Tomas Janeliūnas. Bereikšmės politikų kalbos

Seniai seniai žodis turėjo galią. Kartais jis būdavo toks galingas, kad keisdavo žmonių ir valstybių likimus. Ypač, jei tą žodį ištardavo pasaulio lyderiai, jaučiantys atsakomybę už savo pasakymus.

Pavyzdžiui, JAV prezidentas Ronaldas Reaganas 1987 m. Berlyne ištarė: „Pone Gorbačiovai – nugriaukite šią sieną.“ Ir po dvejų metų Berlyno siena griuvo. Kitas JAV prezidentas George’as W. Bushas 2002 m. Vilniuje pasakė: „Tie, kurie pasirinktų Lietuvą savo priešu, taptų ir Jungtinių Amerikos Valstijų priešu.“ Po mažiau nei dvejų metų, Lietuvos narystės NATO proga, jau girdėjome sąjungininkų naikintuvų triukšmą danguje.

Politikų, ypač pasaulio lyderių ir aukščiausių diplomatų, kalba visada būdavo sekama itin atidžiai, gaudant kiekvieną žodį ir ieškant tų žodžių prasmės. Nes žodžiai galėjo atskleisti, kaip gali būti elgiamasi, kokie sprendimai priimti ar gali būti priimami. Ypač daug dėmesio būdavo skiriama diplomatinės kalbos vingrybėms, nes jos dekodavimas reikalavo ypatingo išmanymo. ką reiškia viena ar kita subtili užuomina.

Politikų, ypač pasaulio lyderių ir aukščiausių diplomatų, kalba visada būdavo sekama itin atidžiai, gaudant kiekvieną žodį ir ieškant tų žodžių prasmės.

Tačiau net ir aptakiai ar daugiaprasmiškai skambančiose kalbose būdavo užkoduotas tam tikras pranešimas. Štai, kai Europos Sąjungos vyriausioji užsienio reikalų įgaliotinė Federica Mogherini vis kartodavo, kad „ES reiškia gilų susirūpinimą“, tarkime, kad ir dėl karo Ukrainoje, tai reikšdavo, jog ES tiesiog dar negali tarpusavyje susitarti dėl konkrečių veiksmų prieš Rusiją.

Tačiau tai buvo seniai. Šiais laikais politikų žodžiai reiškia vis mažiau. Vienas ryškiausių to atspindžių tapo Donaldo Trumpo ir Vladimiro Putino susitikimo aptarinėjimas. JAV prezidento neužtikrinta ir neryžtinga laikysena sulaukė kritikos bangos JAV žiniasklaidoje. Ypač daug pasipiktinimo kėlė D. Trumpo žodžiai, kad jis abejoja savo žvalgybos tarnybų išvadomis, jog Rusija kišosi į JAV prezidento rinkimus 2016 m. „Nematau jokios priežasties, kodėl ji turėtų“, – apie Rusijos kišimąsi į rinkimus spaudos konferencijoje kalbėjo D. Trumpas. Tačiau vos grįžęs namo, jis persigalvojo ir pateikė versiją, kad jo klaida buvo vos vienas žodis: vietoje „turėtų“, jis, neva, norėjęs pasakyti „neturėtų“.

Šis žodžių ir prasmės žaismas tiesiog išvarė iš proto JAV žurnalistus. Jie daugiau nei savaitę rimtai analizavo kalbinius niuansus, atvirai šaipėsi iš prezidento arba bandė jį ginti, priklausomai nuo to, kokią poziciją ‒ palankią ar priešišką ‒ žiniasklaidos priemonė užima D. Trumpo atžvilgiu. Tačiau visų svarstymų galutinė išvada gali būti labai paprasta – žodžiai, kuriuos ištaria politikai, tiesiog nebėra svarbūs. D. Trumpas yra ryškiausias to pavyzdys, nes jo retorika apskritai yra nepolitinė, jis nuolat keičia savo nuomonę, aiškina, kad jo pasakymai buvo priešingi, nei visi girdėjo ar skaitė jo tviterio paskyroje. Prezidento patarėjai taip pat turi nuolat tikslinti ir perinterpretuoti savo boso pasisakymus.

Tačiau tai ne tik D. Trumpo išskirtinumas. Reikia pripažinti, kad ir jo pirmtakas Barackas Obama ne visus savo žodžius paversdavo kūnu. Akivaizdus to įrodymas – buvusio JAV prezidento kalbos apie „raudonąją liniją“, kurios negali peržengti Sirijos diktatorius Basharas al-Assadas. Buvo kalbama apie cheminių ginklų panaudojimą, tačiau iš tiesų įvykdžius chemines atakas, JAV prezidentas pamiršo apie savo žodžius.

Dabartinė politinė retorika susiduria su dar vienu iššūkiu – „Fake news“ fenomenas yra tiek toli pažengęs, kad įmanoma suklastoti net vaizdo įrašus ir labai įtikinamai įdėti į politiko lūpas žodžius, kurių šis niekada nesakė. Neišvengiamai ateis diena, kai mes aptarinėsime kokį nors kontroversišką politiko pasisakymą, o jis įtikinės, kad tai klastotė. Galbūt jis bus teisus, o gal tik norės išsisukti nuo pasakytų žodžių.

Todėl pastangos įsiklausyti į kiekvieną politikų ištartą žodį tampa vis mažiau prasmingos. Tai iššūkis ne tik visuomenei, žurnalistams, analitikams, bet ir politikams. Jiems reikia ieškoti naujų būdų, kaip sukurti pasitikėjimą, kai net jų kalbos nebėra reikšmingos ir patikimos.

Pasitikėjimo krizė gali iš esmės pakeisti mums įprastą politiką ir demokratijos principus. Jei politikai ir žiniasklaida jos neįveiks – politika, kuri nuo Antikos laikų buvo paremta įtikinamu žodžiu, neišvengiamai mirs.

Perspausdinta iš Alfa.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.