Urtė Jakubėnaitė. ES kaip progresyvus ir sėkmingas ateities projektas

Šiandien nesunku išvysti skriejančių kritikos strėlių į ES, kaip vertybinės, politinės, normatyvinės, karinės ar net ekonominės galios apibrėžimus. Vis dažniau žodis „integracija“ įgyja neigiamą reikšmę, ypač mažųjų valstybių akyse. Ne paslaptis, jog neretai tokio pobūdžio diskusijos siejasi su ketinimais dirbtinai suniveliuoti skirtingas nacionalines kultūras ir vystyti Europos kaip vienalyčio, o galbūt, net naujo valstybinio darinio viziją. Nepaisant to, Europos Parlamento rinkimų bei besikartojančių krizių kontekste yra ir buvo bandoma ieškoti, kokiu keliu turėtų judėti ES bei kokį vaidmenį tarptautinėje arenoje turėtume (o gal neturėtume) užimti? Visgi, atėjo metas nustoti brėžti pesimistinius ES kaip projekto scenarijus ar traktuoti mus tik kaip ekonominę rinką. Nustokime primesti sau „kietosios galios“ savininkės įvaizdį ir standartus. ES turi tapti dar stipresne „minkštosios galios“ ambasadore, o savo sėkmingą ateities projektą remti naudojantis šios galios siūlomais instrumentais. Vienas tokių – darnaus vystymosi darbotvarkėje numatytų tikslų ( toliau bus vartojamas ir angl. variantas: SDGs) įgyvendinimas. 

Vystomasis bendradarbiavimas sulaukia nemažai kritikos dėl savo neefektyvumo ir neapibrėžtumo, selektyvaus naudos paskirstymo ar prioritetinių jos gavėjų grupių pasirinkimo, per ilgai užsitęsusių bei matomų rezultatų neatnešusių projektų ir finansavimo metodų, o galiausiai, dėl nuolat atsirandančio nesuderinamumo tarp nacionalinių ir globalių interesų. Nepaisant to, būtent vystomasis bendradarbiavimas kaip užsienio politikos instrumentas gali geriausiai prisidėti prie sėkmingos ES raidos.

Vystomojo bendradarbiavimo platforma yra gana plati, tačiau pagrindinis dalykas, kurį reikia žinoti kalbant apie labiausiai ES tinkantį „minkštosios galios“ plėtros instrumentą, yra du esminiai principai, kuriais remiasi visas SDGs modelis. Pirmiausia, tai visuotinumo principas –  kiekviena šalis, nepriklausomai nuo jos išsivystymo lygio, yra pasiryžusi bei įsipareigojusi imtis veiksmų, kad SDGs būtų pasiekti tiek nacionaliniu, tiek globaliu lygmeniu. Antrasis principas –  nedalomumas. Visi tikslai turi būti vykdomi kartu ir tolygiai, kad būti užtikrintas aiškus ir tarpusavyje susijęs rezultatas. Nors šių dienų Europos viešajame diskurse SDGs greičiausiai nėra pagrindinis europiečių dėmesį telkiantis veiksnys, projektuojant ES ateitį ši platforma tikrai nėra nauja. Bendrieji sąjungos vystomojo bendradarbiavimo politikos principai yra įtvirtinti 2009 m. Lisabonos sutartyje ir 2017 m. priimtame „Europos konsensuse dėl vystymosi“. Taip pat šios krypties diskusijų ir ES institucijose leidžiamų dokumentų, per pastaruosius kelerius metus, turime labai nemažai. Tai tik dar kartą patvirtina apie temos svarbą ir aktualumą. Vienas iš tokių dokumentų – 2004 m. EK paskelbta ataskaita dėl „Europos kaimynystės politikos strategijos“. Joje akcentuojamas bendras ES demokratinių ir liberalių vertybių pagrindas bei aprašomas ES santykis su pasauliu, kuris įvardijamas per šių vertybių sklaidą ir puoselėjimą. 2018 m. EK išleistas dokumentas „Tvarios Europos kūrimas iki 2030 metų”, 2018 m. EK pasiūlytas „Europos Sąjungos ir Afrikos tvarių investicijų ir darbo vietų aljansas“ ir t.t. Nuolat pasikartojančias „strateginės partnerystės“ apraiškas bei ateities tematikų aktualumą ir jose dominuojantį „minkštosios galios“ plėtros elementą galime matyti pastarųjų metu J.C. Juncker kalbose bei inicijuojamose diskusijose dėl Europos ateities ir pan. Tačiau nors apie vystomojo bendradarbiavimo elementus ES institucijose yra nemažai kalbama, patyrinėjus SDG indeksą galime matyti, jog tarp ES šalių jis vis dar pasiskirstęs gana netolygiai. Vienareikšmiškai pirmaujanti Švedija pagal užima pirmąją vietą su 85.0 globalaus indekso taškais, Lietuva – 72.9, tuo tarpu Graikija (70.6) bei Kipras (70.4) užima žemiausias vietas ES šalių narių sąraše. Visgi globaliu mastu ES šalys pirmauja  beveik visose indekso matuojamose pozicijose (visos narės yra tarp pirmųjų 50 iš 156 vertinamų valstybių). Tai rodo, jog Europa juda tinkama kryptimi.  

Kalbėdama apie ES „minkštąją galią“, suprantu ją taip pat, kaip ir politologas J.S. Nye, teigiantis, jog minkštoji galia – tai vienos pusės  sugebėjimas paveikti ir daryti įtaką kitiems be fizinės jėgos ar prievartos, taip, kad šie elgtųsi kaip pirmoji pusė norėtų. Minkštąją galią įvaldžiusi šalis tampa sektinu ir patraukliu pavydžiu normų ir vertybių klausimu bei nevalingai paskatina kitus remtis jos suformuota „tinkama“ pasaulio samprata. Taigi „Senasis žemynas“, vadovaudamasis savo istoriniu naratyvu, kuriame visada buvo užprogramuotas siekis lyderiauti bei nešti savo vertybes, sistemas ir „teisingą“ mąstymą, stiprindamas savo „minkštąją galią“ tik atsigręžia į sau artimą prigimtinį motyvą. Todėl darnaus vystymosi tikslų įgyvendinimas leidžia į ES pasižiūrėti kaip į žymiai didesnį darinį, o ne tik geografinėje teritorijoje veikiančią, riboto veikimo lauko sąjungą. ES galia tarptautinėje arenoje pasireiškia ne per „kietosios“ – karinės galios demonstravimą ar didinimą. Mes – taikiomis  ir diplomatinėmis priemonėmis tarptautinėje arenoje linkęs žaisti žaidėjas, ir tai yra ne tik Europos istorijos tęstinumas, bet ir pozicija, kurią SDGs platforma leis užimti ateityje. 

Atkreipiant dėmesį į ES nuolat žeriamą kritiką apie bendro identiteto ar vertybių sistemos stoką, SDGs įgyvendinimas tampa kuriančiomis praktikomis, kurios prisideda ir įveda ES kaip ant tvirtų veiklos ir politinių krypčių stovintį tarptautinį ir progresyvų veikėją bei kuria ES identiteto apibrėžimą. Toks kelias turėtų didinti sąjungos vertybių atstovavimą tarptautinėse organizacijose (tokiose kaip JT, TVF) ir suteiks politiką formuojančios ir savas praktikas tikslingai įgyvendinančios veikėjos statusą bei prisidės prie teigiamo ir sektino Europos įvaizdžio pasaulyje. 

Svarbiu ir neišvengiamu aspektu tampa tai, jog sąjungos narės tampa gana sėkmingai integruotu ir vienalyčiu ne tik ekonominės rinkos objektu, bet ir politiniu žaidėju, savyje talpinančiu skirtingas kultūras, nesumažinant joms laisvės veikti pagal nacionalines prioritetų sritis. Vystomasis bendradarbiavimas sukuria terpę arba kitaip –  mūsų „europietišką modelį“, kuriame kiekviena šalis, remdamasi bendrais principais, gali vykdyti sau palankią politiką, tuo pat metu veikiant ne tik savo šalies, bet ir bendros sistemos labui. Todėl bendras europietiško projekto identitetas būtų ne apie tai, jog užsidedame dirbtinai mus sujungiantį apynasrį, o toks, kuriame skirtingos valstybių narių tapatybės ir požiūriai įgauna bendrą ir visas vienijančią terpę veikti drauge. 

Atėjo metas pripažinti, jog Europa yra linkusi savo įtaką plėsti kitaip. Nepaisant kritikos ar kitų neigiamų stereotipinių apibrėžimų, ES turi šansų tapti sektinu ateities projektu arba kitaip – „minkštosios galios“ ambasadore.  Tik yra vienas „bet“: užtenka aprašinėti sėkmingos ir lyderiaujančios Sąjungos kaip projekto idėjas dokumentuose – tapkime pavyzdžiu ir pradėkime vesti paskui save kitus. Tai turi vykti jau dabar ir tik darnaus vystymosi tikslų dėka. 

Straipsnių serija, parengta pasirenkamojo bakalauro programos dalyko „Šiuolaikiniai ES iššūkiai“ studentų