Tautinės mažumos ar tautinės bendrijos? [M. Antonovič]

Lietuvos Sąjūdžio įkūrimo 30-metis leidžia vėl susimąstyti apie mūsų valstybės kūrimosi procesą, tada vykusius debatus ir pasiektus kompromisus bei jų funkcionavimą šiandien. Ir labai tikėtina, kad šiemet dėl tam tikrų priežasčių trumpam vėl bus prisiminta viena Sąjūdžio metais vykusių diskusijų dėl Lietuvos lenkų statuso.
Kaip savo monografijoje „Lietuviai ir Lietuvos lenkai. Lietuva ir Lenkija 1988–1994“ teigia Vladas Sirutavičius, Vilniaus krašte tuomet susidūrė du tautiniai naratyvai. Anot lenkiškojo, Lietuvos lenkai yra tautinė bendrija, turinti teisę į apsisprendimą, ir dėl to Vilniaus krašte privalo turėti teritorinę autonomiją. Lietuviškasis tam oponavo argumentu, jog lietuviai yra „titulinė“ Lietuvos tauta, o lenkai tegali būti tautinė mažuma. Politinės aplinkybės lėmė, kad tiek lietuviai, tiek Lietuvos lenkai sutarė, jog pastarieji yra tautinė mažuma. Beje, prie šio sprendimo nemenkai prisidėjo ir Lenkija.

Tačiau gana greitai maišaties dėl šio susitarimo sukėlė Lietuvos Konstitucija. Joje nėra „tautinių mažumų“ termino, tik – tautinės bendrijos. Kaip ne kartą aiškino patys Konstitucijos kūrėjai, taip padaryta pamanius, kad terminas „mažuma“ menkina tautinių mažumų orumą.
Ilgą laiką ši ne iki galo apibrėžta situacija niekam nekėlė problemų. Viskas pasikeitė, kai Lietuva, stodama į Europos Sąjungą, privalėjo pasirašyti ir ratifikuoti Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvenciją. Tai reiškė, jog Lietuva teisiškai įsipareigojo saugoti tautinių mažumų (neatsižvelgiant į tai, ar jos vadinamos mažumomis, ar bendrijomis, ar dar kaip nors kitaip) teises, tarp jų – teisę viešai vartoti lenkų kalbą, įskaitant (ten, kur tai atitinka poreikį ir galimybes) dvikalbius gatvių bei vietovardžių pavadinimus.

Visiems žinoma, kad tiek palankumas, tiek pasipriešinimas Lietuvos lenkų problemų sprendimui Lietuvoje yra toks pat senas kaip ir Sąjūdis. Tačiau valstybei teisiškai įsipareigojus išspręsti bent dalį Lietuvos lenkų klausimų, oponentai turėjo sugalvoti naują būdą tam pasipriešinti. Ir tuomet diskusijoje dėl Lietuvos lenkų statuso įvyko kardinalus posūkis – esą Lietuvos lenkai – ne tautinė mažuma, o tautinė bendrija, mat jie turi „savo (etninę) valstybę“, t. y. Lenkiją. Tautinės mažumos yra Lietuvos karaimai, totoriai, romai, nes jie neturi savo valstybės. Kadangi Lietuvos lenkai – tautinė bendrija, jiems negalioja Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencija.

Šių metų pradžioje Lietuvoje lankėsi šios Konvencijos patariamasis komitetas ir vertino, kaip mūsų šalyje įgyvendinama Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencija. Jo parengtoje ataskaitoje greičiausiai nieko naujo neperskaitysime. Tikėtina, jog toje dalyje, kurioje bus kalbama apie Lietuvos lenkus, komitetas vėl primins Lietuvos politikų nenorą įteisinti platesnį lenkų kalbos vartojimą viešojoje erdvėje, originalių asmenvardžių rašybą, spręsti tautinių mažumų švietimo problemas. Ir beveik garantuotai vėl išgirsime senus argumentus, kad Lietuvos lenkai yra tautinė bendrija, o ne mažuma, todėl Konvencijos patariamasis komitetas esąs neteisus.

Tačiau tarptautinės teisės požiūriu nėra jokio skirtumo tarp tautinės mažumos ir tautinės bendrijos. Nors kyla nemažai debatų dėl to, kaip tiksliai apibrėžti tautinę mažumą, aišku viena – tarptautinės teisės normoms dėl tautinių mažumų apsaugos visiškai neturi ir neturės įtakos tai, ar mažuma turi savo etninę valstybę, ar jos neturi.
Nors kyla nemažai debatų dėl to, kaip tiksliai apibrėžti tautinę mažumą, aišku viena – tarptautinės teisės normoms dėl tautinių mažumų apsaugos visiškai neturi ir neturės įtakos tai, ar mažuma turi savo etninę valstybę, ar jos neturi.

Kaip pavyzdį šiam argumentui iliustruoti galima pasitelkti Lenkiją. Pirmiausia dėl to, kad ši valstybė įstatymu yra įtvirtinusi skirtį tarp etninių mažumų, kurios neturi „savo valstybės“, ir „savo valstybę turinčių“ tautinių mažumų. Tikėtina, jog remdamiesi būtent šiuo pavyzdžiu Lietuvos nacionalistai sugalvojo tautinių mažumų ir tautinių bendrijų skirtį. Tačiau Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos įgyvendinimui Lenkijoje tai nedaro jokios įtakos.

Viena vertus, Konvencijos patariamasis komitetas, vertindamas Lenkiją, atkreipė dėmesį į šios valstybės politiką tiek kašubų ar lemkų, neturinčių „savo valstybės“, tiek „savo valstybę“ turinčių lietuvių, ukrainiečių ar baltarusių atžvilgiu. 2013 metų ataskaitoje apie Lenkiją rašoma, kad Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos nuostatos galioja tiek etninėms, tiek tautinėms mažumoms. Kita vertus, Lenkija, nepaisydama etninių ir tautinių mažumų skirties, viešojoje erdvėje leidžia naudoti tiek kašubiškus, tiek lietuviškus, tiek baltarusiškus užrašus.

Todėl Sąjūdžio 30-mečio proga galima pasidžiaugti, kad viena diskusijų – ar Lietuvos lenkai yra mažuma, ar bendrija – neteko prasmės. Toliau lieka galioti Sąjūdžio susitarimas, jog Lietuvos lenkams nepriklauso teritorinė autonomija, bet priklauso kultūrinė autonomija, kurią Lietuva teisiškai įsipareigojo gerbti. Lietuvos nacionalistų bandymai išsisukinėti nuo to įsipareigojimo įgyvendinimo yra nepagrįsti, o nuolatinis priešinimasis Lietuvos lenkų bėdų nesprendžia. Gal dabar, praėjus 30 metų, pagaliau vertėtų rasti kitokių būdų, kaip spręsti Lietuvos lenkų problemas?

Marjuš Antonovič yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas

Perspausdinta iš lzinios.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.