į LSDP buvusią nišą ir šioje pusėje viskas truputį persirikiuoja, kad ir neturint individo lygmens tyrimų, panašu, valstiečiai tiesiog užima socdemų vietą. Vilniuje jie atrodo prastai. 2016 m. rinkimuose skirtumas buvo pagal gyvenamąją vietą, bet pakankamai nedidelis, dabar jis yra, panašu, padidėjęs.

– Valstiečių ir žaliųjų ir partijai, kaip teigiama viename iš straipsnių, labiausiai padėjo laimėti jos naujumas, nors iš esmės nauja ji nebuvo, ir laimėti ji sugebėjo net be antisisteminės retorikos. Tokia išvada tarsi turėtų būti geras ženklas, pavyzdžiui, Liberalų sąjūdžiui? Ar čia per daug papildomų išlygų tokiai išvadai?

– Yra papildomų išlygų, ir viena iš jų, ką matome valstiečių atveju, kad reikia laiko. Reikia laiko, kad ta partija būtų daugelio rinkėjų užmiršta kaip kažkada buvusi, kažką bandžiusi. Valstiečiai su Kazimiera Prunskiene priešakyje 2004–2008 m. buvo valdančiojoje koalicijoje, nuo to laiko praėjo 8 metai. Antras dalykas, R. Karbauskis gana sėkmingai tuos laikus susiejo būtent su K. Prunskiene, taip pat atsirado naujas labai stiprus žmogus Saulius Skvernelis, kuris juos patempė į viršų, primenu, keitėsi ir pavadinimas – tuo metu jie vadinosi Valstiečių-liaudininkų partija.

Tai rodo, kad galima tikriausiai rebrandintis ir liberalams, bet turi praeiti laiko, kad jie galėtų pretenduoti į pirmą, antrą ar trečią vietas, bet nebūti nišine partija, kuri vos peržengia 5 proc. barjerą. Tam reikėtų laiko, 8–10 metų galbūt, tam reikėtų pakeisti pavadinimą, nebūti siejamai su buvusiu pavadinimu, su Eligijumi Masiuliu. Pavyzdžiui, Remigijus Šimašius galėtų vesti, bet reikėtų dar stipraus žmogaus, jeigu kalbame apie valstiečių kelią. Bet laikas visgi viena esminių sąlygų.

– Visgi dar norėčiau grįžti prie vadinamojo protesto elektorato, žmonių, kurie labiausiai nepasitiki institucijomis. Ar tai, kad jie nesikoncentruoja į kažkurias konkrečias partijas Lietuvoje, daugiau pasako apie paklausą, kad rinkėjai yra vis dėlto gana nuosaikūs ir būdami nusivylę paprasčiausiai renkasi nebalsuoti, ar apie pasiūlą – kad nėra partijų, kurios užpildytų tą politinio protesto nišą, neatranda tinkamo žodyno ar pan.?

– Nenorėčiau visiškai absoliutinti, kadangi pažiūrėjus tik į tuos, kurie ateina į rinkimus, tai ir tų pačių valstiečių elektorate yra ir to, ir to. Jeigu lyginsime Tėvynės sąjungos ir valstiečių rinkėjus, tai valstiečių rinkėjas labiau nepasitiki institucijomis, taip yra, ir jis labiau ekonomika buvo nepatenkintas. Jeigu santykinai žiūrint, valstiečių rinkėjas ir ekonomiškai labiau nepatenkintas, ir politiškai, jo balsavime yra tas loterijos, vilties elementas – jis tikisi, kad gal ta partija kažką padarys, pasikeis ir ekonominė, ir politinė situacija, labiau sietina su korupciniais dalykais.

Kita vertus, nebalsavimas kaip protestas nėra vien Lietuvai būdingas dalykas – žmonės, kurie labiausiai nepatenkinti, balsuoja kojomis. Nėra sąlygų, kad galėtum gerai pamatuoti, už ką balsuotų tie žmonės. Jie nebalsuotų už tradicines partijas, dalis balsuotų už valstiečius, Naglį Puteikį ar dar kažką. Bet esmė, kad dažniausiai neina į rinkimus, mes pamatytume, už ką jie balsuotų, jeigu pas mus būtų privalomas balsavimas, kaip Belgijoje. Ten žmonės, kurie yra labiausiai nepatenkinti, renkasi radikalią dešinę. Kitas dalykas, aš nepasakyčiau, kad Lietuvoje rinkėjai yra nuosaikūs. Čia vėlgi santykinis dalykas – yra tokių, kurie labai nepasitiki ir kurie daugmaž pasitiki, bet vidurį formuoja nuosaikus skepsis, aš taip gal pasakyčiau.

– Minite, kad mūsų rinkimų sistema yra ne tik nepalanki politologų prognozėms, bet ir turi kitų trūkumų – didina fragmentaciją, neskatina plataus atstovavimo ir aiškių lūkesčių vyriausybei. Ar galite pasakyti, kas, jūsų manymu, yra keistina?

– Nenoriu užimti vienos aiškios pozicijos, bet yra trys esminiai trūkumai partinės sistemos, ji sutraukia visus trūkumus, kokius įmanoma. Pirma, kad daug partijų gauname, daug balsų vis dėlto iššvaistoma tiek vienmandatėse, tiek 5 proc. barjeras nukerpa. Ir, kaip mes kalbėjome, ypač dėl antrojo turo specifikos neįmanoma prognozuoti rinkimų rezultatų. O į kurią pusę keisti… Na, mūsų rinkimų sistema yra labai stipriai personalizuota – yra reitingavimas ir balsavimas vienmandatėse, tai jeigu norima stiprių partijų, reikėtų tą situaciją keisti, ir jeigu norima platesnio atstovavimo, tada reikėtų pereiti prie proporcinės sistemos.

Bet norėčiau akcentuoti, kad aš nepalaikyčiau proporcinės sistemos varianto, kur būtų balsuojama kaip mūsų daugiamandatėje visos Lietuvos mastu, palaikyčiau regioninį variantą kaip Skandinavijoje, kaip Estijoje, gal net tokį, kaip Ispanijoje. Mažiau partijų galima pasiekti su proporcine rinkimų sistema, bet reikėtų mažų regioninių apygardų, o kaip būtų palikus tik mažoritarinę vienmandatę sistemą, aš nesiimu spėlioti, bet iš tos analizės, kurią aš dariau, tai nebūtų labai geras sprendimas Lietuvai – tai dar sustiprintų mūsų rinkimų personalizaciją. Kita vertus, paradoksaliai galbūt sumažintų pačių partijų skaičių – mažesnės sunkiai išgyventų vienmandatėje sistemoje. Bet čia su sąlyga, kad būtų vienas turas, o ne du.

Perspausdinta iš Alfa.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.