Tomas Janeliūnas: tikėjimas demokratija – tai žinojimas, kad sulauksi tikro teisingumo

Lietuvos teismų savivaldos institucijose dalyvauja ne tik teisėjai ir teisinį išsilavinimą turintys žmonės, bet ir visuomenės atstovai. Vienas jų – Teisėjų etikos ir drausmės komisijos narys, politologas, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius Tomas Janeliūnas.

Su juo kalbėjomės ne tik apie darbą komisijoje, bet ir apie politikos mokslų požiūrį į trečiąją valdžią bei teismus apimančias tarptautinių santykių problemas.

– Esate Teisėjų etikos ir drausmės komisijos narys, prezidentės paskirtas visuomenės atstovas. Ar esate anksčiau turėjęs profesinės patirties, susijusios su teismais, ir kaip pasikeitė Jūsų požiūris susidūrus su teismų savivalda iš vidaus?

– Tiesiogiai su teismais ir teismų sistema nebuvau susidūręs, mano patirtys buvo tik akademinio tipo. Kai gavau pasiūlymą iš prezidentės ir jos patarėjų, tai buvo netikėta, nes tikrai ne itin daug išmaniau apie teismų savivaldos sistemą. Susirinkau medžiagą ir gana greitai tapo aišku, ką reikės daryti ir kokia bus mano funkcija. Aš į tai pažvelgiau kaip į savotišką duoklę visuomenei, kadangi esu būtent visuomenės atstovas.

Suvokdamas, kad aš detaliai neišmanau teisinių aspektų, į savo pareigas žiūriu kaip į indėlį žmogaus, kuris galbūt mato bendresnį vaizdą ir remiasi ne tiek griežta teisine, kiek bendražmogiška, bendravisuomeniška logika. Pirmieji metai iš tiesų buvo įdomūs: man atsiskleidė ta pusė, kurios aš net negalėjau įsivaizduoti. Pavyzdžiui, prieš pradedant dirbti komisijoje man atrodė, kad visi prašymai, kurie kyla dėl teisėjų drausmės pažeidimų ar neetiško elgesio, pateikiami tik tais atvejais, kai vyksta dideli nusikaltimai ar rimti pažeidimai.

Įsivaizdavau, kad mūsų komisija gina tik bylininkų galimybes būti objektyviai išklausytiems ir įvertintiems. Taip ir yra, bet tikrai ne ką mažesnę dalį užima darbas, susijęs su kita puse. Pasirodo, reikia ne tik ginti žmones nuo galimų teisėjų pažeidimų, bet ir apginti pačius teisėjus nuo proceso dalyvių piktnaudžiavimo.

Aš pamačiau, kad didelė dalis pareiškimų ir skundų kyla jau vien dėl to, kad bylos šalys naudojasi visomis įmanomomis instancijomis, įskaitant ir teismų savivaldos institucijas, kad surastų galimybę paveikti, padaryti įtaką teisėjui, svarstančiam bylą, ištęsti procesą arba sukompromituoti teisėją ir tokiu būdu tikėtis kitokios bylos baigties. Ši antroji pusė man iki darbo komisijoje buvo nežinoma. Todėl visuomet svarstome ne tik tai, ar nebuvo teisėjo pažeidimų, bet ir tai, ar nėra spaudimo teisėjui ir bandymo daryti įtaką teismų sprendimams pateikiant įvairią informaciją, kuri neva galėtų būti susijusi su teisėjų etikos ir drausmės pažeidimais.

– Kaip vertinate visuomenės atstovų įsitraukimą į tokių komisijų veiklą? Kiek teismai yra atviri visuomenei?

– Aš manau, kad teismų sistema tampa atviresnė ir ne tik tokiais formaliais būdais, kaip visuomenės atstovų įtraukimas į įvairias komisijas. Diskusijos apie teismų sprendimus ir pačių teisėjų drąsa aiškinti sprendimus viešai, t. y. ne tik teismų nutartimis, bet ir papildomais komentarais, leidžia platesnei visuomenės daliai suvokti, kaip vyksta teisminiai procesai.

Mano nuomone, tai svarbus lūžis, nes šiais viešumo laikais labai sunku išsilaikyti užsidarius savo citadelėse ir įsivaizduoti, kad viskas gerai, kad tik profesionaliems teisininkams užtenka specifinių teisės žinių, o visi kiti, neturintys teisinio išsilavinimo, vis tiek nieko nesupras ir geriau jų net neerzinti. Aš manau, kad tokį požiūrį reikia keisti ir net elementarus visuomenės teisinis švietimas gali sklisti iš teismų, teisėjų pusės.

Svarbus suvokimas, jog nebūtina turėti specialaus teisinio išsilavinimo tam, kad suprastum teismų sprendimus. Tiek visuomenės atstovai, įsitraukiantys į įvairias institucijas, tiek patys teisėjai, tiek žurnalistai, stebintys teismų veiklą, daro didelį darbą ir prisideda prie didesnio pasitikėjimo teismais. Šitaip prisidedama ir prie pačių teisėjų supratimo, jog jiems reikia rasti tinkamą būdą ne tik teisine kalba paaiškinti sprendimus, bet galbūt net ir emociškai supaprastintai gebėti viską išversti į vadinamąją paprastų žmonių kalbą, kad vėliau nekiltų nereikalingų konfliktų ar nesusipratimų.

– Kodėl žvelgiant iš politikos mokslų perspektyvos svarbu turėti stiprius, žmonių pasitikėjimą įgijusius teismus?

– Žvelgiant labai paprastai iš politikos sandaros pozicijų reikėtų pasakyti, jog trečioji – teismų – valdžia atlieka ypač svarbų balansavimo vaidmenį, kad kitos valdžios nepiktnaudžiautų savo galiomis. Mes, politikos mokslininkai, į valdžią žiūrime kaip į galios išraišką, kaip į galimybę ta galia naudotis.

Taigi teismai šia prasme turėtų būti patys stabiliausi „vartų saugotojai“, kurie neleistų išbalansuoti visos sistemos ir tam tikriems galios centrams sukaupti pernelyg daug galių, neleistų piktnaudžiauti įstatymais, Konstitucija ir daugeliu kitų dalykų. Todėl teismų valdžia ir teismų galia iš dalies yra tarsi pasyvi ir reikalingiausia tada, kai vyksta pažeidimai. Vis dėlto jos svarba nuo to anaiptol nesumažėja, ir aš manau, kad, žvelgiant iš visuomenės pozicijų, kai pastebimas didžiulis nepasitikėjimas politika, politinėmis partijomis ir valdžios institucijomis, didelis pasitikėjimas teismais ir suvokimas, kad net vykstant nesusipratimams politiniuose sluoksniuose galima tikėtis tikro teisingumo, yra ypač svarbu palaikant bendrą tikėjimą mūsų demokratija.

Tik tuomet, kai žinai, kad skriaudžiamas visada turėsi teisingą teismą, gali išlaikyti tikėjimą, jog demokratija visgi veikia. Viena iš pagrindinių linijų, skiriančių demokratines šalis nuo nedemokratinių, yra kaip tik tai, jog nedemokratinėse šalyse žmonės nebetiki teismais ir mano, kad politinės galios gali kontroliuoti, sufabrikuoti bylas, o teismai nebėra nešališki. Taip dingsta galutinis tikėjimas demokratija, pereinama į autoritarizmą. Todėl visuomenės pasitikėjimas teismais yra vienas pagrindinių demokratijos pamatų.

– Matome, kad pastaruoju metu Europoje buvo net keli atvejai, kai rimtai grasinta teismų nepriklausomumui. Turkijoje teisėjai buvo nušalinami ir netgi sodinami į kalėjimus. Krizė Lenkijoje išprovokavo masinius protestus. Kodėl Europos valstybėse vyksta tokie procesai?

– Paaiškinti labai lengva. Supaprastinus visus šiuos reiškinius iki elementarių galios pasiskirstymo šablonų, galima prisiminti žinomą frazę, kad valdžia veda į korupciją, o didelė valdžia veda į dar didesnę korupciją. Esmė – esant didelei valdžios koncentracijai vienos partijos arba netgi konkrečių asmenų rankose, kyla ypač didelė pagunda naudotis valdžia ir daryti įtaką ne tik pagal formaliai nustatytas taisykles, bet ir tas taisykles keisti.

Apetitas kyla bevalgant ir, turint vis didesnę valdžią, jos norisi dar daugiau. Turkijoje tai pasireiškė ypač šiurkščiai, šioje valstybėje valdžios koncentracija buvo nuosekliai didinama iki tokio taško, kai potenciali opozicija nebeišlaikė ir nusprendė surengti perversmą. Reakcija į tai buvo visiškai neadekvati ir grindžiama tuo, kad reikia stabilizuoti padėtį ir perversmo dalyvius tiesiog įkalinti arba kitaip neutralizuoti. Teismai šiuo atveju taip pat buvo matomi kaip priešingos ideologijos dalis. Tokie procesai veda į labai tiesioginį autoritarizmą, ir tai, kas vyksta Turkijoje, jau labai sunku pavadinti tipine demokratija. Valdžių atskyrimas yra iš esmės ištrintas.

Lenkijoje situacija gerokai kitokia, ten nėra tiesioginio kišimosi į teisėjų veiklą. Tačiau keičiant teismų sudėtį, kai įtraukiami palankesni teisėjai, vyksta bandymas per užkulisius turėti sau palankias nuomones aukščiausių instancijų teismuose. Aš manau, kad apie šią situaciją galima kalbėti dvejopai.

Viena vertus, su kilusiu pasipiktinimu galima sutikti – pati teisėjų paskyrimo procedūra vykdoma nesilaikant nustatytų taisyklių arba taisyklės keičiamos nesilaikant teisinių principų. Svarbus klausimas, ar dabartinė valdžia tikrai neturėjo galimybių pasiekti panašių rezultatų nepažeisdama nusistovėjusių tradicijų ir nesukeldama didelės įtampos.

Kita vertus, aš manau, kad dalis tokios visuomenės reakcijos galėjo būti perdėta. Panagrinėję kitus atvejus pastebėtume, kad tikrai ne vienoje demokratinėje šalyje politikos lyderiai turi natūralią įtaką skirdami tam tikrus teisėjus. Mes tai matome ir JAV Aukščiausiajame teisme – ten labai akivaizdu, kad demokratų ar respublikonų partijų pasaulėžiūrai artimesni teisėjai keičiasi priklausomai nuo to, koks prezidentas yra Baltuosiuose rūmuose. Apie skiriamų teisėjų pažiūras dažnai visuomenė iš anksto žino ir tai nėra jokia paslaptis. Taigi turime gana skirtingas tradicijas įvairiose šalyse, o Lenkijoje tradicija turbūt dar nėra iki galo nusistovėjusi, tad ir transformacijos yra gerokai jautresnė tema.

– Pasaulis tampa globalesnis, o valstybės vis labiau tarpusavyje priklausomos. Kodėl įvykiai užsienyje, tokie kaip Lenkijoje ir Turkijoje, svarbūs Lietuvai?

– Įvykiai, vykstantys už Lietuvos ribų, atskleidžia tam tikras sąlygas, kurios gali susidaryti ir pas mus. Į šiuos atvejus galime žvelgti kaip į perspėjimus, ko derėtų vengti mūsų šalyje ir kokie signalai jau rodytų, kad mes taip pat einame panašiu keliu. Pilietinė visuomenė turėtų gebėti anksti atpažinti pavojingus signalus, kai politinė valdžia pradeda kištis į teismų sistemą, pradeda susilieti politikų ir teisėjų interesai. Tai, kad mes geriau žinosime, kas vyksta Lenkijoje ar Turkijoje, padės mums anksčiau atpažinti pavojus ir Lietuvoje bei užkirsti tam kelią, kol dar ne vėlu.

– Kodėl Rytų ir Vidurio Europoje pasitikėjimas teismais yra daug mažesnis nei Vakarų Europoje?

– Tai susideda iš daugelio veiksnių: palyginti trumpos demokratinės tradicijos ir teismų savarankiškumo, prasidėjusio tik pasibaigus šaltajam karui, taip pat dėl vis dar didelės korupcijos įtakos visais lygmenimis, įskaitant ir teisėsaugą, bei bendro visuomenės nepasitikėjimo bet kokia valdžios institucija. Šių veiksnių visuma persiduoda ir teismų pasitikėjimo reitingams.

Žinoma, jie keičiasi dėl praktikos. Jei kyla vis mažiau korupcinių skandalų arba skandalų dėl teisėjų nederamo elgesio, jeigu visuomenė vis dažniau suvokia, kad teismai iš tiesų yra nepriklausomi, teisėjai – profesionalūs, savarankiški ir principingi, ilgainiui pasitikėjimas turi augti. Lietuvoje aš matau teigiamą tendenciją.

Perspausdinta iš DELFI.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.