S. Merkinaitė. Kaip (ir ar reikia) apginti liberalizmą?

Kai Lietuvoje užkandinei „Keulė rūkė“ buvo paskirta bauda už krikščionių įžeidimą, liberalai nepraleido progos deklaruoti nuomonės laisvės absoliutumo (jos absoliutumą tokie liberalizmo klasikai kaip J. S. Millis matė kaip problemą, kurią būtina spręsti, o ne atsakymą į problemas). Paliekant nuošalyje faktą, kad liberalų reakcija demonstruoja jų nesugebėjimą laikytis abipusės pagarbos kitam principo (esminio pačiam liberalizmui), verta pabrėžti, jog tokie „išsišokimai“ rezonansinių įvykių kontekste byloja apie oportunizmą, kai pačios idėjos tampa dar vienu greitojo maitinimo produktu, o ne apie idėjinį nuoseklumą ir įsipareigojimą pamatiniams idėjiniams principams. Idėjų ir nuoseklaus jų gynimo trūkumas yra viena pagrindinių problemų, su kuriomis susiduria liberalai, ir pastarosios, deja, išliks netgi tuo atveju, jeigu stebuklingu būdu liberalų partijai pavyktų atsikratyti korupcijos skandalo.

Amerikiečių filosofas Markas Lilla teigia, jog liberalams laikas persigrupuoti. Norint tai padaryti, būtina kuo skubiau atsisakyti identiteto politikos ir permąstyti pamatines liberalizmo idėjas. Galima klausti: kodėl būtent liberalams egzistenciškai svarbu atsisakyti identiteto politikos? Juk jo formų egzistuoja labai įvairių, ir jis būdingas toli gražu ne liberalių pažiūrų žmonėms. Štai ir pats Lilla identiteto politikos įsigalėjimą JAV sieja su tokio judėjimo kaip Kukluksklanas atsiradimu (ir šis identitetas toliau sėkmingai toliau gyvuoja kaip baltųjų rasės nacionalizmo judėjimas JAV ir Europoje).

Identiteto politika yra nuolatinis liberalios darbotvarkės pavojus. Juk kalbant iš tam tikros grupės perspektyvos įmanoma aiškiau įvardinti politines ir socialines problemas, su kuriomis susiduria ištisos grupės žmonių – rasinę nelygybę, socialinį pažeidžiamumą, diskriminaciją dėl tam tikrų žmogaus charakteristikų (kurios suvokiamos kaip socialiai ir politiškai konstruojamos) ir t. t. Visgi identiteto politika prasilenkia su pamatiniu liberalizmo asmens laisvės principu.

laisvė susijusi su besirenkančiu ir veikiančiu individu, o ne su jo socialiniais vaidmenimis, gamtos apdovanota odos spalva ar lytimi

Liberalai turėtų siūlyti ne dar vieną kolektyvizmo formą, kaip atsvarą įvairioms neliberalioms jos formoms, bet rūpintis individo laisve. T. Hobbesas ar J. Locke’as manė, kad, apgynus individo laisvę spręsti pačiam, įmanoma sukurti kokybiškai naują politinę asociaciją, kurioje suvešės skirtingos pažiūros, tikėjimo ir gyvenimo praktikos. Atitinkamai Kantas manė, jog, garantavus asmens laisvę, kiekvienas gali spręsti vadovaudamasis moraliniu imperatyvu, nepaisydamas skirtingų socialinių, biologinių ar kultūrinių charakteristikų.

Svarstant, kaip privalu elgtis, individualus, autonomiškas sprendimas, atsilaikant prieš visuomenės nuomonę, draugų spaudimą ar valdžios reikalavimus, yra vienintelis patikimas ir teisingas politinio elgesio principas. Laisvė susijusi su besirenkančiu ir veikiančiu individu, o ne su jo socialiniais vaidmenimis, gamtos apdovanota odos spalva ar lytimi. Todėl šiuo požiūriu esama įtampos tarp liberalizmo idėjų ir politikos, išvedamos iš socialinės, kultūrinės, biologinės tapatybės.

Kai politinė strategija redukuojama į tam tikro grupinio identiteto teigimą, individo laisvas spendimas tampa sunkiai įgyvendinamas. Identiteto politika leidžia pajusti priklausomybę tam tikrai bendruomenei ar judėjimui. Tuo neretai pasinaudoja įvairūs antidemokratiniai judėjimai, kurių didžiausia jėga – masių aklas sekimas savo išrinktais politiniais lyderiais ar pasitikėjimas kokia nors kolektyvinės ideologijos forma, iškeliama aukščiau individo. Identitetai virsta dar viena ideologijos forma. Manoma, kad individų tapatumas, kaip ir skirtis tarp gero ir blogo, teisingo ir neteisingo pasirinkimo, yra apibrėžiama tam tikros grupės, ir jai priklausantys nariai privalo perimti grupinius elgesio modelius. Nesunku pastebėti, jog tokia mąstymo logika visiškai prieštarauja individo laisvės principui, kadangi apverčiamas pamatinis asmens laisvės principas – žmonių veiksmus ir pasirinkimus esą turi apibrėžti ne vidinis žmogaus apsisprendimas, bet viešai postuluojamas jo tapatumas.

šiandien poliarizacija identiteto pagrindu tapo tokia stipri, kad susikalbėti  praktiškai nebeįmanoma

Liberalizmo klasikai religijos ir valstybės atskyrimą vertino kaip patikimą būdą įvirtinti įvairovę. Jie pasitikėjo piliečių gebėjimu tartis netgi tuomet, kai juos skiria pamatinės ir dažnai nesuderinamos vertybės, pažiūros ir pasirinkimai. Tuo tarpu identiteto politika turi nenumatytą efektą – angažavimąsi tarp savų arba panašių į save, taigi kyla įtampa dėl pamatinių liberalizmo tolerancijos, atvirumo kitam ir įvairovės idėjų. Juk neįmanoma ugdyti tolerancijos ar empatijos (pamatinių liberalizmo vertybių) ten, kur ir taip egzistuoja visiškas supratimas ir vienodumas. Identiteto politika reiškia ribų brėžimą, atsiribojant nuo kito, nuo to, kas svetima, ar to, kam nepritariama. Identiteto politika apsunkina užduotį eiti į dialogą ir kompromisą su tais, kurie lieka anapus „mes“ ribos ir sunkiai dera su liberalizmui esminiu tikėjimu žmogaus empatijos ir solidarizavimosi su kitu geba.

Šiandien poliarizacija identiteto pagrindu tapo tokia stipri, kad susikalbėti  praktiškai nebeįmanoma. Tuomet politika tampa nulinės sumos žaidimu – viskas arba nieko, „mes“ versus „jie“. Identiteto politikos įsigalėjimas viešajame diskurse verčia visus valstybės piliečius taip pat stoti į kokios nors išskirtinėmis savybėmis išsiskiriančių grupių pusę – darbininkų, baltaodžių vidutinio amžiaus vyrų ir t. t., taigi, prisideda prie atskirties ir fragmentacijos gilinimo. Priešų ir draugų paieškos bei nuolatinis priešpriešos konstravimas iš esmės transformuoja demokratinę valstybę iš politinės asociacijos, kurioje įmanomas sutarimas ir sugyvenimas, nepaisant skirtumų kovoje dėl konkuruojančių politinių vizijų įgyvendinimo. Tą puikiai suvokė ir pasinaudojo antiliberalios politinės jėgos. Štai, pavyzdžiui, atstatydintas JAV prezidento patarėjas S. Bannonas kovą su demokratais yra apibūdinęs šitaip: „Noriu, kad jie [demokratai] apie rasizmą kalbėtų kasdien. Jeigu kairė kalba apie rasę ir tapatumą, mes pasirinksime ekonominį nacionalizmą ir taip sutriuškinsime demokratus.“

Liberalizmo atspirties taškas – įsitikinimas, kad nėra savaime suprantamų dalykų. Žmogus neturi atsakymų į labai daug klausimų, ypač kai kalba pasisuka tokių klausimų kaip gėris ar teisingumas linkme. Todėl liberalizmo stiprioji pusė ta, jog, ginant asmens laisvę, siekiama politinę asociaciją paversti diskusijos bei susitarimo išvada. Nuomonės laisvės tikslas – atsakymų ieškojimas ten, kur jie nėra duoti gamtos, religijos dogmų ar istorijos dėsnio. Nuomonės laisvė – leidžia kvestionuoti savaime suprantamus dalykus, visuomenės normas ir dogmas, tačiau toks kvestionavimas niekada nėra savitikslis, jis padeda ieškoti atsakymų į pamatinius politikos klausimus. Būtent dėl šios priežasties teisė į nuomonės laisvę – tai ir teisė išgirsti kitokią nuomonę, reikalaujanti atsiverti tam, kas svetima ir nepažįstama, siekti solidarumo peržengiant savojo uždaro rato komforto ribas.

Kingas – paradigminis pavyzdys, rodantis, kaip įmanoma politiškai atstovauti savo grupės interesams

Grįžtant prie M. Lilla liberalizmo kritikos, būtina pabrėžti, kad būtent politinio mąstymo stoką jis laiko esmine demokratų pralaimėjimo JAV priežastimi. Vienu svarbiausių skirtumų tarp B. Obamos ir H. Clinton kampanijų Lilla įvardina perėjimą nuo Obamos retorikos, kurioje dominavo „mes“ kaip abstraktesnė ir dėl to labiau įtraukianti, nei atskirianti sąvoka, prie griežtos „mes“ versus „ne mes“ retorikos. Tai visiškai apakino demokratus, kurie buvimo tarp savų katarsį sulygino su daugumos pritarimo savajai politinei strategijai. Lilla Martiną Liuterį Kingą įvardina kaip išskirtinės reikšmės asmenybę JAV politikoje. Kingas sugebėjo peržengti tapatumo politikos ribas, nors pats judėjimas dėl juodaodžių pilietinių ir politinių teisių kilo rasinio tapatumo pagrindu. Kalbėdamas apie juodaodžių pilietines laisves ir politines teises, Kingas kalbėjo apie JAV kaip svajonę apie kokybiškai kitokią – lygių ir laisvų žmonių asociaciją. Jis kvietė visus – ir baltaodžius, ir juodaodžius – padėti įgyvendinti šią svajonę.

Tai politinis mąstymas, reikalaujantis peržengti asmeninio išdidumo ribas ir atsisakyti pirmojo impulso – reikalauti retribucijos ir kolektyvinės atgailos dėl protėvių, tėvų ar kaimynų nuodėmių. Kingas – paradigminis pavyzdys, rodantis, kaip įmanoma politiškai atstovauti savo grupės interesams ir kovoti dėl pilietinių teisių bei politinių pokyčių. Identiteto politika dėmesį kreipia į specifinius, unikalius išgyvenimus. Reformų reikalaujama ne kreipiantis į universalius – piliečių laisvių ir teisių principus, pavyzdžiui, kad žmogus turi teisę į saugumą, ypač tarp teisėsaugos pareigūnų, nepriklausomai nuo odos spalvos, reformų reikalaujama kaip kolektyvinės atgailos ir gėdos ženklo. Nors šie du argumentai gali būti laikomi vienodai pagrįstais, liberalai turi siekti universalių principų.

Vienas svarbiausių gyvybingos demokratijos bruožų – politinių idėjų ir politinių judėjimų, atstovaujančių šioms idėjoms, egzistavimas ir stiprybė. Tačiau tiek Europoje, tiek JAV šiandien vyksta svarbios politinio gyvenimo transformacijos – stebime į autoritarizmą linkusių politinių jėgų iškilimą, po Europos Sąjungos kritika dažnai paslėptos žmogaus teisių ir laisvių kritikos stiprėjimą, nepasitikėjimą faktais ir mokslu. Tai, kad ES šalyse imamasi iniciatyvų riboti NVO veiklą ir akademinę laisvę, iškyla pavojus teismų nepriklausomybei. Vadinasi, liberalai nesugeba atlikti savo funkcijos ginti demokratinę santvarką. Juk būtent jiems turėtų tekti atsakomybė ginant teisinės viršenybės principą, universalias žmogaus teises, proto autoritetą, atsispiriant faktų niveliavimui ir ideologinėms generalizacijoms.

Perspausdinta iš Bernardinai.lt