Užteks tuščių intrigų ir rietenų

Lietuvos Konstitucija iš dalies užprogramuoja tokį žanrą ir tokį prezidentų metinių pranešimų turinį. Tiesiogiai renkamas nepartinis prezidentas yra įtakingas tiek, kiek jį remia rinkėjai. Kuo didesnis jo populiarumas, tuo ir įtaka didesnė. Tad logiška, kad prezidentai naudoja metinius pranešimus kalbėti apie tai, kas rūpi rinkėjams. Ir dažniausiai kritikuoja vyriausybes, kad ir kokios jos būtų. Nes būtent vyriausybės, valdantieji Seime sprendžia tai, kas labiausiai rūpi rinkėjams, – ekonominius, socialinius, švietimo, sveikatos apsaugos reikalus. Vyriausybės paprastai laikomos atsakingomis už tai, kas netenkina rinkėjų. Dėl to prezidentų metinius pranešimus paprastai giria opozicijos atstovai.

Žinoma, kiekvieną Vyriausybę yra dėl ko kritikuoti – įprasta, kad realūs darbai skiriasi nuo rinkimų pažadų ar Vyriausybės programoje išdėstytų ketinimų. Atlikdamas politinio ir institucinio saugiklio vaidmenį šalies politikoje prezidentas gali ir turi įvardinti tuos nepadarytus darbus, kurie jo pagrįstai netenkina. Gali teikti savo siūlymus, brėžti strategines politikos gaires ateičiai. Tai galima matyti ir šiame metiniame pranešime.

Tačiau pagal Konstituciją prezidentas turi ir bendradarbiauti su Vyriausybe bei valdančiaisiais Seime. Tik bendradarbiaudamas jis gali tikėtis savo teisėkūros iniciatyvų priėmimo ir įgyvendinimo. O užsienio politikoje Konstitucija labai konkrečiai įpareigoja prezidentą veikti kartu su Vyriausybe. Kaip šiame metiniame pranešime kalbėjo prezidentas, svarbu nepamiršti, kad „visi žaidžiame vienoje komandoje“.

Tačiau būtent savikritiškos refleksijos apie tai, kaip jam pačiam sekėsi bendradarbiauti su šia Vyriausybe ir valdančiąja koalicija, trūko metiniame pranešime. Jos dažniausiai trūksta metiniuose pranešimuose, nes prezidentas, kaip ir kiti politikai, linkęs akcentuoti savo pasiekimus ir konkurentų nesėkmes. Nepartinis prezidentas yra tarsi iškilęs aukščiau partinių rietenų ir mėgsta tai pabrėžti. „Apgailestaudamas turiu pasakyti, kad valdančiąją daugumą šiais metais taip pat ne kartą teko ginti nuo jos pačios neapgalvotų veiksmų“, – kalbėjo G. Nausėda. Tačiau jis, kaip ir kiti renkami politikai, yra politinio gyvenimo dalyvis.

Toks statusas kuria skirtingas paskatas – ir poreikį konkuruoti, ir poreikį bendradarbiauti. Kiekvienam prezidentui Lietuvoje skirtingai sekėsi derinti šias prieštaringas paskatas, priklausomai nuo jo patirties, gebėjimų ir lyderystės įgūdžių. Baigiantis pirmajai perrinkto prezidento G. Nausėdos kadencijai galima konstatuoti, kad nuo pat savo pirmos kadencijos pradžios jam nepavyko rasti bendros kalbos su konservatoriais. Šio metinio pranešimo akcentai, ypač improvizuota kritika atsistatydinusiai ministrei Monikai Navickienei, rodo, kad prezidentas G. Nausėda linkęs aktyviai įsitraukti į artėjančių Seimo rinkimų kampaniją.

Ir bene svarbiausias klausimas – kiek paties prezidento G. Nausėdos veiksmai ir sprendimai atitinka jo išsakytus raginimus politikams rodyti „mažiau nekonstruktyvaus užsispyrimo ir užkulisinių žaidimų“. Ironiška, kad tą patį rytą prieš prezidentui skaitant metinį pranešimą jo patarėjas viešai svarstė, kad Lietuvos kandidatėmis į Europos Komisiją galėtų būti premjerė Ingrida Šimonytė ir finansų ministrė Gintarė Skaistė. Nors žinome, kad konservatoriai pagrindiniu kandidatu mato užsienio reikalų ministrą Gabrielių Landsbergį, o premjerė yra aiškiai pasakiusi, kad neketina siūlytis. Tad daug kam turėjo kilti klausimas, kokius žaidimus žaidžia prezidentas ir jo komanda ir kodėl prezidentas G. Nausėda taip užsispyrusiai nenori palaikyti ministro G. Landsbergio kandidatūros. Jo viešai išsakyti paaiškinimai, kad jis mato ir geresnių kandidatų iri kad ES užsienio politikos komisaro pozicija jau užimta, skamba, švelniai tariant, neįtikinamai.

Perspausdinta iš Vz.lt 

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.