T. Janeliūnas. Metai po nepavykusio perversmo: kas pasikeitė Turkijoje?

Turkijoje akivaizdžiai daugėja autoritarizmo, tačiau Europos Sąjungos bendradarbiavimas su šia šalimi yra neišvengiamas. Taip praėjus metams nuo nepavykusio karinio perversmo Turkijoje portalui LRT.lt sako Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto Regionistikos katedros vedėja Sima Rakutienė. „Integracijos į ES procesas ne tik sulėtėjo – jis yra įšaldomas“, – teigė ji. Tuo metu Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslo instituto politologas Tomas Janeliūnas įsitikinęs, kad Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas pats netiki narystės ES perspektyva artimiausiu metu.

Pernai liepą dalis Turkijos kariuomenės pamėgino įvykdyti karinį perversmą ir perimti šalies valdymą. Sukilimo metu žuvo apie 300 žmonių ir daugiau nei 2 tūkst. buvo sužeisti. Po pučo numalšinimo pranešta, kad gyvybės galėjo netekti ir pats prezidentas R. T. Erdoganas, mat sukilėliai skubėjo į jo viešbutį. Tačiau tuomet jam pasisekė – R. T. Erdoganas atostogavo Marmario mieste.

Po sukilimo buvo sulaikyta apie 40 tūkst. žmonių, įskaitant mažiausiai 10 tūkst. karių ir beveik 3 tūkst. teisėjų. Daugiau nei 100 tūkst. žmonių buvo suimti arba atleisti iš darbo dėl įtarimų ryšiais su Fethullah Gulenu – Jungtinėse Valstijose gyvenančiu turkų dvasininku, kurį Turkijos valdžia apkaltino perversmo organizavimu.

Tad kas pasikeitė per pastaruosius metus? Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto Regionistikos katedros vedėja S. Rakutienė sako, kad R. T. Erdogano autoritarinis režimas sustiprėjo: „R. T. Erdoganas nepavykusį perversmą išnaudojo kaip priežastį politinės valdžios koncentracijai. Per metus šalyje sustiprėjo politiniai persekiojimai, buvo pakeistas šalies ministras pirmininkas, vyko masiniai suėmimai, masiniai atleidimai viešajame sektoriuje, akademinėse organizacijose ir kitur.“

Ji išskyrė, kad smuko tiek politinių, tiek pilietinių laisvių indeksas, kaip nelaisva įvardijama ir Turkijos žiniasklaida. S. Rakutienės teigimu, valdžios koncentracija istoriškai visada buvo būdinga Turkijai. „Deja, Turkijos politinis modelis, atrodo, labiau panašėja į kitus gretimo regiono azijietiškus valdymo modelius bei tolsta nuo europietiškojo politinio valdymo būdo“, – sakė VDU politologė.

Kad R. T. Erdogano pozicijos stiprėja, sutinka ir Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius T. Janeliūnas.

„Pagrindinis pokytis – pakeista konstitucija, visa valdymo sistema, kuri įtvirtina prezidentinį valdymą. Tai buvo asmeninis Turkijos prezidento noras koncentruoti valdžią savo rankose, o ne dalytis ja su ministru pirmininku. Daugelis kitų konstitucijos pataisų taip pat buvo skirtos tam, kad galios centras pasislinktų į prezidento pusę“, – kalbėdamas portalui LRT.lt tikino T. Janeliūnas.

Naujos konstitucijos pataisos Turkijoje buvo priimtos referendumu šių metų balandį. Tuomet referendumo rezultatai parodė, kad šalis pasidalinusi į dvi beveik lygias dalis, mat už pataisas balsavo 51 proc. gyventojų.

Netiki, kad situacija pasikeis

Praėjusį sekmadienį vienoje iš Stambulo aikščių susirinko šimtai tūkstančių žmonių, protestuojančių prieš R. T. Erdogano valdžios politiką. Tai buvo finišo tiesioji beveik mėnesį trukusių „teisingumo eitynių“ iš Ankaros į Stambulą. Jas organizavo opozicinė Respublikonų liaudies partija.

VU TSPMI politologo T. Janeliūno manymu, tokios eitynės rodo, kad Turkijoje yra nemažai politiniais procesais nepatenkintų žmonių, tačiau jis abejoja šios visuomenės dalies galimybėmis kažką pakeisti.

„Tai anaiptol nereiškia, kad ta visuomenės dalis ir opozicija, kuri skatina tokius protestus, yra pajėgios perimti valdžią arba pakeisti dabartinę situaciją. Net ir tie keli šimtai tūkstančių protestuotojų vis dėlto yra mažuma, net ir sostinės masteliais tai nėra ta jėga, kuri galėtų iš esmės pakeisti situaciją“, – tikino T. Janeliūnas.

Pokyčiams perspektyvų nemato ir VDU Regionistikos katedros vedėja S. Rakutienė. „Po to, kai šalyje buvo atlikti tokie masiniai „valymai“ viešosiose institucijose, kol prezidentas R. T. Erdoganas turi kariuomenės ir kritinės piliečių masės palaikymą, vargu ar galimi staigūs pokyčiai“, – sakė ji.

Narystė ES – vis labiau miglota

Turkija dar 1999 m. tapo oficialia kandidate tapti ES nare, tačiau per pastaruosius metus ši galimybė tapo visiškai miglota. Dar rudenį Europos Parlamentas pasmerkė Turkiją už šalyje taikomas represines priemones ir paragino Europos Komisiją ir valstybes nares įšaldyti derybų procesą. Tuo tarpu R. T. Erdoganas praėjusią savaitę pareiškė, kad ES Turkiją tik gaišina.

VDU politologės S. Rakutienės teigimu, siekiant narystės ES, demokratijos užtikrinimas yra vienas iš svarbiausių kriterijų. Ji sako, kad derybos ir taip vyko vangiai, tačiau dabar bus pamiršta ir tai, kas jau buvo pasiekta.

„Nors verta akcentuoti, kad tai nebūtinai susiję su praėjusių metų įvykiais, kurie, žinoma, turėjo įtakos, tačiau ir prieš tai derybos vyko labai vangiai. Derybos su Turkija dėl narystės ES buvo pradėtos 2005 metais, tačiau per tą laikotarpį sugebėta susiderėti tik dėl vieno derybinio skyriaus (mokslo ir tyrimų) ir dar dėl 14 sričių iš 35 buvo pradėta derėtis“, – teigė pašnekovė.

Tačiau S. Rakutienė pabrėžė, kad ES ir Turkijos bendradarbiavimas – neišvengiamai būtinas. „Abi šalys turi galvoti apie naują tarpusavio santykių kūrimo būdą. Turkija ES yra itin svarbi partnerė sprendžiant kaimynystės, ypač pietinės kaimynystės, problemas, vis dar nepasibaigusią pabėgėlių ir migrantų krizę. Tai yra ekonomiškai labai svarbios partnerės, išvysčiusios stiprius ekonominius ryšius, dideles prekybos apimtis, Turkija yra prisijungusi prie ES Muitų sąjungos“, – dėstė VDU Regionistikos katedros vedėja.

ES yra pagrindinė Turkijos prekybos partnerė – Sąjungos šalims tenka 44,5 proc. Turkijos eksporto. ES eksportas į Turkiją sudaro 4,4 proc.

T. Janeliūno manymu, narystės ES perspektyva atsidūrė antrame plane ir R. T. Erdoganui pastaruoju metu rūpėjo nedaug.

„R. T. Erdoganui nebėra tiek svarbu turėti kuo greičiau kažkokių naujų pažadų ar programų dėl integracijos į ES. Aš manau, jis netiki, kad ES galėtų priimti Turkiją artimiausiu metu, todėl pagrindinis uždavinys yra ne integracija, o vidinės politinės valdžios stiprinimas ir stabilumas, įskaitant ir ekonominę situaciją“, – sakė politologas.

Pastaruoju metu pastebimas ir Turkijos santykių su Rusija pagerėjimas. Gegužės pabaigoje pastaroji atšaukė visas sankcijas, kurios buvo pritaikytos po to, kai Turkija numušė rusų lėktuvą. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas taip pat pareiškė, kad santykiai su Ankara grįžo į normalias vėžes.

T. Janeliūnas sako, kad Turkija šioje situacijoje elgiasi pragmatiškai: „Be Rusijos paramos Turkijai yra sudėtinga atkurti, stabilizuoti ekonominę situaciją, nes Rusija yra svarbi Turkijos partnerė ir prekyboje, ir energetinio bendradarbiavimo srityje, rusų turistai yra labai svarbūs Turkijos ekonomikai.“

Jis taip pat įsitikinęs, kad, nors iš NATO šalių perspektyvos stebėti Ankaros ir Maskvos bendradarbiavimą nėra patogu, jis nebus ilgalaikis.

„Turkijai labai sudėtinga kovoti keliais frontais – ir su kurdų separatistais, ir su Sirijos sukilėliais, ir kartu dar turėti priešiškus santykius su Rusija. Bendravimas su Rusija yra grynai iš pragmatinių paskatų, suvokiant, kad šiuo metu pyktis su Maskva yra nenaudinga. Turkija šiuo metu turbūt daug palankiau žiūri į Rusiją nei į JAV, bet ilgoje perspektyvoje nemanau, kad tas bendradarbiavimas bus labai ilgalaikis ir nuoširdus, greičiausiai jis reikalingas šiuo metu, kai R. T. Erdoganui būtina stabilizuoti situaciją“, – svarstė VU TSPMI dėstytojas.

T. Janeliūnas taip pat pridūrė, kad, nors nėra aišku, kaip Turkija elgtųsi Rusijos ir kitos NATO šalies konflikto atveju, formaliai savo įsipareigojimų Aljansui ji nesulaužė.

Tam pritaria ir S. Rakutienė, kuri teigia, kad Turkija yra labai svarbi žaidėja Juodosios jūros regione bei vadinamajame MENA (Vidurio Rytų ir Šiaurės Afrikos šalių) regione. „Jos vaidmuo yra itin reikšmingas sprendžiant vis dar nepasibaigusią pabėgėlių ir migrantų krizę. Šalies patikimumas tarptautinėje erdvėje priklauso nuo to, kaip ji laikosi tarptautinių įsipareigojimų. Ir nors mes regime aiškius pokyčius šalies viduje, stiprinant politinį režimą, o vidaus politinio gyvenimo kryptis nėra tokia, kokią ją norėtų matyti Vakarų šalys, tačiau nėra tokių akivaizdžių pokyčių šalies užsienio politikoje“, – portalui LRT.lt sakė ji.

Turkija šiuo metu neskiria rekomenduojamų 2 proc. BVP gynybai. Vis dėlto šalies kariuomenė – ketvirta pagal dydį tarp NATO šalių.

Perspausdinta iš LRT.lt