T. Janeliūnas. Ta nepastovi rinkėjų meilė…

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) pergalė Seimo rinkimuose buvo didžiausia per pastaruosius du dešimtmečius, o pirmaisiais mėnesiais po rinkimų išliko itin aukštas visuomenės pasitikėjimas šia partija. Dar pernai gruodį apklausos rodė, kad už LVŽS norėtų balsuoti daugiau nei 30 proc. respondentų. Ir vos per pusmetį naujosios valdžios reitingai garmėjo žemyn lyg kalno viršūnėje ištirpęs sniegas, pavasarį virtęs srauniu upokšniu. Vasaros viduryje tik apie 13 proc. žmonių buvo linkę toliau remti didžiausią Seimo partiją.

Po rinkimų gana dažna tendencija: iš pradžių laimėjusiai politinei organizacijai suteikiamas didelis pasitikėjimas, paremtas neretai nepagrįstais lūkesčiais, o vėliau valdančioji partija ima prarasti rėmėjus ir naujus rinkimus pasitinka gerokai pavargusi. Tačiau tokio staigaus rinkėjų nuomonės pokyčio rinkimų laimėtojai nematė nuo Andriaus Kubiliaus laikų, kai taip pat vos per keletą mėnesių konservatoriai iš mylimiausios partijos tapo labiausiai nekenčiama.

Praėjusią kadenciją socialdemokratai bemaž iki pat naujų rinkimų galėjo džiaugtis gana aukštais reitingais, nors jų pozicijos reitingų lentelėse buvo tiesiog „įšalusios“, o žmonės netikėjo jokiomis kitomis partijomis. Tik Sauliaus Skvernelio ir Ramūno Karbauskio duetas išjudino reitingus ir grąžino besikartojančią lietuvišką meilės ir neapykantos partijoms tradiciją.

A. Kubiliaus populiarumo nuosmukį galima paaiškinti paprastai: tuo metu Vyriausybė skubėjo gelbėti šalies ekonomiką, ėmėsi drastiškų taupymo priemonių ir tai skaudžiai atsiliepė daugumai gyventojų. Nesugebėjimas paaiškinti priimamų sprendimų, klaidos ir kai kada net politinė arogancija tik dar labiau erzino. Dalis visuomenės iki šiol negali to atleisti A. Kubiliui. Tačiau valstiečiai ir žalieji kol kas nesiėmė jokių radikalių pertvarkų, kurios prilygtų A. Kubiliaus naktinėms reformoms. Tad kodėl toks staigus posūkis nuo „myliu“ iki „nekenčiu“?

Atsakymų, matyt, reikėtų ieškoti tiek objektyvių politinių sprendimų (ar jų trūkumo), tiek subjektyvaus tikėjimo ar masinės psichologijos aspektais. Sunku būtų ignoruoti Ramūno ir Gretos santykių istoriją, kuriai viešumoje skiriama tiek daug dėmesio. Nors politinių sprendimų ir valstybės valdymo atžvilgiu ši istorija nereikšminga, masinei visuomenės sąmonei ji turėjo didelį poveikį – R. Karbauskiu imta nebetikėti. O politikui nėra baisesnio smūgio, nei prarasti sąžiningumo aureolę. Pastangos išsisukinėti tik didina įtarimus. Kai politikas nebelaikomas sąžiningu, visi jo sprendimai taip pat sutinkami su didele doze nepasitikėjimo.

Politinių sprendimų atžvilgiu LVŽS bei „pusiau profesionali“ Vyriausybė anaiptol nėra kokios nors nevykėlės. Skirtingai nei buvusi socialdemokratų Vyriausybė, S. Skvernelio komanda negaišta laiko su mistinėmis darbo grupėmis ir veiksmų ėmėsi bemaž iškart. Išvalyta „Lietuvos geležinkelių“ kontora – to savo laiku nesiryžo padaryti net konservatoriai. Užsimota pertvarkyti ilgai neliečiamą urėdijų sistemą. Pagaliau iš esmės imtasi aukštųjų mokyklų ir studijų kokybės reformos. Nors ir labai kontroversiškai vertinamas, po papildomų derybų ir pataisų vis dėlto įsigaliojo Darbo kodeksas. Su triukšmais ir keiksmais pakeistas Alkoholio kontrolės įstatymas. Veiksmo ganėtinai daug. Tam tikroms interesų grupėms tai sukėlė didelį pasipiktinimą, bet sunku būtų įrodyti, kad visus sprendimus didžioji dalis visuomenės vertintų tik neigiamai.

Tačiau dauguma žmonių vis tiek nejaučia, kad Vyriausybė pateisina jų lūkesčius. Tad ir S. Skvernelio populiarumas pradeda kristi, nors jis neturi jokių sąsajų su Ramūno ir Gretos istorijomis. Kodėl žmonės nusivilia Vyriausybe, gali būti daugybė versijų, nes kiekvienam skauda vis kitur. Tačiau turime pakankamai duomenų, kurie leistų pasakyti, kad dominuojanti problema Lietuvoje šiuo metu yra socialinė nelygybė ir neteisybė.

Socialinę neteisybę mato daugybė žmonių, tiek skaičiuodami savo atlyginimus, kurie, kaip žada statistika, turi labai augti, tiek žvelgdami į kylančias kainas, kurios oficialiai neturėtų didėti.
Šią socialinę neteisybę mato daugybė žmonių, tiek skaičiuodami savo atlyginimus, kurie, kaip žada statistika, turi labai augti, tiek žvelgdami į kylančias kainas, kurios oficialiai neturėtų didėti. Todėl, kol Vyriausybė socialinės nelygybės klausimo nesiims iš esmės, tol daugumai žmonių atrodys, jog ji nieko nenuveikė. Maža to, S. Skvernelio ministrų kabinetas ryžosi priešingam veiksmui – nusprendė naikinti PVM lengvatą šildymui ir tik dar labiau padidino socialinio neteisingumo jausmą visuomenėje.

Dabartinė Vyriausybė dar nesuvokė, kokią įtaką žmonių pasitikėjimui turi socialiniai klausimai. Kad tai suprastų, turėtų žvilgtelėti į kaimynę Lenkiją – ten net visuotinė kritika dėl žiniasklaidos ir teismų veiklos suvaržymų negalėjo numušti valdančiosios partijos reitingų. Nes ši papirko rinkėjus įvesdama 500 zlotų premiją kiekvienam vaikui šeimoje, skaičiuojant nuo antrojo. Štai kur esminis rinkėjų meilės ingredientas.

Perspausdinta iš IQ.lt