Romas Švedas: „Nord Stream 2“ anksčiau ar vėliau bus įjungtas, tada Europos padėtis bus dar blogesnė
Minskui nusprendus uždaryti krovinių tranzitą geležinkeliais iš Lietuvos, kol kas niekas negali būti tikras, ar tai vienintelė atsakomoji priemonė, kuria režimas grasino dėl blokuojamo trąšų tranzito. Aliaksandras Lukašenka grūmojo, kad ir dujas užsuks, bet ar išdrįs kišti rankas prie Rusijos vamzdžio? LRT laidoje „Dienos tema“ – pokalbis su Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto lektoriumi ir energetikos ekspertu Romu Švedu ir „Ignitis“ verslo plėtros vadovu Mantu Mikalajūnu.
– Kiek jūsų bendrovė, o per jus ir buitiniai vartotojai bei verslas yra priklausomi nuo rusiškų dujų, kurios keliauja tuo Baltarusijos vamzdžiu?
M. Mikalajūnas: Šiais metais rusiškos dujos „Ignitis“ portfelyje sudaro mažiau nei trečdalį viso kiekio. Šiuo metu, net ir žiemos laikotarpiu, srautai per Baltarusiją mūsų beveik nepasiekė ir savo klientus visiškai aprūpiname iš terminalo.
– Jamalo–Europos dujotiekis yra labai svarbus, bet jis visas yra Rusijos energetikos giganto „Gazprom“ nuosavybė. Net atkarpa, kuri keliauja per Baltarusiją, Baltarusijos magistraliniai dujų vamzdynai taip pat yra jo nuosavybė. Ar nėra taip, kad A. Lukašenka grasina ginklu, kurio net neturi?
R. Švedas: Sakyčiau, energetine prasme Lukašenka de facto jau dabar yra labai smarkiai priklausomas nuo Kremliaus, nuo Vladimiro Putino. Ir nereikėtų atmesti tikimybės ar galimybės, kad dujų tranzitas per Baltarusiją būtų nutrauktas dviem kryptimis – į Lietuvą ir į Europos Sąjungą. Tai būtų ekstremalus žingsnis, galbūt mažai tikėtinas, bet vertinant, kiek įtempta padėtis ir kiek mes galime racionaliai ir neracionaliai vertinti tiek V. Putino, tiek A. Lukašenkos elgesį, tokios alternatyvos nereikėtų atmesti.
– Pone M. Mikalajūnai, kaip paprasta būtų nutraukti dujų tranzitą? Yra toks posakis – užsukti kranelį. Kiek truktų tas kranelių užsukimas, kitaip tariant, kiek laiko praeitų, kol jūsų bendrovė pajustų, kad dujos nebeateina?
M. Mikalajūnas: Teoriškai turbūt užsukti iš tikrųjų galima. Pirmiausia slėgio pokyčius pajustų Lietuvos perdavimo sistemos operatorius „Amber Grid“ ir turbūt imtųsi veiksmų, kad išsiaiškintų priežastis, subalansuotų Lietuvos dujų sistemą. Drįsčiau spėti, kad tai darytų dujų, kurios turi keliauti į Kaliningrado sritį, tranzito sąskaita.
– Kaip greitai galėtumėte reaguoti? Kaip greitai ir iš kur rastumėte tą trečdalį dujų, kurias dabar perkate iš rusų?
M. Mikalajūnas: Noriu paminėti, kad, sausio mėnesio duomenimis, ne tik mūsų bendrovė „Ignitis“, kuri aprūpina visus Lietuvos gyventojus ir maždaug pusę kiekio tiekia verslo įmonėms, neskaitant didžiausio gamtinių dujų vartotojo „Achemos“, bet ir kiti tiekėjai iš Baltarusijos per tą vadinamąjį Kotlovkos tašką sausio mėnesį dujų beveik neimportavo. Mes de facto turime tokią situaciją, kad mums dujos iš Rusijos nėra kritiškai reikalingos. Taip, kai kuriais metų periodais tie kiekiai ateina ir mes galime juos gana nesunkiai pakeisti tiek suskystintosiomis gamtinėmis dujomis, kurios atkeliauja į Klaipėdos terminalą, tiek dujomis, kurias saugome Inčukalnio dujų saugykloje Latvijoje.
– Kokia situacija dabar yra saugyklose? Ukrainos energetikos gigantė Europos Sąjungai yra apskundusi Rusijos „Gazprom“, kad jis trukdė konkurencijai, trukdė užpildyti saugyklas ir dėl to dabar toks drastiškas kainų kilimas visoje Europoje.
M. Mikalajūnas: Į tą istoriją turbūt reikia žiūrėti dar globaliau, nes globalioje dujų rinkoje dalyvauja ne tik „Gazprom“ kaip tiekėjas, bet ir suskystintųjų gamtinių dujų tiekėjai. Kainos, žinoma, priklauso ir nuo geopolitinių dalykų, bet ir nuo to, kokia yra paklausa pasaulyje, kitose rinkose, ypač Azijoje. Azija, mūsų žiniomis, saugyklas suskubo užpildyti jau anksčiau ir ten dujų poreikis yra sumažėjęs. Europoje turbūt palanki situacija dėl to, kad nėra labai šalta žiema, ir bent jau šiuo metu tokios didelės problemos nematome dėl pačių dujų nebuvimo iš alternatyvių šaltinių.
– Mes, Lietuva, kiek turime? Kiek turite sukaupę Latvijoje saugyklose? Ar pakankamai?
M. Mikalajūnas: „Ignitis“ saugo kiekį, kurio reikia nepertraukiamam tiekimui buitiniams vartotojams užtikrinti. Pagal visus reikalavimus privalome turėti tokį kiekį, kurio užtektų mėnesiui aprūpinti visiems Lietuvos gyventojams šalčiausiu periodu. Toks kiekis tikrai yra, taip pat turime papildomą komercinį kiekį. Daug detalių nenorėčiau atskleisti, bet šiuo atveju esame apsirūpinę ir pakankamai saugūs.
– Pone R. Švedai, girdime sakant, kad rusiškų dujų bent sausį beveik nereikėjo, bet jų vis dar reikia Europoje – apie 7 proc. atkeliauja tuo pačiu Jamalo–Europos dujotiekiu. Jeigu taip nutiktų, kad užsuktų dujas, Baltarusija netektų pajamų už tranzitą, o Rusija netektų pajamų už dujas. Ar Rusijai būtų naudingas šitas tranzito nutraukimas?
R. Švedas: Mąstyti, kas dabar V. Putino galvoje, yra sunku. Aišku, dabar yra keletas dalykų. Vienas dalykas, karinė įtampa ties Ukrainos siena, kitas – dujų sektoriuje ant stalo padėtas ir pabaigtas statyti dujotiekis „Nord Stream 2“, ir dabar jau buvo pradėtas sertifikavimo, licencijavimo procesas Vokietijoje, kad jis pradėtų veikti, tačiau kilus įtampai procesas atidėtas pusmečiui. Dabar įsivaizduokit, už milijardines sumas baigtas statyti dujotiekis, bet dar neprijungtas ir Rusija nori kuo greičiau jį įjungti.
Dabar spaudoje matome, kad ir Vokietijos pozicija – „Nord Stream 2“ įjungimas ar neįjungimas – galėtų būti vienas iš sankcijos objektų, jeigu Rusija peržengtų Ukrainos sieną. Šiuo metu V. Putinas taip turėtų ir dėlioti. Jeigu jam labai svarbu, kad „Nord Stream 2“ būtų paleistas, jam būtų suteikta teisė veikti, funkcionuoti ir jis galėtų pradėti dirbti, tai logika sakytų, kad V. Putinas turėtų laikytis nuosaikios pozicijos. Bet kiek mes galime vadovautis logika, kai kalbame apie V. Putiną ir A. Lukašenką? Jeigu tai būtų ekstremali pozicija, tai yra nutraukimas gamtinių dujų tiekimo Europai per „Nord Stream 1“ ir Baltarusiją, tai jau būtų išskirtinai ekstremalu ir, sakyčiau, mažai tikėtina.
– Negalėtų būti toks prognozuojamai neprognozuojamas scenarijus, kad A. Lukašenka grasina nutraukti tranzitą dujų, kurios priklauso Rusijai, ši kol kas labai nesikišo į visą šitą procesą, bet jeigu taip nutiktų, kad užsuktų, sakytų, palauk, mes tau neleidome, ir tai būtų priežastis palikti kariuomenę, nes sakytų, žiūrėk, tu nesusitvarkai ir net į svetimą turtą kėsiniesi?
R. Švedas: Taip, mano vertinimu, V. Putinas galėtų panaudoti A. Lukašenką kaip argumentą, kaip priežastį, pateisinimą, neva jis nesuvaldė A. Lukašenkos ir čia A. Lukašenkos ekscesas, dėl ko sustoja dujų tiekimas. Taip galėtų būti, bet vien tranzitas per Baltarusiją, sakyčiau, nepadarytų tokios kritinės esminės įtakos, nes dar yra tranzitas dujotiekiu „Nord Stream 1“, taip pat per Ukrainą. Manyčiau, vien A. Lukašenka negalėtų padaryti tokios reikšmingos, kritinės įtakos savo dujų tranzito srautais į Europą.
– „Gazprom“ prisipažino, kad pernai mažino srautus. Kai kuriais duomenimis, iki 41 proc. dujų srautai buvo sumažėję. Čia vėl Kremliaus taktika – jeigu jūs greičiau nelicencijuosite „Nord Stream 2“, mes po truputį iš viso nebetieksime? Ar čia jau desperacija?
R. Švedas: Vienareikšmiškai čia yra elementari taktika – prieš žiemą sumažinti gamtinių dujų tiekimo kiekį, tiekti tiek, kiek, matyt, priklauso pagal sutartį, nė truputėlio daugiau, neužpildyti saugyklų Europoje. Tai yra V. Putino taktika, kad jis galėtų daryti spaudimą visai Europai. Europa dėl to patyrė šoką ir dabar didžiulis kainų šuolis ne tik Lietuvoje, bet visur.
Europa sako, kad patiria ir energetinį, ir ekonominį šoką. Mano komentaras būtų toks: kai dujotiekis „Nord Stream 2“ bus įjungtas, o anksčiau ar vėliau bus įjungtas, tuomet Rusija ir pradės tiekti dujas Europai, o visų pirma Vokietijai. Manyčiau, kad tada visos Europos ir visų pirma Vokietijos padėtis bus dar blogesnė. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad Vokietijos pirminių energijos šaltinių balanse yra dar nemažai anglių, reikia jas pakeisti, yra daug dujų ir, kai veiks du dujotiekiai „Nord Stream“, visa Vokietijos ekonomika ir energetika maždaug 30–40 proc. priklausys nuo Rusijos dujų. Įsivaizduokite posėdį Briuselyje, kuriame svarstomos sankcijos Rusijos Federacijai. Prie stalo sėdi Vokietijos kancleris Olafas Scholzas ir jam reikia balsuoti, ar taikyti Rusijai sankcijas, ar ne. Tuomet, kai jo ekonomika ir energetika 30–40 proc. priklauso nuo Rusijos.
Nepaaiškinamas ir protu nesuvokiamas toks Vokietijos elgesys tuo pat metu, kai ji uždarė mažaanglę branduolinę energetiką. Tokia priklausomybė, mano vertinimu, yra ypač pavojinga Vokietijai. Rusija galės daryti išskirtinę įtaką Vokietijos ir Europos Sąjungos sprendimams.
Perspausdinta iš lrt.lt
Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.
