T. Žukas. Sąjunga su Turkija Amerikai yra strateginė būtinybė

Spalio pirmosiomis dienomis apie 700 JAV karių paliko pozicijas Sirijos šiaurės rytinėje dalyje, šiuo metu bene karščiausiame pasaulio taške. Tiesa, tai nebuvo labai netikėta. JAV prezidentas tarsi teoriškai ištesėjo savo rinkiminį pažadą pabaigti „ilgąjį karą“ (angl. The Long War) visuose Viduriniuose Rytuose, prasidėjusį nuo invazijos į Afganistaną po 2001-ųjų Rugsėjo 11-osios išpuolių. Bėda, kad atitraukiant net tokį, regis, nedidelį kiekį karių, sykiu ima rastis potencialiai dar didesnė pelkė, nes į JAV paliktą vakuumą akimirksniu stoja kitos regiono valstybės.Spalio pirmosiomis dienomis apie 700 JAV karių paliko pozicijas Sirijos šiaurės rytinėje dalyje, šiuo metu bene karščiausiame pasaulio taške. Tiesa, tai nebuvo labai netikėta.

JAV prezidentas tarsi teoriškai ištesėjo savo rinkiminį pažadą pabaigti „ilgąjį karą“ (angl. The Long War) visuose Viduriniuose Rytuose, prasidėjusį nuo invazijos į Afganistaną po 2001-ųjų Rugsėjo 11-osios išpuolių. Bėda, kad atitraukiant net tokį, regis, nedidelį kiekį karių, sykiu ima rastis potencialiai dar didesnė pelkė, nes į JAV paliktą vakuumą akimirksniu stoja kitos regiono valstybės. JAV prezidento sprendimą išvesti karines pajėgas iš šiaurės rytų Sirijos žymėjo eilė atoveiksmių: brutalios Turkijos atakos prieš kurdus, Rusijos, Irano, Sirijos reakcija į Ankaros veiksmus, JAV sankcijos Turkijai dėl išpuolių prieš kurdų bendruomenes, vėliau šių sankcijų nutraukimas, o pastarosiomis dienomis – Putino ir Erdogano susitikimas Sočyje.

Turkijos atakos buvo nukreiptos į kurdų liaudies apsaugos dalinius (YPG), esančius Sirijos demokratinių pajėgų (SDF) struktūros dalimi. Tai kontingentai, ilgą laiką buvę vienais svarbiausių JAV partnerių Sirijos kare. Be kita ko, jie užtikrino Amerikai reikalingą kordoną nuo Rusijos ir Irano įtakos šiaurės rytinėje Sirijoje. Dėka Turkijos atakų, kurdų daliniai perėjo į Sirijos režimo pusę, kaip žinia, visaip remiamą ir palaikomą Rusijos ir Irano. Sirijos kurdiškame anklave šiandien jau rieda Rusijos patruliai ir tik laiko klausimas, kada Irano remiami šiitų kovotojai čia dislokuos savo pajėgas.

Akivaizdi Turkijos agresija prieš kurdų civilius, vietomis prilygstanti karo nusikaltimams, Ankaros veikimas JAV interesų nenaudai ir Vašingtono priešų naudai natūraliai sukėlė diskusijas. Ar Turkija tebėra (ar kada nors buvo) Vakarų sąjungininkė? Kaip ji gali būti NATO nare? Kokia JAV ir Turkijos santykių perspektyva?

Elementaraus atsakymo į šiuos klausimus nėra. Taip, šiandieninė Turkija jokiu būdu nėra panaši į JAV ar Vakarų sąjungininkę (kuria de jure visgi yra). Turkija yra kone atvirai autoritarinė valstybė, Erdogano lūpomis ji demonizuoja Vakarus bei perka ginkluotę iš Rusijos. Pastarieji Turkijos veiksmai šiaurės Sirijoje dar kartą iliustruoja tai, kad ji gali sau leisti veikti prieš Vakarų interesus.

Tačiau sykiu Turkija Jungtinėms Valstijoms yra strateginė būtinybė. Arba dar kitaip – jeigu tarptautinės politikos prasme Amerika ketina išlikti Amerika, tuomet Turkija Vašingtonui yra viena svarbiausių valstybių. Kitaip tariant, JAV siekiant išlaikyti dominuojantį vaidmenį globalioje politikoje, Turkija yra būtina JAV sąjungininkė.

Pirmiausia, 1952 m. žymi formalios JAV ir Turkijos sąjungos pradžią, kai Turkija tapo NATO nare. Jos geografinė pozicija lėmė tai, kad šalis tapo vienu svarbiausių taškų JAV strategijoje. Labiausiai – dėl Turkijos sąsiaurių.

Turkijos kontroliuojami Bosforo ir Dardanelų sąsiauriai ilgą laiką buvo didelis galvos skausmas Rusijai, uždarytai Juodosios jūros baseine, o per visą imperiją neturinčiai išėjimo į atvirus (neužšalančius) vandenis.

Turkų sąsiauriai amžiais sulaikė Rusiją nuo dalyvavimo Viduržemio jūroje. Aksioma skelbė – jeigu Rusija perima sąsiaurių kontrolę arba juos kontroliuoja jai draugiška valstybė, leidžianti Rusijos kariniams laivams kirsti sąsiaurius, ji tampa aktyvia dalyve Viduržemio jūroje bei turi pretenziją tapti jūrine galia.

Bet kokia įtarimų Rusijos atžvilgiu turinti valstybė privalėjo pasirūpinti, jog Rusija nesikėsintų į sąsiaurių kontrolę. Šaltojo karo metu, Turkiją integruodama į NATO, JAV užtikrino, kad sąsiauriai būtų saugūs.

Ir šiandien Rusijos sulaikymo strategijoje Vašingtonui esminiai yra du regionai – Šiaurės Europos lygumos, į kurias patenka ir Lietuva; bei Juodosios jūros baseinas, kurio ašimi yra Turkija.

Be sąsiaurių klausimo, Turkija JAV interesams svarbi dar keliais geografiniais matmenimis. Šalies rytuose jungianti visuomet Vašingtonui pavojingą Iraną, sykiu Iraką, Siriją bei nuolatos neramų Kaukazo regioną, Turkija yra esminė valstybė, Vašingtonui siekiant stabilumo regione.

Vašingtonui Turkijos palankumas yra strateginis klausimas, tad JAV ieškos būdų šildyti santykius su Ankara. Po atakos prieš kurdus Turkijai pritaikytos JAV sankcijos greitai buvo panaikintos (formaliai Rusijai ir Turkijai sutarus, kad Rusija padės užtikrinti kurdų pajėgų pasitraukimą iš Turkijos-Sirijos pasienio teritorijų). Taip pat ir kurdų klausimas, ką ir parodė pastarieji įvykiai, JAV yra mažiau reikšmingas, priešpastatant santykių su Turkija ateitį.

Erdoganas supranta savo kainą bei Turkijos esmingumą tiek JAV, tiek Rusijai. Jo derybinės pozicijos itin palankios, tad atitinkamai nebijoma drąsių veiksmų. Tiesa, JAV kongreso balsavimas dėl sankcijų Turkijai paketo ir armėnų genocido tarsi parodo, kad JAV neleis būti Turkijos šantažuojama. Čia JAV kongresas pritaikė lazdos metodą. Tačiau nevertėtų stebėtis, kad greitu metu Turkijai bus pasiūlyta ir nuolaidų.

Keblus paradoksas. Po pastarųjų Vakarų sąjungininkams nepalankių bei Rusijos pozicijoms dėkingų Turkijos veiksmų, NATO formatuose galėtų prasidėti kalbos dėl tolimesnio Turkijos buvimo aljanse. Esminis argumentas: jeigu įvyksta diena X ir NATO politinis kabinetas turi per naktį nuspręsti, ar naudoti karines pajėgas prieš, tarkim, Rusiją, pastarieji įvykiai Šiaurės Sirijoje suponuoja, kad Turkija vetuotų NATO karinį atsaką ir taip paralyžiuotų aljansą. Tačiau geostrategija sako ką kitą – sėkmingam NATO veikimui, t.y., Rusijos sulaikymui, Turkija yra būtina.

Šiandien Turkija yra prasta Vakarų draugė. Tačiau būtų žymiai pavojingiau, jeigu ji taptų Vakarų prieše. Tai viena rimčiausių Vakarų strategijos dilemų, kurios sprendimui prireiks didžiausių intelektualinių pajėgumų.

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.