Universitetų jungtuvėms – daugiau nei 100 mln. eurų: skyles aplopysim, bet naujo rūbo nepasiūsim. N. Putinaitės komentaras

Įsivažiavęs universitetų tinklo pertvarkos traukinys toli gražu nestoja. Seimas vienam po kito pritarė skirtingų aukštųjų mokyklų sujungimo procesams, o Švietimo ir mokslo ministerija jau suskaičiavo, kiek visa tai kainuos. O kainuos tai 123 mln. eurų, kurių tik maža dalis – iš valstybės biudžeto. Tačiau kai kuriems pertvarkai skiriamų lėšų paskirstymas klausimų – ar lėšos nukreipiamos į teisingus tikslus ir ar galėsime kada nors lygintis su kitomis valstybėmis?

Kaip portalą LRT.lt informavo švietimo ir mokslo viceministras Giedrius Viliūnas, pertvarkos procesai toli gražu nestoja. Planuojama, kad jau kitąmet Lietuvoje liks devyni universitetai vietoje dabar esančių 14-os. Jau žengti Vytauto Didžiojo (VDU), Aleksandro Stulginskio (ASU) ir Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) sujungimo žingsniai, Seimas pritarė, kad būtų sujungti Mykolo Romerio (MRU) ir Vilniaus Gedimino technikos (VGTU) universitetai, jungtuvės laukia ir Šiaulių (ŠU) bei Vilniaus universitetų (VU).

Taip pat planuojama sujungti Lietuvos sveikatos mokslų ir Lietuvos sporto universitetus, nors pastarasis nuo pat kalbų apie sujungimą pradžių priešinosi tokiam scenarijui. Kaip teigė G.Viliūnas, dėl šių dviejų universitetų vis dar vyksta diskusijos vyriausybėje, rengiami su reorganizavimu susiję teisės aktai.

Seimui pritarus MRU ir VGTU sujungimui, šios dvi aukštosios mokyklos iki lapkričio 15-os turi pateikti reikalingus, su reorganizavimu susijusius, dokumentus. Tuo metu ŠU ir VU jau paruošė dokumentus ir nuo kitų metų liepos 1-osios jau bus reorganizuotas ir studentai bus priimami į konsoliduotą universitetą. Iš trijų universitetų į vieną sujungtas VDU pradės veikti nuo artėjančios sausio 1-osios, tačiau jau šį rudenį stojantieji, rinkdamiesi pedagogikos studijas, nurodė, kad stoja į VDU, o jau besimokantys LEU studentai iš naujo pasirašė studijų sutartis, kuriose nurodoma, kad mokosi VDU.

Procesui – 123 mln. eurų

Visiems šiems ir kitiems su aukštojo mokslo optimizavimų susijusiems pokyčiams skiriama 123 mln. eurų. Tiesa, kaip teigė G.Viliūnas, tik maža dalis šios sumos yra iš valstybės biudžeto. Šios sumos liūto dalis – 106 mln. eurų – iš Europos Sąjungos investicijų.

„Ji bus skiriama perkelti fakultetams, atnaujinti įrangai, rekonstruoti akademiniams miesteliams“, – komentavo viceministras.

Kiek kuklesnė suma skiriama iš valstybės biudžeto – 16,9 mln. eurų bus skiriama dėstytojų ir mokslininkų atlyginimų didinimui. Anot G. Viliūno, šiais metais jų atlyginimai buvo padidinti vidutiniškai 20 proc. Suplanuota, kad kitais metais jie didės dar apie 16 proc., tam numatyta skirti 22,9 mln. eurų valstybės biudžeto lėšų.

„Iš viso per dvejus metus – nuo 2017 metų iki 2019 metų – dėstytojų ir mokslininkų darbo užmokestis padidės 40 proc.“ – teigė viceministras.

Kalbant apie universitetus, panašu, kad didžiausia pyrago dalis atiteks VU ir ŠU susijungimui. G.Viliūno pateiktais duomenimis, tam bus skirta iki 32 mln. eurų. Kone dvigubai mažesnė suma – 17 mln. eurų ES struktūrinių fondų lėšų – bus skiriama su MRU besijungiančiam VGTU. O į VDU numatyta investuoti 16 mln. eurų.

„Likusios universitetų optimizavimui numatytos lėšos skiriamos universitetams, vykdantiems vidinę padalinių optimizaciją, – veiklai stiprinti: Kauno technologijos universitetas, Vilniaus dailės akademija, Lietuvos muzikos ir teatro akademija, Klaipėdos universitetas. Taip pat LSU jungimuisi prie LSMU, dėl kurio sprendimai dar nepriimti“, – komentavo G.Viliūnas, pridurdamas, kad lėšų universitetams bus suteikta ir iš investuojamo turto.

Didžioji dalis lėšų skiriama mokslo ir studijų kokybei gerinti, modernizuoti studijų aplinką, įrangą, tobulinti aukštųjų mokyklų valdymą, administravimą, studijų procesą, dėstytojų kvalifikaciją ir t.t. Viceministras taip pat teigė, kad dalis sumos bus skiriama studijų programos stambinimui, inovatyvių mokymo(si) metodų diegimui ir kitoms su studijomis susijusioms veikloms.

Lėšų užtenka, jei pagrindinis tikslas – nuosmukio vadyba

Parlamentaras Mantas Adomėnas, komentuodamas aukštojo mokslo pertvarkai skiriamų lėšų kiekį ir paskirstymą teigė, kad jei siekiama tik uždaryti studentų nesurenkančius, problemų akredituojant studijų programas turinčius universitetus, tada skiriamų lėšų pakanka.

„Klausimas ko mes – ir valdžia – tikisi iš universitetų pertvarkos? Pataupyti lėšas? Jeigu visas tikslas yra tikrai užsiimti nuosmukio vadyba, tada lėšų turbūt pakanka“, – komentavo Seimo narys.

Tačiau, pasak M.Adomėno, optimizacijos tikslai turi būti daugeriopi. Kaip teigė politikas, universitetų jungimas turėtų būti ne tik proga pataupyti šildymui ir elektrai, bet ir gerinti kokybę, siekti naujų, ambicingų mokslinių tyrimų standartų. Taip pat pakeisti ir atšviežintividinę organizacijos kultūrą, įvaldyti naujas kompetencijų sritis ir, galiausiai, universitetams sustambėjus, siekti globalaus matomumo ir konkurencingumo.

„Niekas iš to, ką paminėjau, šioje optimizacijos bangoje nėra daroma. Ir numatytos lėšos labiau yra „saldainiai“, kad universitetai išvis sutiktų jungtis ir pakeliui išspręstų kai kurias infrastruktūros problemas, apjungtų programas. Bet tai nėra lėšos proveržiui ir naujai kokybei, lėšos išeiti į naują lygmenį“, – sakė M.Adomėnas.

Paklaustas, kaip vertina lėšų paskirstymą tarp aukštųjų mokyklų, jis pažymėjo, kad skiriasi trijų jungimosi procesų pobūdis. Štai VU ir ŠU, pasak parlamentaro, jungimas yra tipiškasis „vertikalusis“. Kitaip tariant, žymiai didesnis universitetas prisijungia mažesnį, optimizuodamas tas sritis, kuriose persidengia kompetencijos, palikdamas tik komplementarias socialinę, meno pedagogiką ir kai kurias kitas regionui reikalingai specialybes. Anot M.Adomėno, faktiškai VU nesijungia, o tik įgyja regioninį padalinį.

Tuo metu VDU ir ASU pasidalina, kaip teigė politikas, de facto dar iki susijungimo bankrutavusį LEU. Tačiau patys VDU ir ASU, pasak Seimo nario, nesiintegruoja, išlaiko atskiras struktūras ir net savivaldą būsimojo junginio atžvilgiu.

O štai VGTU ir MRU, kaip sakė M.Adomėnas, yra „horizontalaus“ jungimosi pavyzdys, kai apylygiai universitetai jungiami komplementarumo principu: MRU atsineša daugiau specialybių, kurių iki šiol nebuvo VGTU. Pasak parlamentaro, potencialo prasme tai, turbūt, įdomiausias variantas.

„Ar jiems teisingai paskirstyti pinigai? Ateities mokslinio potencialo prasme – turbūt taip. Tačiau, kai tokios sumos, tai klausimas apie lėšų paskirstymą yra maždaug tolygus tokiam: „Daviau vienam vargetai 50, kitam – 20 eurų. Kaip jums atrodo, ar dabar jau jie abu pradės turtingai gyventi?“

Kad būtų nauja kokybė, prie visų tų sumų reikėtų prirašyti bent po nulį. O dabar tas klausimas truputį akademinis. Ir svarstyti turėtume ne VDU, ASU ir LEU jungimąsi, o VDU ir Kauno technologijos universiteto (KTU). Ar gal net VDU, KTU ir LSMU. Tada tai turėtų prasmės“, – svarstė M.Adomėnas.

Be to, anot M.Adomėno, toli gražu nepakanka lėšų, numatytų dėstytojų ir mokslininkų atlyginimų didinimui. Kaip sakė Seimo narys, tai tik kilstelėjimas, kad ilgai stagnavusių atlyginimų atotrūkis nuo kylančių pragyvenimo kaštų, kiek apmažėtų.

„Atlyginimai iš elgetiškų taps ubagiški. Tačiau apie konkurencingumą Europos erdvėje nėra jokios prasmės kalbėti“, – kritikavo M.Adomėnas.

Kai kurie prašymai kelia klausimų

VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) docentė Nerija Putinaitė portalui LRT.lt sakė, kad jai teko susipažinti su kai kurių aukštųjų mokyklų nurodytais pradiniais poreikiais ir dokumentuose nurodytos eilutės, pasak jos, kėlė nemažai klausimų.

„Žiūrint ko prašo, tarkime, VDU, mačiau jų prašymus dėl kitų metų biudžeto, tai jie prašo lėšų net atlyginimų išlyginimui, kadangi vienoje aukštojoje mokykloje atlyginimai aukštesni nei kitoje. Tad jie iš biudžeto prašo to išlyginimo. Manau, kiekviena aukštoji mokykla norėtų pasikelti sau atlyginimus, nepriklausomai nuo to ar jungiasi, ar ne. Tokie prašymai neatrodo iki galo pagrįsti, arba jie turi būti pagrįsti visoms aukštosioms mokykloms, o ne išskirtinai vienai“, – kalbėjo N.Putinaitė.

Pasak docentės, iš esmės universitetų sujungimams skiriamas lėšas iš esmės galima suskirstyti į tris kategorijas: išeitinėms kompensacijoms, jei po sujungimo kurie nors dėstytojai nenori toliau dirbti aukštojoje mokykloje, informacinėms sistemoms, kadangi besijungiančios aukštosios mokyklos turi atskiras informacines sistemas bei infrastruktūros gerinimui ar persikraustymui skirtas lėšas.

„Tačiau tos išlaidos telpa kelių milijonų eurų ribose, turint galvoje, kai kurios besijungiančios aukštosios mokyklos nėra didelės“, – sakė VU TSPMI docentė.

Docentė kalbėjo mananti, kad numatytos lėšos aukštąsias mokyklas būtų pasiekusios, net jei jos nevykdytų susijungimo procesų. „Įtariu, kad čia apskritai yra struktūrinės lėšos, kurias jie šiaip ar taip būtų skyrę konkursiniu ar kokiu kitu būdu, bet dabar jos interpretuojamos, kaip skiriamos susijungimui“, – svarstė N.Putinaitė.

Vargu, ar galime lygintis su kitomis šalimis

Seimo salėje, svarstant universitetų pertvarką, ne kartą skambėjo raginimas atsisukti į Suomiją ir pažvelgti į jų pavyzdį. Anot į skandinavus atsisukti raginusių politikų, universitetai Suomijoje buvo jungiami ne taip chaotiškai, tam skiriant daugiau laiko, lėšų ir turint aiškius tikslus. To jie sakė pasigendantys Lietuvoje vykstančiuose procesus.

M.Adomėnas Lietuvoje vykstančius procesus taip pat palyginimo su Suomijoje esančiu Aalto universitetu, kuris buvo įsteigtas 2010 metais sujungus tris universitetus: Helsinkio ekonomikos mokyklą, Helsinkio technologijos universitetą bei Helsinkio meno ir dizaino universitetą. Tokiam susijungimui buvo ruošiamasi keletą metų, buvo ištiriamos ir išryškinamos kompetencijos sritys, kurias, kaip kalbėjo M.Adomėnas, apjungus ir sustiprinus gautųsi sinergija, o universitetas galėtų išeiti į globalų lygmenį ir prisidėti prie Suomijos ekonomikos plėtros.

„Kuriant jungtinį Aalto universitetą, Suomijos valdžia įsipareigojo per penkerius metus – iki 2015 – padidinti universiteto finansavimą 100 milijonų eurų kasmet,šalia finansavimo, kurį besijungiantieji universitetai gaudavo. Taip pat Suomijos vyriausybė įsipareigojo remti naujojo universiteto fondo formavimąsi: prie surinktų į fondą privataus kapitalo lėšų pridėti dar 2,5 karto tiek valstybės paramos.

Aalto universitetas surinko 200 milijonų eurų į savo fondą ir gavo 500 milijonų iš valstybės. Taigi per penketą metų šio universiteto veiklą Suomijos Vyriausybė parėmė maždaug 1 milijardu eurų. Vieno universiteto veiklą“, – pasakojo M.Adomėnas, pridurdamas, kad pastangos davė vaisių.

Jis taip pat paminėjo Danijoje esantį Kopenhagos universitetą. Politikas palygino VU ir šimtu metu už jį senesnio, stipriausio ir seniausio Danijos universiteto biudžetus. Pernai, pasak jo, Kopenhagos universiteto biudžetas buvo 1,15 mlrd. eurų. O štai VU – 90 mln. eurų.

„O Vilniaus universitetas turi tik dvigubai mažiau studentų. Taigi su tokiu savo biudžetuku permainoms mes atrodom liūdnokai – gal ir gana aplopyti aukštojo mokslo sistemos skyles, bet ne naujam drabužiui pasisiūti“, – sakė parlamentaras.

Savo ruožtu VU TSPMI docentė N.Putinaitė kalbėjo, kad aukštosios mokyklos buvo jungiamos tiek Suomijoje, tiek Danijoje, universitetams buvo iškelti labai ambicingi tikslai. Anot pašnekovės, ten aukštosios mokyklos buvo jungiamos ne tam, kad sumažėtų jų skaičius, kaip panašu, kad yra Lietuvoje, o tam, kad būtų sukurti pasaulinio lygio universitetai.

Anot docentės, šiose valstybėse nebuvo tokių atvejų, kaip LEU, kuomet universitetui yra vienintelis pasirinkimas – arba jungtis su kitu, arba būti uždarytam. Kaip sakė N.Putinaitė, panašu, kad universitetų jungimas Lietuvoje iš dalies skirtas tam, kad būtų išgelbėti dėl demografinės padėties ar kitų priežasčių itin susmulkėję universitetai.

„Kai vyko jungimas Danijoje, jie norėjo sukurti pasaulinio lygio universitetą. Kai to sieki, skiri ir daugiau papildomų pinigų. Pas mus net viešumoje retoriškai nebuvo toks tikslas keliamas. Jei būtų, tada būtų ir labai aišku, kam reikia lėšų, kokioms reikmėms. Kalbame ne apie lėšų sumą, o apie tikslinį panaudojimą, pavyzdžiui, mokslinės veiklos stiprinimui.

O dabar, panašu, kad tai labiau susiję su remontais ir studijų reikmėmis. Kiekviena šalis kelia skirtingus tikslus, tik pas mus jie nebuvo labai ambicingi“, – sakė VU TSPMI docentė N.Putinaitė.

Perspausdinta iš 15min.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.