Teisingo karo normos

Teisingo karo teorijos metmenis išdėstė šv. Augustinas, o pirmosios tarptautinės karą reguliuojančios teisinės normos buvo suformuluotos XIX a. pabaigoje. Radikaliai skirtingi Ukrainos ir Gazos karų vertinimai primena, jog nėra vieningos nuomonės apie tai, kas leistina ir kas neleistina karuose, ir ne tik šalutiniais klausimais.

Net esama mėginančių pristatyti Rusijos invaziją į Ukrainą bei masinės palestiniečių civilių, ypač vaikų, žudynes kaip doroviškai ir teisiškai priimtinus veiksmus. Kinta laikai, karo pobūdis, moraliniai įsitikinimai bei dorovinis jautrumas, kinta ir teisingo karo supratimas. Tuos pačius principus pripažįstančios šalys jas skirtingai vertina. Galingosios valstybės paprastai pasisako už taisykles ir susitarimus bei jų interpretacijas, kurios mažiau riboja užpuoliką ir toleruoja didesnius civilių gyventojų nuostolius, suteikia sau didelę laisvę nustatyti, kas yra taikinys ir kokio skaičiaus civilių nužudymą galima laikyti „šalutine žala“.

Silpnesnės valstybės, dažniau tampančios agresyvių veiksmų objektu, o ne subjektu, reikalauja didesnių apribojimų. Jungtinės Valstijos, Rusija, Kinija, Izraelis dažniau nepasirašo sutarčių dėl ginklų, pavyzdžiui, sausumos minų uždraudimo, labiau pritaria itin galingų ginklų naudojimui. Konsensuso nėra ir greitai nebus, bet argumentai ir pavyzdžiai padeda išryškinti tam tikrus principus ir verčia abejoti kitais.

I. Tradicinė teisingo karo teorija yra suskirstyta į dvi dalis: ius ad bellum nustato, kokiomis aplinkybėmis galima kariauti, ius in bello nurodo, kaip galima ar reikia kariauti. Tradiciškai ius in bello laikoma nepriklausoma nuo ius ad bellum, t.y., kareivių teisės ir pareigos nepriklauso nuo to, ar jų šalis agresorė ar auka. Nepriklausomumą papildo teisių simetriškumas – visi kareiviai turi vienodas teises ir pareigas. Kadangi jie vieni kitiems kelia grėsmę, visi kombatantai praranda imunitetą ir gali būti puolami. Dabartiniame kare ius in bello normos bei taisyklės lygiai galioja Rusijos ir Ukrainos kareiviams. Valstybių vadovai priima sprendimus pradėti karą, eiliniai kariai yra atsakingi už tai, ką jie daro kariaudami.

Ius in bello remiasi dviem pagrindiniais principais. Diskriminavimas draudžia tiesiogines, tyčines atakas prieš civilius ar nekombatantus ir nekarinius taikinius. Proporcingumas nurodo, kad neigiamos karinio veiksmo pasekmės nebūtų neproporcingos, kad sukurta žala neviršytų politinių ir karinių tikslų įgyvendinimo pasiektam gėriui, kad ji nebūtų perteklinė. Viskas lyg aišku – ius in bello užtikrina nekombatantų imunitetą nuo antpuolių ir kombatantų imuniteto nebuvimą. Vieni žmonės gali būti taikiniais, kiti ne. Kareivis įgyja teisę žudyti savo priešininkus, įsipareigodamas nepulti civilių, t. y., ne kovotojų.

Praeityje buvo lengviau nustatyti, kas yra kovotojas, o kas ne, tad ir išvengti nekombatantų žudymo. Kariuomenės buvo uniformuotos „kaip sporto komandos, atstovaujančios nacionalinėms vėliavoms“. Didžiausi Napoleono mūšiai vyko aiškiai apibrėžtoje erdvėje, iš kurios karo veiksmai plačiau „neišsiliedavo“, tad buvo lengviau nei dabar apriboti ir mūšio dalyvius. Nebuvo karinio–pramoninio komplekso, kurį būtina neutralizuoti, valstybės nemobilizavo visų gyventojų.

Dabar reikalai sudėtingesni. Paprastai nekombatantai yra civiliai ir tie, kurie nekelia priešams grėsmės, nors šios dvi klasės nėra tapačios. Kai kurie filosofai teigia, kad siekiant nustatyti, kas yra kombatantas, o kas ne, reikia pažvelgti į individo elgesį. Nekombatantai yra tie visuomenės nariai, kurių kasdieniai veiksmai nerodytų, kad jų visuomenė kariauja – savo lauką prižiūrintis ūkininkas, tualetą taisantis santechnikas, komunalinių paslaugų darbuotojai, gaisrininkai. Kadangi jų elgesys mažai pakito, o jų darbas tarnauja visuomenės gerovei, jie paprastai nelaikomi kovotojais. Bet ką apie sunkvežimių vairuotojus? Vienu lygmeniu jie daro tą patį, ką anksčiau – veža prekes, bet jei tai į frontą siunčiami šaudmenis, jie daro kažką kita ir tampa teisėtais taikiniais. Vairuotojų pavyzdys primena, kad norint įvertinti veiksmus, reikia tikslių, detalių apibrėžimų.

Kiti filosofai pabrėžia kitus momentus, tačiau prieina maždaug tą pačią išvadą, kad imunitetas arba jo stoka priklauso nuo to, ar ir kaip asmuo prisideda prie karo veiksmų. Pagal abu apibrėžimus kombatantais būtų: kariai, politiniai lyderiai, civiliai gyventojai, kurių elgesys, besiskiriantis nuo to, koks būtų taikos metu, iš esmės prisideda prie karinių veiksmų. Nors karo pramonės darbuotojai nedėvi uniformų, jie atlieka svarbias karines užduotis. Vis dėlto jie gali būti puolami tik gamyklose, o ne savo namuose. Antra vertus, kapelionai yra uniformuoti, bet nėra kombatantai – jiems neišduodami ginklai ir neleidžiama dalyvauti kovose. Visi medicinos darbuotojai yra laikomi ne kovotojais dėl savo humanitarinių pareigų – jų negalima pulti ir paimti į nelaisvę. Nekombatantų gretas papildo tie, kurie negali savimi pasirūpinti – vaikai, pagyvenusieji, neįgalieji ir juos prižiūrintieji. Jie netgi netiesiogiai kenkia karo veiksmams, nes jiems išlaikyti turi būti skiriamos lėšos.

Esama pilkų zonų. Tradiciškai ginklus kuriantys mokslininkai ir karinės paskirties programas rašantys IT specialistai nėra laikomi kareiviais, nors jie gali svariau paveikti karo eigą negu eiliniai kariai. Izraelis yra nužudęs Irano fizikų, dirbusių šalies branduolinėje programoje. Kai kurie Izraelio filosofai gynė šią praktiką, teigdami, kad branduolinės energetikos mokslininkai gali būti neatsiejami nuo savo karinių žinių, todėl retais atvejais jų nužudymą gali lemti neatidėliotina karinė būtinybė sunaikinti jų intelektinę nuosavybę arba patirtį. Teigiama, kad Izraelio mokslininkai yra apsaugoti nuo tokių išpuolių, nes Izraelis, priešingai nei Iranas, yra taiki valstybė. Dauguma Izraelio kaimynų nesutiktų su šiuo teiginiu. Paprastai policininkai yra pavaldūs civilinėms, ne karinėms organizacijoms, tad turėtų turėti bent sąlyginį imunitetą. Bet Izraelis juos traktuoja ir žudo, lyg jie būtų „Hamas“ kovotojai. Balandį Izraelio ginkluotosios pajėgos (IGP) per vieną antpuolį nužudė tris suaugusius „Hamas“ vadovo Ismailo Haniyeho sūnus, kurie esą buvo „Hamas“ „kariniai veikėjai“. Bet kas jiems suteikia šį statusą (atnešantį mirties nuosprendį) ir kokiu pagrindu?

Yra ryškių neteisybių. Karo belaisviai, prievarta atvežti užsienio darbininkai ar nuoširdūs pacifistai, tiesiantys kelius ar dirbantys amunicijos gamyklose, laikomi teisėtais taikiniais. Bet apžvalgininkai, politiniai aktyvistai, tinklaraštininkai ir influenceriai, kurie kurstė karą ir skatino neapykantą, paprastai laikomi civiliais ir turi imunitetą nuo antpuolių, iš dalies todėl, kad sunku nustatyti, koks realus jų veiklos poveikis, ir juos neutralizuoti, nesukėlus šalutinės žalos.

Kaip ribojamos asmenų, kuriuos galima pulti, rūšys, taip yra saugomi ir tam tikri fiziniai ir materialūs objektai. Keblumų sukelia „dvigubos paskirties“ infrastruktūros taikiniai, ypač elektrinės, elektros tinklai, telefonų stotys, vandens ir transporto objektai, keliai, tiltai, uostai. Dabar leistina juos pulti, nebent galima įrodyti, kad jų sunaikinimas turės katastrofiškų pasekmių gyventojams. Kadangi esama polinkio nuosekliai pulti šitokius taikinius, dažnai siekiant pakirsti priešo civilių gyventojų moralę, kai kurie filosofai ragina drausti naikinti dvejopos paskirties infrastruktūrą, nebent ji turėtų itin didelę karinę vertę. Antai negalima bombarduoti visų kelių ir tiltų, ir teisėti taikiniai yra tik tie, kurie iš esmės vartojami kariuomenei aprūpinti.

Elektrinės ir elektros tinklai yra reikšmingai taikiniai, gyvybiškai svarbūs ir kariuomenei, ir pilietinei visuomenei. Per Persijos įlankos karą JAV naikino Irako elektros tinklus, nes sutrikdžius elektros energijos tiekimą buvo neutralizuota daugybė svarbių pajėgumų: nuo radarų aikštelių iki šaldymo įrenginių, naudojamų biologiniams ginklams saugoti. Tačiau išjungus visą tinklą, atjungiama elektra ne tik karo pramonei, bet greitai gendantiems vaistams ir maistui, vandens siurbimui ir valymui, nuotekų valymui, ligoninių operacinėms. Šį pavasarį Rusija suintensyvino antpuolius prieš Ukrainos energetikos sistemą, puldama iki 80 proc. Ukrainos įprastų elektrinių ir pusę hidroelektrinių. Nors Putinas aiškina, kad antpuoliais siekia „demilitarizuoti“ Ukrainą, šitokiais puolimais mėginama kenkti ir demoralizuoti civilinius gyventojus. Izraelis dar negailestingiau naikina Gazos elektros sistemą – ligoninės lieka be elektros, dėl ko labiausiai nukenčia sužeistieji ir ligoniai, nors kaip tik juos turėtų apsaugoti diskriminavimo principas.

Apsauga taikoma ir kultūros objektams bei gamtinei aplinkai, nes jų naikinimu dažnai siekiama ištrinti priešo istorinę atmintį ir kultūrinę tapatybę. 1977 m. Ženevos konvencijos 1 protokolas nurodo, kad reikia apsaugoti civiliniams gyventojams išlikti būtinus objektus, taip pat kulto vietas, mokyklas, kultūros objektus, žemės ūkį (visi turi valgyti). Specifiškai draudžiama kaip kariavimo metodą naudoti civilių gyventojų marinimą badu. Rusija, Izraelis ir Hamasas nepaiso konvencijos normų, o Ukraina veda Kulturkampf prieš rusakalbius ir rusų kultūrą.

II. Pastaraisiais metais filosofai peršą naują teisingo karo teorijos sampratą. Atmetamos nepriklausomumo ir simetriškumo tezės, labiau pabrėžiamos individualaus kareivio teisės ir pareigos, jo atsakomybei už savo veiksmus kariaujant, mažesnė reikšmė teikiama jo priklausymui kolektyvui, kolektyvų ir jų narių statusui.

Šiuos pokyčius skatina kintantis karų pobūdis ir tradicinės teorijos trūkumai, kurie pateisina tai, kas nepateisinama. Menami trūkumai įvairūs, bet vienas svarbiausių yra tai, kad pagal tradicinę interpretaciją, užpuldama kitą šalį (Ukrainą) agresorė (Rusija) suteikia savo kariams teisę žudyti tos šalies karinį personalą – teisės, kurios jie neturėjo iki agresijos pradžios. Nepaskelbus karo ar jam neprasidėjus, būtų galima traukti baudžiamojon atsakomybėn į ukrainietį šovusi Rusijos karį, prasidėjus karui, nevalia jo bausti. Tai sunkiai suprantama ir dar sunkiau pateisinama galia, juolab, kad jiems leidžiama žudyti ne tik priešo karius, bet ir priešo civilius kaip šalutinę žalą (collateral damage), jei nėra pažeidžiami proporcingumo reikalavimai.

Siekdami pašalinti šį ir kitus panašius galvosūkius, tradicinės teorijos oponentai, ypač Jeffas McMahanas ir Davidas Rodinas aiškina, kad klaida manyti, jog kare taikomos kitos dorovės normos negu pilietinėje visuomenėje. Dorovės principai, reglamentuojantys žudymą ir žalojimą kare, turėtų pratęsti moralės principus, reglamentuojančius panašius veiksmus taikos metu. Nesą ypatingos sui generis karo dorovės. Savigynos atveju užpultasis kare ir taikoje turi moralinę teisę naudotis visomis priemonėmis grėsmei neutralizuoti, net jei tai lemtų užpuoliko žūtį. Šios teisės neturi užpuolikas agresorius, net kai besiginanti auka stato jį į pavojų. Savo neišprovokuotu užpuolimu jis nuskriaudė auką ir todėl prarado teisę, kad prieš jį nebūtų nukreipta mirtina jėga. Kitaip ir negali būti. Jei aukos pastangos gintis suteiktų agresoriui teisę atsakyti tuo pačiu, tai užpuolęs ir išprovokavęs atsaką agresorius įgytų anksčiau neturėtą teisę, būtent, teisę panaudoti smurtą prieš jo nenuskriaudusį žmogų, net jį nužudyti. Nukentėjusysis moraliai nenuskriaudė agresoriaus, todėl išsaugoja teisę griebtis smurto. Individualia atsakomybe grindžiama savigynos samprata akivaizdžiai skiriasi nuo standartinio teisingo karo aiškinimo, pagal kurį kareiviai kare gali būti nužudyti ne todėl, kad yra moraliai atsakingi, bet todėl, kad yra ginkluoti ir kelia grėsmę.

Individuali atsakomybės samprata veikia proporcingumo apskaičiavimus, neigdama nepriklausomumo tezę. Sėkmingo savigynos karo vaisiai galėtų būti savo šalies ir žmonių apgynimas nuo agresijos, taikos atkūrimas, potencialių puolikų atgrasymas. Neteisingų kombatantų karo veiksmai neturi gerų pasekmių, kuriomis būtų galima atsverti neigiamus karo padarinius. Nesant teisingos priežasties kovoti – o neteisingas kombatantas pagal apibrėžimą jos neturi – sunku įsivaizduoti kokios galėtų būtų tos gėrybes, kurios atpirktų padarytą žalą. Grūdų eksporto padidėjimas ir didesnės pajamos ūkininkams nėra Rusijos agresijos žalą atsveriantis gėris.

Pagal individualų atsakomybės sampratą galima vartoti jėgą prieš individą, kuris yra pakankamai moraliai atsakingas už neteisėtą grėsmę. Pakankamos moralinės atsakomybės ribos nustatymas lems, kokie žmones bus laikomi bent iš dalies atsakingi už grėsmes, tad potencialiai baustini. Jei riba yra aukšta ir individas turi būti doroviškai atsakingas už reikšmingą įnašą į karą, nebus leistina nukreipti ugnį į daugelį priešo karių, nes jie yra karo prievolininkai, o ne savanoriai, dažnai menkiau išsilavinę ir ūkiškai pažeidžiamesni negu piliečių dauguma, neatsparūs nesiliaujančiai vyriausybės ir kariuomenės propagandai.

Jei riba yra žema, tai ir kuklus įnašas skatinant ar palaikant agresiją reikštų, kad daugeliui gyventojų būtų galima taikyti įvairias bausmes, ir taip būtų niveliuojamas skirtumas tarp kombatantų ir nekombatantų. Demokratijose ir iš dalies autoritarinėse valstybėse karas būtų neįmanomas be platesnės visuomenės palaikymo. Net jei piliečiai nebalsuoja už karą (valdžia neprašo leidimo), jie kitais būdais gali išreikšti pritarimą. Tad kai kuriais atvejais jie gali būti tiesiogiai puolami, nors tai, kad jie gyvena su savo šeimomis tarp civilių, sukelia rimtą pavojų, kad nukentėtų tiek nekaltų žmonių, jog antpuolis būtų neleistinas. Veikiausiai būtų leidžiama bombarduoti jų miestus, siekiant palaužti jų norą ir valią tęsti karą, nors bombardavimas turi būti tikslus ir nuosaikus, nes siekis terorizuoti gyventojus yra morališkai nepriimtinas. Kad tai įmanoma rodė JAV oro antpuoliai prieš Serbiją, kai Belgrade buvo tiksliai naikinami karo ir kai kurių kitų ministerijų pastatai, nežudant civilių ir nesužalojant aplinkinių pastatų. Antra vertus, nevalia užmiršti, kad Serbijos antpuoliu NATO aljansas vykdė nesankcionuotą agresiją ir akivaizdžiai pažeidė tarptautinę teisę.

Pagrindinis priekaištas individualios atsakomybės teorijai yra praktinis. Teorija perdėm sutapatina pilietinio gyvenimo ir karo aplinkybes, nepagrįstai perkelia į ius in bello principų normą, kuri galioja tik pilietinėje visuomenėje, būtent, kad galima pulti tik to puolimo dorovės požiūriu nusipelniusius. Raginama elgtis lyg „karas būtų taikos meto veikla“. Karo migloje kareivis gali nustatyti, iš kur kyla grėsmė jo gyvybei, bet ne tai, ar ji yra teisėta, ar ne. Vykstant mūšiams, kai kasdien esi apšaudomas nematomo ar vos matomo priešo, vargu ar susilaikysi nuo šaudymo į priešą, kol neįsitikinsi, ar jis moraliai nekaltas, ar kaltas. Kai kurie naujosios sampratos gynėjai aiškina, kad individualios atsakomybės koncepcija grindžiamos dorovės normos yra teisingos, bet jų neįmanoma tiksliai taikyti karo metu, tad reikia elgtis taip, kaip nurodo tradiciniai teisingo karo principai. Nepavydėtina padėtis: vienos sampratos normos teoriškai ydingos, antros – nepritaikomos.

III. Moderniame kare neišvengiamai žus civilių, kartais daug. Kaip tai dera su draudimu vykdyti tiesiogines, tyčines atakas prieš civilius, net tuo atveju, jei puolimas užtikrintų, kad karas baigtųsi greičiau ir būtų mažiau aukų? Atsakymas slypi dvigubų pasekmių teorijoje, kuri skiria siektinas pasekmes nuo numatomų. Nekombatanto mirties nevalia siekti nei tiesiog, nei kaip priemonės kitam tikslui, tačiau jo mirtis gali būti numatoma leistinų veiksmų pasekmė. Galima bombarduoti priešo karių telkinius ir karo pramonę, nors numatoma, kad žus eilinių piliečių, daliai bombų pataikius į jų gyvenamuosius namus. Bombardavimu siekiama doroviškai priimtino tikslo, būtent karo pramonės sunaikinimo, o civilinių gyventojų mirtis yra numatomas, kad ir šalutinis to poveikis. Taikinys būtų puolamas, net žinant, kad nė vienas civilis nenukentės.

Proporcingumas suvaidina svarbų vaidmenį, taikant dvigubų pasekmių teoriją. Geras tikslas negali būti morališkai neproporcingas numatytoms blogoms pasekmėms. Nevalia stengtis išvaduoti priešo užimtą kaimą, jei tai reikalauja kaimo ir jo gyventojų sunaikinimo. Panašiai smerktinas bandymas sunaikinti nedidelį fabriką, esantį netoli ligoninės komplekso, jei žinoma, kad ginklai nėra tikslūs ir bombardavimas pareikalaus daugybės aukų.

Bet kas darytina, jei svarbūs fabrikai įrengti civilių tankiai apgyventuose rajonuose kaip apsaugos priemonė (pasikliaujant užpuolikų padorumu)? Izraelis Hamasui priekaištauja, kad jo kovotojai slapstosi tarp civilių, juos pasitelkia kaip gyvuosius skydus, tad yra atsakingi už jų žūtį, net kai Izraelio raketa, o ne „Hamas“ kulka, nutraukia jų gyvybę. Nėra nei vieningo atsakymo, nei algoritmo, kuris suteiktų neginčytiną atsakymą į šį klausimą. Atrodo, kad Izraelis yra pasirengęs žudyti dešimtis, o gal net šimtus civilių bei masiškai naikinti jų gyvenamuosius kvartalus, kad pašalintų kelis įtariamus „Hamas“ kovotojus ir jų požeminius tunelius. Spalio 31 d. ant Džabalijos pabėgėlių stovyklos IGP numetė dviejų tūkstančių svarų MK84 bombą, kurį gali nužudyti arba sužeisti žmones, esančius už daugiau negu 350 metrų nuo sprogimo centro. Žuvo daugiau kaip 100 žmonių. JT pareigūnai pasmerkė smūgį kaip „neproporcingą ataką, kuri gali būti prilyginta karo nusikaltimams“. Izraelis gynė bombardavimą, teigdamas, kad dėl jo žuvo „Hamas“ lyderis.

Jei antpuolis prieš Džabalijos pabėgėlių stovyklą būtų buvęs vienkartinis, gal būtų galima jį laikyti neapskaičiavimu, nesusipratimu. Bet lapkričio mėnesį ši bomba jau buvo pavartota penkis šimtus kartų, o Izraelis toliau prašė ir iš JAV gavo šias bombas, kurias toliau naudojo. Šių bombų poveikis toks, kad reikėtų drausti jas vartoti miestuose, nes sprogimo jėga sukelia neproporcingai žalą visų pirma civiliams gyventojams, pasislėpusiems savo namuose, kurie pagal diskriminavimo principą turėtų būti saugomi nuo tokių antpuolių.

Kaltindamas „Hamas“ piktnaudžiavimu gyvaisiais skydais, Izraelis nurodo, kad jis įkurdina vadavietes, slepia savo ginklus ir šaudmenis gyvenamuosiuose pastatuose, mokyklose, mečetėse, ligoninėse arba po jomis. Itin maža Gazos ruožo teritorija yra labai tankiai apgyventa, tai neišvengiamai požeminiai tuneliai, kurie driekiasi beveik 500 kilometrų, bus po gyvenamaisiais kvartalais. Šiomis aplinkybėmis neįmanoma be ypatingų pastangų nepasinaudoti vietos gyventojų buvimu, juolab, kad teritorija yra taip akyliai ir be pertraukos stebima, kad visi ant žemės paviršiaus statomi „Hamas“ pastatai ar įrenginiai būtų sunaikinti, vos pradėjus kasti pamatus. Rimtas ginkluotas pasipriešinimas gali būti organizuojamas tik po žeme. Palestiniečiai turi teisę priešintis okupantui, nors „Hamas“ surengtos masinės žudynės spalio 11 d. buvo absoliučiai nepateisinamos. Kol kas ne visiškai aišku, kokį vaidmenį turi požeminė infrastruktūra. „Hamas“ lyderis Yahya Sinvaras sėkmingai slapstosi tunelių gelmėse, tenai veikiausiai laikoma dauguma izraeliečių įkaitų. Tuneliuose telkiasi „Hamas“ kovotojai, iš jų puldinėja IGP karius. Bet vargu, ar tai rodo, kad „Hamas“ paverčia gyventojus gyvaisiais skydais, nors tokių atvejų būta. Per Antrąjį pasaulinį karą buvo įprasta kovoti civilių apsuptyje, taip sovietai kovojo Stalingrade ir daugelyje kitų miestų, panašiai elgėsi vokiečiai gindami Berlyną, Breslau ir kitur. Nemažai miestuose likusių gyventojų žuvo, ypač jei gynėjai puolė priešą iš jų namų ir slėptuvių. Gynėjams nebuvo priekaištaujama, kad naudojo civilius gyventojus kaip gyvuosius skydus, statė juos į pavojų, griebėsi klastos. Buvo suprantama, kad kovos kur reikia ir kur perspektyvu. Reikia skeptiškai vertinti IGP teiginius apie tunelių infrastruktūrą, tarp jų aiškinimą, kad „Hamas“ pavertė didžiausią Gazos ruožo ligoninę Al Šifą pasipriešinimo lizdu. Užėmusios ligoninę Izraelio pajėgos joje nerado „Hamas“ karinio vadovavimo centro, o tik menką ginklų rinkinį.

Kas labiausiai atsakingas už vadinamųjų gyvųjų skydų žūtį didele dalimi priklauso nuo aplinkybių. Jei „Hamas“ ir „Hezbollah“ aktyviai verbuoja arba verčia civilius burtis prie savo būstinių ar karinių įrenginių, jų veiksmai suvaidina reikšmingą vaidmenį gyvųjų skydų mirtyje. Skydai pateko į kovos sūkurį, nes „Hamas“ juos ten įtaisė tikėdamasis, kad jie suteiks apsaugos. Jie buvo naudojami kaip priemonė tam tikram tikslui pasiekti, todėl „Hamas“ iš dalies atsakingas už skydų likimą. Jei viena pusė pirmoji pastato žmones į pavojų, tai toli gražu nereiškia, kad antroji pusė yra laisva daryti tą patį. Kitų nusikaltimai nesuteikia tau imuniteto, todėl išlieki atsakingas už savo veiksmus. Net jei „Hamas“ ir „Hezbollah“ kovotojai sąmoningai naudoja civilius gyventojus kaip gyvuosius skydus, tai neleidžia IGP atsisakyti pareigos vengti civilių gyventojų sužeidimų ir žūčių – privalu juos sumažinti iki minimumo. Tarkime, kad ketinama pulti civilių gyventojų apsuptą priešo pastatą ar karinį įrenginį. Yra trys ar keturi puolimo planai, visi proporcingi, nes sukeliamas blogis neviršija gėrio, kurį jos atneša. Tad visi planai yra leistini, bet juos vykdant žūtų skirtingas gyventojų skaičiaus. Tokiu atveju reikia įgyvendinti planą, kuris labiausiai sumažintų civilių aukų, nes ekstra mirtys nesuteikia jokios naudos. Kaip apibūdinti kareivių sprendimą? Ar kariai prisiima papildomą riziką, siekdami apsaugoti civilius? Tokia apibrėžtis gal paglostytų jų savimeilę, bet kareiviai ne tiek apsaugo civilius, kiek jų nenužudo arba jų žudo mažiau. Tai ne žalos civiliams išvengimas, o jų nežudymas. Kareiviai turi būti pasiryžę rizikuoti, kad nežudytų žmonių, kurių neturėtų žudyti, taigi laikytis diskriminavimo principo.

„Hamas“ požeminiai tuneliai neduoda IGP carte blanche pulti civilius ir naikintų jų namus. Jei Izraelio kareiviai nuspręs šaudyti į gyvuosius skydus, nors patys nėra puolami, jų sprendimai bus būtini ir pakankami, kad skydai nukentėtų. Tuo atveju IGP teks atsakomybė už žūtis ir miestų naikinimą, o kiek – priklausys nuo to, kokius veiksmus jos inicijavo. Žmonės skydai yra panašūs į įkaitus, kartais jie net yra tam tikra įkaitų rūšis. Siekdamas išlaisvinti įkaitus, policininkas gali imtis veiksmų, kurie jiems keltų pavojų. Tačiau jis negali tyčia nužudyti įkaito, kad turėtų progą nekliudomas nušauti pagrobėją. Panašiai jis negali mesti granatos į įkaitų grupę, net jei tai nužudys įkaitų sargybinius, nes žala bus per didelė. Kaip ir savigynos atvejais, žala turi būti proporcinga – būtina, kuo įmanoma teisingiau paskirstyta.

Sunku įvertinti tinkamą priimtinos šalutinės žalos dydį. Nors esama natūralios bet apgailėtinos tendencijos pakreipti vertinimus savo naudai, reikia taikyti vieną principą ir priešams, ir saviesiems. Šalutinė žala, kurią jūs padarote priešui, negali būti didesnė už žalą, kurią, jūsų manymu, jam priimtina padaryti jūsų civiliams. Jei tam tikrus priešo veiksmus laikote pertekliniais ir pažeidžiančiais proporcingumo reikalavimus, tai tolygūs jūsų veiksmai yra lygiai nepriimtini. Neįsivaizduoju, kad koks nors IGP karininkas, sužinojęs, kad „Hamas“ kovotojai slepiasi tuneliuose po kibucu, leistų ant jo numesti tokią dviejų tūkstančių svarų MK84 bombą, kokia buvo panaudota, sunaikinant Džabalijos pabėgėlių stovyklą. O jei vartotų tokią bombą, jis veikiausiai stotų prieš karo lauko teismą.

Reikalavimas lygiai gerbti savo ir priešo civilių gyvybes, abiem pusėms taikyti vienodą leistino žudymo (šalutinės žalos) mastą, nėra reikalavimas vienodai elgtis su savo ir priešo civiliais. Jis visų pirma taikomas kovos veiksmų taisyklėms, kuriomis nustatoma, kaip galite pulti priešą. Beveik visais kitais atvejais palankumas savo pusei yra tikėtinas ir leistinas. Kariai neprivalo rizikuoti būti nušautiems, kad įspėtų priešo civilius gyventojus, jog jie žengia į minų lauką. Neįspėjimas savo piliečių būtų laikomas aplaidžiu pareigų nevykdymu, net jei įspėjimas galėtų sukelti dideles jūsų karių aukas. Neturime pareigos gelbėti priešo civilių, bet turime pareigą jų nežudyti, o tai yra visai kas kita.

Kiek proporcingumas leidžia nužudyti civilių? Ar tai, kad „Hamas“ nužudė 1250 izraeliečių, suteikia IGP teisę nužudyti tiek pat palestiniečių – juk abiejų pusių civiliai lygiai nekalti? Ne taip reikia skaičiuoti – tie 1250 jau žuvę. Reikia klausti, kiek daugiau žydų būtų žuvę, jei „Hamas“ kovotojai nebūtų buvę neutralizuoti. Panašus skaičius palestiniečių žūčių lyg tenkintų proporcingumą. Bet yra kitų apribojimų. Jei šis skaičius būtų, tarkime, 5000 asmenų, Izraelio kariai negalėtų įvykdyti kvotos naudodami 2000 svarų sveriančias bombas, o palestiniečiai kovotojai negalėtų sprogdinti bombų kavinėse ar viešajame transporte. Esama žinių, kad IGP rizikuotų 15–20 civilių gyvybių, siekdamos nukauti vieną „Hamas“ kovotoją ir net 100 gyvybių, kad nužudytų bataliono ar brigados vadą. Tai visiškai neproporcinga. JAV būtų rizikavusi tik 30 civilių gyvybių, kad pagautų Saddamą Husseiną.

Kaltindamas „Hamas“ piktnaudžiavimu gyvais skydais, Izraelis dar tvirtina, kad žūtys ir gyvenamųjų namų sunaikinimas yra netyčinė šalutinė žala. Teiginys yra pusiau absurdiškas, pusiau piktas pasityčiojimas. Jei Izraeliui bent minimaliai rūpėtų eilinių palestiniečių gerovė, jis būtų pakeitęs savo taktiką ir kariavimo būdą po to, kai žuvo apie 5 000 žmonių, iš kurių bent trečdalis buvo vaikai. Bet tokie antpuoliai tęsėsi ištisus mėnesius, o Tel Avivas atskleidė savo požiūrį į eilinius palestiniečius, nutraukdamas maisto, vandens, kuro ir elektros tiekimą, nuosekliai kliudydamas pastangas suteikti nukentėjusiems humanitarinę pagalbą.

Du Izraelio karių veiksmai yra pelnę ikonišką statusą. Gruodžio mėnesį trys išsilaisvinę izraeliečiai įkaitai bandė pasiduoti IGP kariams. Ji buvo neginkluoti, be marškinėlių, mojavo improvizuota balta vėliava, dar kalbėjo hebrajų kalba, bet visi trys buvo nušauti. Kovo mėnesį IGP kelis kartus smogė į labdaros organizacijos „World Central Kitchen“ (WCK) konvojaus automobilius, kurie buvo aiškiai pažymėti WCK logo. Po smūgio į pirmąjį automobilį organizacijos nariai ieškojo prieglobsčio antrajame automobilyje, kurį sunaikinus išgyvenusieji pabėgo į paskutinį automobilį, kuris buvo tučtuojau sunaikintas. Tai nebuvo klaida ar atsitiktinumas, bet sąmoningos ir sėkmingos pastangos nukauti visus automobilių keleivius. Izraelis yra pavertęs visą Gazos ruožą į tai, ką Vietnamo kare JAV vadino laisvo šaudymo zona (free–fire zones), kuriose kiekvienas ten esantis žmogus buvo laikomas teisėtu taikiniu, tad į jį buvo šaudoma pagal principą – jei juda, tai žudo. Šie du incidentai verčia netikėti IGP teiginiais, kad jie nukovė dešimt tūkstančių teroristų. Tikrasis skaičius gali būti gerokai, gal net trečdaliu mažesnis, nes įkaitai ir WCK darbuotojai buvo identifikuoti ir nužudyti kaip teroristai, tik vėliau reikėjo pripažinti klaidą.

IV. Daugiau dėmesio skyriau Gazos karui, nes jis daugeliu atžvilgiu nuožmesnis – ten masiškai žudomi civiliai, kaimai ir miesto kvartalai sulyginti su žeme tiesiogine, o ne perkeltine prasme. Ką bombos pradeda, buldozeriai užbaigia. IGP apgadino arba sugriovė daugiau kaip du trečdalius visų pastatų šiaurinėje Gazos dalyje ir ketvirtadalį pastatų pietiniame Chan Juniso rajone. Tai apima dešimtis tūkstančių namų, taip pat mokyklų, ligoninių, mečečių ir parduotuvių. JT stebėtojai teigė, kad visame Gazos ruože apgadinta apie 70 proc. mokyklų pastatų. Žuvo daugiau negu 34 000 žmonių, per 12 000 vaikų ir dar bent keli tūkstančiai likę gulėti po griuvėsiais. Per dvejus karo metus žuvo apie 700 Ukrainos vaikų. Rusijos kariai kovoja kaip įprasta – žiauriai pažeisdami ir nepaisydami teisingo karo teorijos ir tarptautinės humanitarinės teisės normų. Vis dėlto Ukrainoje labiausiai žūsta kariai, ne civiliai. „Hamas“ daugiau žudytų, jei galėtų, bet negali.

Perspausdinta iš lrt.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.