Rugilė Andrejevskytė. Nauja „Idėja Lietuvai“ arba kas atsakingas už Europos ateitį?

Kovo 10 d. Europos Komisijos, Parlamento ir Tarybos vadovai padėjo parašus dėl „Konferencijos dėl Europos ateities“ (angl. „Conference on the Future of Europe“). Kaip ir sufleruoja pavadinimas, Konferencija skirta diskutuoti apie Europai kylančius iššūkius ir nubrėžti ateities planus bei perspektyvas.

Ši iniciatyva vyksta iki 2022 m., o dalyvauti joje gali kiekvienas europietis – rašyti savo idėjas internetinėje platformoje ir balsuoti už patikusias, o pagrindinį žodį formuojant Europos Sąjungos ateitį tars Europos piliečių grupės. Arba nacionaliniai piliečių forumai. O gal vis dėlto Vykdomoji Valdyba, kurioje pagrindą sudaro Europos Komisijos, Parlamento ir ES Tarybos paskirti atstovai ir stebėtojai?

Bendrai tariant, „iš apačios į viršų“ iniciatyvos yra naudingos, nes visuomenė gali pareikšti savo nuomonę bei priimti ir įgyvendinti pasiūlytus sprendimus, tačiau Konferencija dėl savo kompleksiškumo sukuria iliuziją, kad geriausios piliečių pasiūlytos idėjos bus įgyvendintos. Bandant suprasti Konferencijos dėl Europos ateities struktūrą reikia gerai pasukti galvą, bet ne vien dėl to, kad yra daug skirtingų aktorių, tačiau ir dėl to, kad naudojama daug priemonių siekiant įtraukti piliečius.

Įsivaizduokite, kad turite atvažiuoti į susirinkimą taške A. Į tašką A pakliūti galite per 3 kelius – daugiakalbę skaitmeninę platformą, decentralizuotus renginius arba Europos piliečių grupes. Atvažiavote į tašką A, kuris yra Konferencijos plenarinės sesijos, kur susiduriate su 11 interesantų – nacionalinių ir Europos piliečių grupių atstovais, Europos jaunimo forumu, socialiniais partneriais, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų bei Regionų komitetu, pilietine visuomene, nacionalinių Parlamentų nariais, Europos Komisija, Parlamentu, ES Tarybos šalimis narėmis. Jūs nutariate, kad reikia visiems patikti, nes kitaip niekas Jūsų nepriims. Kai jaučiatės visų priimta, iš taško A pajudate į tašką B – Vykdomąją Valdybą. Iki šio laiko buvote idėja, kuri vėliau tapo rekomendacija ir Valdyba Jus paaukštino iki išvados, kurią turi įgyvendinti 3 pagrindinės ES institucijos – Parlamentas, Komisija, Taryba.

Šis ilgas kelias skirtas kuo didesniam piliečių į(si)traukimui ir kokybiškesnėms diskusijoms, kas yra didelis gėris, tačiau tokia plati struktūra ir trumpas Konferencijos laikotarpis (apie 1 metus) atrodo kaip „misija neįmanoma“. Tad trumpesnis kelias iki sprendimų priėmimo, nemažinant piliečių reprezentatyvumo, būtų tikslingesnis resursų panaudojimas. Užtektų turėti internetinę platformą, kurios populiariausių 10 idėjų (iš kiekvienos prioritetinės srities, tačiau nebūtų įtraukti pasiūlymai, prieštaraujantys ES Sutartims) būtų apsvarstytos per galutinę kelių dienų ar savaitės trukmės Konferenciją. Joje dalyvautų žmonės iš visos Europos, o ją vestų trys svarbiausios ES institucijos, kurios kartu įsipareigotų įgyvendinti iš anksto nustatytą skaičių idėjų. Taip būtų sumažinti laiko ir piniginiai kaštai bei aiški struktūra leistų efektyviai atrinkti geriausias piliečių pasiūlytas idėjas.

Visgi problema kyla ne tik su pasiūlymų pristatymu skirtingoms suinteresuotoms grupėms, bet ir su jų įgyvendinimu. Nors „bendroje deklaracijoje dėl konferencijos dėl Europos ateities“ yra įtvirtinta, jog parašius išvadas Europos Parlamentas, Komisija ir Taryba pagal savo kompetencijas ieškos būdų jų įgyvendinimui, tačiau tai nėra tiesiogiai įtvirtinta nei skaičiumi, kiek idėjų bus įgyvendinta, nei kas tiksliai imsis jų įgyvendinimo, tad šis beveik du metus trunkantis reikalas gali tapti išvaistytu laiku ir pinigais. Be to, VU TSPMI Jean Monnet profesorius Ramūnas Vilpišauskas, išskiria, kad Europos piliečiai, šios Konferencijos ribose, neturi galių pakeisti ES institucijų ir Sutarčių. Tad net jei matoma, kad Europos Sąjungos Taryba būna neveiksminga dėl „veto“ teisės, ji tikrai nespaus mygtuko „susinaikinti“. Tad norint, kad Konferencija pasisektų reikia nuspręsti, kiek piliečių idėjų bus įgyvendinta bei pasiskirti atsakingas institucijas, kurios rūpinsis jų įgyvendinimu, kad nekiltų situacija „tą gali padaryti visi, bet niekas nedaro“.

Visgi nereikia visiškai nurašyti Europos Sąjungos iniciatyvos bandant nusibrėžti gaires ateities veiklai ir siekiant į šį procesą įtraukti piliečius. Atvirkščiai, tai yra sveikintina ir suteikia vilties bei džiaugsmo. Daugiausiai neramumo kyla dėl trumpų diskusijų skirtinguose lygmenyse ir platformose bei dėl neapibrėžto skaičiaus rekomendacijų. Visgi Politico paskelbtas Paulo Tayloro straipsnis sudaro prielaidą, kad dauguma idėjų gali būti priimtos, jei paprasti piliečiai mobilizuosis, nes būtent „iš apačios į viršų“ iniciatyvos yra paremtos suinteresuotų grupių aktyviu įsitraukimu.

Lietuvoje prieš kelis metus vyko iniciatyva „Idėja Lietuvai“, siekiant nubrėžti visos valstybės ateities tikslus, tačiau tai dabar liko kaip motyvas, apibūdinantis ambicingus tikslus, kuriais visi pasidžiaugia, tačiau niekas neįgyvendina. Nesinorėtų, kad Europa būtų „ta pati panelė, bet su kita suknele“, todėl sumažinus gremėzdišką Konferencijos struktūrą, nesumažinant skirtingų grupių reprezentatyvumo, galima būtų priimti sprendimus, kurie vestų Europą į priekį.