Tomas Janeliūnas: Šiandien nejaučiu jokios šventės

Kiek save pamenu, kiekviena rugsėjo 1-oji būdavo šventė. Tai buvo ir naujos mokyklinės uniformos bei kardelių rankose, virpančiose nuo susijaudinimo, persmelkta šventė. Ir dvyliktoko, užtikrintai delne spaudžiančio pirmokėlio ranką, tačiau viduje vis dar taip pat virpančio nuo nežinomos ateities, šventė. Vėliau – studento, besiklausančio sveikinimų iš garbingų profesorių; dėstytojo, sakančio sveikinimus; tėvo, negalinčio sulaikyti šypsenos matant, kaip spirga paties pirmokė: „Ar nepavėluosim?! Gal jau? Jau einam! Kad tik nepavėluotume!“ Visada tai būdavo šventė. Mokslo ir žinių šventė, kaip oficialiai skelbiama. Tikėjimo mokslu, noro išmokti dar ką nors naujo, noro išmokyti ko nors naujo kitus. O šiandien nejaučiu jokios šventės.

Šiandien esu kupinas tik sielvarto ir nerimo.

Ir tai visai ne dėl to, kad rugsėjo 1-oji šiandien negali būti organizuojama kaip įprasta šventė. Ši fizinių suvaržymų realybė tik sustiprina dramą, kuri yra gilesnė. Ji tarsi fiziškai parodo, kad šventė baigėsi. Nebėra to naivumo, kai dar buvo vilties, kad mokslas ir žinios išties rūpi.

Rūpi kam? Gal politikams ir Vyriausybei, kuri (kiekviena iš buvusių, ne tik ši) skelbia ir skelbia, kaip švietimas ir mokslas jai yra prioritetas? Bet kaip negali to prioriteto paversti savo sprendimais, taip negali. Ką ten sprendimais – savo pačios pažadais negali pasirūpinti. Pamenate, 2019 m. pabaigoje vyko dėstytojų protestai, kad būtų laikomasi pažado padidinti dėstytojų atlyginimus 10 proc.? Tyliai kažkur susisuko visi tie viešai duoti pažadai į dar vieną – nekelsime dabar, bet nuo 2020 m. rugsėjo, tai jau kelsime. Spėkite, ar bus nuo rugsėjo tas pažadas įvykdytas? Teoriškai jo niekas neatšaukė. Praktiškai – pinigų tam neskyrė. „Bet mums labai rūpi švietimas!“ – šiandien ypač tokio rūpestėlio bus daug politikų sveikinimuose.

O gal švietimo ir mokslo ministrui nuoširdžiai rūpi, kaip pasirengta mokyklose mokyti vaikus? Kaip praktiškai reikės įgyvendinti tuos mistinius reikalavimus dėl atstumų, mokinių nesimaišymo mokyklų koridoriuose? Arba kaip reikės užpildyti realiais žmonėmis tuos trūkstamus 700 mokytojų etatų?

Kad sveikatos ministrui tai nerūpėjo, nesunku suprasti – jam labiau rūpėjo atostogos, nei planuoti bent kelis scenarijus, kaip reikia parengti mokyklas rudeniui. Jei būtų specialus pragaras žmonėms, kurie prisiėmė lyderių vaidmenį, bet savo veiksmais tik naikino tai, ką turėjo ginti, tai dabartinis švietimo ir mokslo ministras turėtų degti tame pragare. Degti du kartus.

Bet žymiai baisiau, kad švietimas ir mokslas neberūpi net patiems moksleiviams. O neretai – ir jų mokytojams. Trečdalis abiturientų, šiemet neišlaikiusių matematikos egzamino, labai aiškiai parodė, kiek jiems rūpi mokslas. Jų mokytojams, tikriausiai, panašiai. Ta dalis tikrųjų Mokytojų, kurie nuoširdžiai serga už savo vaikus, katastrofiškai nyksta. Gerų mokytojų vis mažiau ir mažiau. Net prestižiškiausioms mokykloms darosi itin sunku rasti išties gerų mokytojų. Ir lengviau nebus. Anekdotu tapęs tikslas „Mokytojas – prestižinė profesija iki 2025“ jau net nebe juokingas. Tik vis graudesnis.

O dar baisiau, kad visuomenei mokslo irgi nereikia. Ką ten nereikia – jis kelia greičiau neapykantą. Jį reikia paneigti, sudraskyti ir sudeginti. Užtenka žvilgtelėti į viešus komentarus po bet kuriuo žiniasklaidos straipsniu, kuriame rašoma apie COVID-19, ir matysite grynu pavidalu tos masės atplaišas, pasirengusias neigti bet kokius mokslinius faktus ir argumentus. Kam mums tas mokslas?! Juk visa ta nesąmonė su pandemija yra išgalvota! Nėra jokio koronaviruso! 5G yra sąmokslas prieš žmones! Vakcinos yra skirtos sučipuoti mus! Valdžia slepia nuo mūsų teisybę, nes nėra nė vieno mirusio nuo COVID-19! O apvalios žemės mes irgi nė vienas nematėme savo akimis.

Mokslo niekintojai nesiklauso ne tik mokslininkų ir gydytojų. Jiems neįdomūs ir politikai, kurie dar mąsto ir bando siūlyti kažkokius sprendimus problemoms. Bet mielai išsižioję klausosi visokių uspaskichų, kalbančių briedus apie žmogaus vibracijas, arba antivakserių gąsdinimų, kaip visa pandemija yra sugalvota vien tik tam, kad žmones paverstų paklusniais robotais.

Aš ir jūs, skaitantys šį tekstą, greičiausiai esame tame pačiame burbule, kuriame dar vertinamas intelektas ir nevengiama pasišaipyti iš visokio plauko sąmokslo teorijų gerbėjų. Mano feisbuko sraute netrūksta ironiškų memų apie tai. Būdami burbule mes vis dar diskutuojame apie rimtus dalykus ir įsivaizduojame, kad protingų žmonių visai nemažai. Bet mes esame mažuma. Labai nyki ir nykstanti mažuma. Man pasisekė – aš gyvenu tarp išsilavinusių ir protingų žmonių. Aš dirbu universitete, į kurį stoja gabiausi studentai. Tarp jų yra nepaprasto intelekto žmonių. Ir mane kaskart džiugina, kai aš susiduriu su žmonėmis, gerbiančiais mokslą ir žinias, siekiančiais jų.

Bet realybė yra negailestinga. Štai birželį vykdyta apklausa parodė, kad atsiradus skiepams nuo koronaviruso, jei šie nebūtų privalomi, skiepytųsi tik 47 proc. apklaustųjų. Mažiau nei pusė! Ir tai ne tik Lietuvos kažkoks išskirtinumas. Kitose šalyse apklausos rodo tą patį.

Žmonės nebemėgsta mokslo. Jie nemėgsta skaityti, domėtis ar juo labiau analizuoti. Jų nepatrauksi tekstu, kurį perskaityti užtrunka ilgiau nei minutę. Todėl vis daugiau visko filmuojama. Ai, bet ir filmuotą medžiagą jau per sunku įsisavinti. Todėl geriau pašokim! Arba parodykim kokią nors trumpą nesąmonę per „TikTok“. Informacijos perduota – nulis. Bet sekėjų – milijonai. Taip lavinasi naujoji karta? Mokysime juos matematikos „TikTok“ šokiais? Greičiau atsisakysime egzaminų visai, nes, žinote, čia juk asmenybės laužymas, stresas ir panašiai. Kam tie egzaminai?! Kam tas žinių tikrinimas?

Svarbu, kad asmenybė galėtų drąsiai išsakyti savo unikalumą. Net jei tai elementarus absurdas.

Štai, mano sūnus, aštuoniolikmetis, parašė knygą (apie politines ideologijas, aptinkamas internete). Jis pats kuruoja keletą feisbuko puslapių, turinčių turbūt jau kelias dešimtis tūkstančių sekėjų, ir juose kasdien skelbia memus. Klausiu jo: „Turbūt daug tavo sekėjų norės perskaityti tavo knygą?“ Jis tik juokiasi: „Jie neskaito knygų! Visai neskaito. Jokių!“

Jei jūsų vaikai vis dar skaito knygas, sveikinu. Jūs tarp išrinktųjų. Bet nebūtinai gerąja prasme. „Išrinktųjų“, kurie pasmerkti būti sunaikinti nemokšų.

Mane vis labiau slegia suvokimas, kad esminis civilizacijos žlugimas ateis ne dėl kokio nors branduolinio karo ar globalaus atšilimo. Civilizacija žlugs, kai žmonija nustos mokytis. O tie, kurie dar bandys, bus tiesiog nušluoti. Bemokslių, beraščių ir sąmokslo teorijomis samprotaujančiųjų minios. Nes jų daugiau. Žymiai daugiau, ir jie agresyvesni. Jiems nekils abejonių, ką su jumis/mumis daryti. Tai mes intelektualiai galėsime svarstyti ir mandagiai ginčytis, ką čia tokio protingo padarius, kad ko nors neįžeistume ar neprimestume savo valios. Todėl būtent mes ir būsime sunaikinti.

Tad šį kartą nesveikinu su Rugsėjo 1-ąja. Nes nėra dėl ko sveikinti. Galiu tik palinkėti neužsidaryti savo burbule ir nemanyti, kad mokslas ir pažanga yra užtikrinti. Mes ją prarandame, ir labai sparčiai.

P.S. Kai kam pasirodys, kad smarkiai perdedu. Galbūt. Bet geriau klysti sutirštinant spalvas, nei užsimerkti ir visai nematyti šios grėsmės. Ir atsiprašau, jei kažkam gadinu šventinę nuotaiką.

Perspausdinta iš 15min.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako