Valentinas Beržiūnas. Artėjant Dūmos rinkimams, Rusija žvangina ginklais

2020-aisiais Rusijos valdantiesiems netrūko iššūkių: protestai Chabarovske ir kituose regionuose, politinė suirutė Baltarusijoje, šlubuojanti ekonomika ir COVID-19 pandemija, pagaliau, Aleksėjus Navalnas ir didėjančios jo gerbėjų gretos. Ramesni nebus ir 2021-ieji. Rudenį Rusijos gyventojai rinks Valstybės Dūmą: kaip žinia, prieš dešimtmetį vykę parlamento rinkimai išprovokavo masinius protestus sostinėje Maskvoje ir kituose šalies miestuose. Tokių protestų rusai buvo nematę nuo Sovietų Sąjungos žlugimo.

2012 m. aistras visuomenėje apramino rokiruotė tarp Dmitrijaus Medvedevo ir Vladimiro Putino, 2014 m. – karinė kampanija Ukrainoje, leidusi Kremliui nukreipti žmonių dėmesį nuo vis gilėjančių vidaus problemų.

Ar Rusijos politinė vadovybė, prieš Dūmos rinkimus siekdama nukreipti visuomenės dėmesį nuo vidaus problemų ir tokiu būdu sutelkti visuomenę savo naudai, vėl ryšis panaudoti tą pačią taktiką?

Neramu namie ir kaimynystėje

Pernai Rusijoje vykęs referendumas leido Vladimirui Putinui išbūti prezidento poste iki 2036 m. Bet laiko pasidžiaugti plebiscito rezultatais nebuvo. Tolimųjų rytų mieste Chabarovske kilo iki šiol didžiausias protestas krašto istorijoje. Demonstracijas išprovokavo regione populiaraus gubernatoriaus Sergejaus Furgalo sulaikymas. Konfliktą dar labiau paaštrino Kremliaus sprendimas paskirti į S. Furgalo vietą Michailą Degtiariovą, iki tol neturėjusį jokių ryšių su Chabarovsku.

Chabarovsko regionas – ne vienintelis, kur per pastaruosius porą metų vyko demonstracijos. Protestai įvairiais klausimais vyko Jekaterinburge, Archangelske, Ingušijoje. Nors šių protestų metu daugiausiai kelti nepolitiniai klausimai (tarkime, Archangelske protestas kilo dėl planų statyti sąvartyną, kuriame turėjo būti apdorojamos iš Maskvos atvežtos atliekos, o ingušai protestavo prieš dalies jų respublikos teritorijos perdavimą Čečėnijai), jų metu federalinė valdžia sulaukė daug kritikos. Visų pirma, dėl to, kad nepaiso regionų gyventojų valios ir interesų.

2020 m. protestai apėmė Baltarusiją. Rusijos politinė vadovybė atidžiai stebėjo situaciją. Nuogąstauta, kad panašios demonstracijos nepasikartotų Rusijoje.

Vis dėlto neramumų išvengti nepavyko. Opozicionieriaus A. Navalno, grįžusio iš Vokietijos, kur buvo gydomas po apnuodijimo, įkalinimas išvedė į gatves šimtus Maskvos, Sankt Peterburgo ir kitų miestų gyventojų. Protestų metu skambėjo asmeniškai prieš V. Putiną nukreipti šūkiai. Nors, pasitelkus represinį aparatą, demonstracijas pavyko išvaikyti, panašu, kad tik laiko klausimas, kada protesto judėjimas atsinaujins.

Žemė Rusijoje yra išsausėjusi. Pykčio ir nusivylimo visuomenėje susikaupę tiek daug, kad tereikia tik mažytės kibirkšties, pavyzdžiui, A. Navalno sugrįžimo, jog kiltų išties rimtas gaisras.

Kodėl nepasitenkinimas valdančiuoju režimu Rusijoje stiprėja? Ir kokie gali būti šių procesų padariniai Rusijos vidaus ir užsienio politikai?

Sustingusi ekonomika

Ieškant atsakymo į šiuos klausimus, iš pradžių reikia glaustai apžvelgti pastarojo meto ekonominius procesus Rusijoje.

2014–2015 m., sumažėjus naftos kainoms tarptautinėse rinkose, Rusijos ekonomiką ištiko recesija. Maža to, nacionalinės valiutos rublio vertė sumažėjo kone perpus, o vyriausybei teko naudoti turimas tarptautinės valiutos atsargas nusilpusio bankinio sektoriaus gelbėjimui.

Nuo maždaug 2017 m., kai naftos kainos nusistovėjo ties 70 JAV dolerių už barelį riba, iki 2020 m. COVID-19 pandemijos, Rusijos ekonomika demonstravo atsigavimo ženklus. Per šį laikotarpį bendrasis vidaus produktas (BVP) augo po beveik 2 proc. kasmet. Tiesa, tai toli gražu nepriminė to, ką Rusijos ūkis demonstravo 2000–2008 m., kai, vidutinei naftos barelio kainai perkopus 100 JAV dolerių už barelį ribą, BVP kasmet ūgtelėdavo po 7 proc.

Kita vertus, reikia pasakyti ir tai, kad dar iki 2014 m. naftos kainų krizės Rusijos ekonomika nedemonstravo įspūdingų augimo tempų. O tai leidžia kalbėti apie šalies ūkį slegiančias ilgalaikes bėdas.

Nuo seno Rusiją kamuoja vadinamoji „olandiška liga“, kai žaliavų eksporto sektorius išskirtinai akumuliuoja savyje didžiąja dalį valstybės pajamų.

Nepaisant pažadų diversifikuoti ekonomiką, padėtis pasaulinėse išteklių (ypač energetinių) rinkose reikšmingai tebeveikia makroekonominius rodiklius Rusijoje. Žaliavų sektorius – vienas svarbiausių Rusijos vyriausybės pajamų šaltinių, sudaro reikšmingą BVP dalį ir generuoja didžiąją dalį šalies eksporto.

Pavyzdžiui, analizuojant 2020 m. Rusijos eksportą, mineralinis kuras, įskaitant naftą, sudarė 42,1 nuošimčių viso eksporto. Toliau rikiuojasi brangakmeniai ir taurieji metalai (9 proc.), javai (2,8 proc.), mediena (2,5 proc.) ir kitos žaliavos. O štai importe padėtis priešinga – dominuoja aukštesnės pridėtinės vertės produkcija: mašinos, įskaitant kompiuterius (18 proc.), elektronikos įrenginiai (13 proc.), transporto priemonės (8 proc.), farmacijos (4,7 proc.) ir plastiko gaminiai (4 proc.), optiniai, techniniai, medicinos aparatai (3,5 proc.).

Asimetriniai ekonominiai santykiai tarp Rusijos ir jos užsienio eksporto partnerių – viena priežasčių, kodėl Rusijos ekonomika nepajėgia užtikrinti santykinai aukštų socioekonominės gerovės standartų didžiajai daliai gyventojų.

Aptariant kitas Rusijos ekonomiką slegiančias problemas, verslo sąlygos šalyje, įskaitant biurokratiją ir korupciją, negerėja, o tai atbaido užsienio investuotojus. 2017 m. pagal korupcijos mastą Rusija užėmė 46 vietą pasaulyje. Skaičiuojama, kad korupcija kasmet kainuoja Rusijai po 2,5 mlrd. JAV dolerių. Ir tai tik oficiali statistika. Maža to, investuotojai susiduria ir su įvairiomis kitomis kliūtimis. Pavyzdžiui, ilgai trunka statybų leidimų išdavimas, muitinės procedūros ir t. t.

Strateginėse Rusijos ūkio šakose (energetikoje, finansuose, gynybos pramonėje) dominuoja stambios valstybinės kompanijos, nepasižyminčios konkurencingumu ar inovacijomis. Jei tikėsime statistika, šių valstybinių įmonių konkurencingumo rodiklis – net trečdaliu mažesnis už privačių kompanijų.

Maža to, neretai jų sprendimai grindžiami politiniais, o ne ekonominiais argumentais. Kaip pavyzdį galima paminėti „Gazprom“ suteiktą nuolaidą Armėnijai už dujas, kai ši prisijungė prie Eurazijos ekonominės sąjungos. Arba, kai valstybės kontroliuojamas bankas „Sberbank“ solidžiai parėmė Sočio olimpines žaidynes.

Rusijoje ryškėja XX a. 9–ojo deš. demografinio nuosmukio padariniai. Nuo 2005 m. dirbančiųjų skaičius šalyje smuko nuo 90 iki 83 mln. Prognozuojama, kad per kitus 20 metų Rusijos gyventojų sumažės dar 10 mln., o darbingų asmenų – 8 mln. Statistika patvirtina, kad nemaža dalis populiacijos negali pasigirti gera sveikatos būkle. Pavyzdžiui, tikėtina gyvenimo trukmė Rusijoje yra net devyneriais metais mažesnė už ES vidurkį.

Pensinis amžius Rusijoje – vienas mažiausių pasaulyje, be to, vyksta spartus „protų nutekėjimas“. Nuo 2012 m. Rusiją paliekančių žmonių skaičius padvigubėjo ir 2016 m. pasiekė 250 tūkst. per metus. Tarp emigruojančių – mokslininkai, verslininkai ir žmonės, turintys darbo su technologijomis įgūdžių. Nors mažėjantį gyventojų skaičių kompensuoja atvykėliai iš buvusių sovietinių respublikų, tai daugiausiai yra nekvalifikuoti darbuotojai.

Tik nedidelis skaičius Rusijoje sukuriamų technologijų ir inovacijų pritaikomos pramonėje, o ištisi pramonės sektoriai tebenaudoja iš sovietinių laikų paveldėtas technologijas. Jei paskutiniais Sovietų Sąjungos gyvavimo metais moksliniams tyrimams ir plėtrai buvo skiriama net po 5 proc. BVP, tai 2015 m. šis skaičius nusmuko iki 1,1 proc.

Nieko stebėtino, kad Rusija gali pasigirti vos keliais novatoriškais ūkio sektoriais, tarp jų informacinių technologijų, gynybos ir kosmoso. Bet apskritai Rusijos ekonomikai būdingas santykinai žemas inovacijų lygis.

Štai, vienos stambiausių Rusijos energetikos kompanijų „Gazprom“ ir „Rosneft“, generuojančios didžiąją dalį eksporto, 2016 m. moksliniams tyrimams ir plėtrai skyrė 0,095 ir 0,02 proc., skaičiuojant nuo jų apyvartos. Palyginimui, Vakarų energetikos verslovės „Shell“ ir „ExxonMobil“ inovacijoms skyrė atitinkamai 0,43 ir 0,47 proc.

Plėtodamos verslą, rusų įmonės pasitelkia užsienio, o ne rusiškas technologijas. Dėl to, JAV ir ES sankcijomis apribojus dalies technologijų eksportą į šalį, rusų energetikos įmonėms teko atsisakyti pelningų išteklių gavybos projektų.

Pagaliau, ekonomikos augimą stabdo tvyranti geopolitinė įtampa. Sankcijos, paskelbtos reaguojant į Rusijos agresiją Ukrainoje, lėmė, kad buvo apribotas užsienio kompanijų dalyvavimas energetikos sektoriuje, o būtent pastarasis pritraukia daugiausiai tiesioginių užsienio investicijų.

Negana to, sankcijos sutrikdė Rusijos finansinių institucijų veiklą, nes apribojo skolinimąsi iš Vakarų bankų.

Socioekonominė padėtis

Prastėjanti ekonominė situacija blogina socioekonominę padėtį. Žvelgiant į kai kuriuos socioekonominius rodiklius, Rusija atsilieka ne tik nuo ekonomiškai pajėgiausių pasaulio valstybių, bet ir nuo kai kurių postsovietinių šalių.

BVP dalis, per metus tenkanti vienam gyventojui, Rusijoje 2019 m. siekė 11,5 tūkst. JAV dolerių, o, tarkime, Estijoje – 23,7 tūkst. Vidutinis atlyginimas Rusijoje 2019 m. siekė 700–800 JAV dolerių, vidutinė senatvės pensija – 200–220 JAV dolerių.

Palyginimui, Estijoje vidutinis atlyginimas 2019 m. siekė 1,6 tūkst. dolerių, o vidutinė senatvės pensija – 587 JAV dolerius.

Tūkstantmečių sandūroje žemiau skurdo ribos Rusijoje gyveno 30 proc. Rusijos gyventojų. Nors iki 2014–ųjų naftos kainų krizės skurdo lygis Rusijoje sumažėjo iki 11 proc., 2016 m. šis rodiklis išaugo iki 13,4 proc. arba 20 mln. gyventojų.

Rusija pasižymi santykinai aukštu Gini koeficientu, matuojančiu socialinę atskirtį visuomenėje: 2016 m. Gini Rusijoje siekė 36,8, 2017 m. – 37,2, 2018 m. – 37,5.

Skiriasi ir ekonominio išsivystymo Rusijos miestuose bei regionuose lygis. Pavyzdžiui, didžiausi atlyginimai mokami Maskvoje, kur vidutinis atlyginimas siekia 1,4 tūkst. JAV dolerių, Sankt Peterburge (apie tūkstantį JAV dolerių) ir ištekliais turtinguose regionuose, tarp jų Čiuchotkos ir Jamalo nencų autonominiuose regionuose bei Magadano krašte.

Čia atlyginimai svyruoja nuo 1 iki 1,5 tūkst. JAV dolerių. Kituose Rusijos regionuose vidutiniai atlyginimai svyruoja nuo 400 iki 800 JAV dolerių.

Apskritai, tolstant nuo šalies ekonominių centrų, mažėja užimtumo lygis, stinga investicijų, prastėja infrastruktūra, nes darosi vis sudėtingiau išlaikyti iš sovietinių laikų paveldėtą infrastruktūrą.

Auganti įtampa

Visuomenės bruzdėjimas Chabarovske ir kituose regionuose rodo, kad Rusijoje stiprėja decentralizacijos tendencijos. Taip yra dėl to, kad ekonomiškai silpstančiam centrui darosi sunku išlaikyti „periferijos“ kontrolę, remiantis „rentų“ sistema.

Be to, mažėjant šalies ekonominei galiai, Rusijos politinei vadovybei lieka vis mažiau erdvės manevruoti sprendžiant socialinės apsaugos, kariuomenės ir vadinamųjų biudžetininkų finansavimo klausimus. Aižėjantis socialinis kontraktas tarp valdžios ir tų visuomenės grupių, kurios laikytinos pagrindine režimo atrama, formuoja palankią terpę opozicijos idėjų sklaidai.

Ekonominės problemos didina įtampą politiniame elite – „patronui“ vis sunkiau užtikrinti skirtingų elito grupių ir viso biurokratinio aparato („klientų“) ištikimybę sistemai.

Pagaliau, mažėjanti Rusijos ekonominė galia skatina nestabilumą finansiniais ir ekonominiais ryšiais su ja glaudžiai susijusiose kaimyninėse valstybėse, tarp jų ir Baltarusijoje. Rusija vis dažniau priversta atsisakyti subsidijuoti šalių kaimynių ekonomikas mainais į jų lojalumą.

Ko laukti iš Rusijos?

Struktūrinių ekonominių problemų ši Rusijos valdžia neišspręs, o tai lems, kad socioekonominė įtampa šalies viduje toliau augs. Siekdamas nuraminti visuomenę, režimas gali pasitelkti tiek mobilizuojančias, tiek represuojančias priemones.

Kadangi, artėjant Dūmos rinkimams, represijos galimai dar labiau diskredituotų režimą ir potencialiai delegitimizuotų būsimus rinkimus, tikėtina, kad Kremlius visuomenės sutelkimui gali pasitelkti užsienio ir saugumo politikos instrumentus.

Tai paaiškintų, kodėl būtent dabar Donbase atsinaujino neramumai, o Rusija prie sienos su Ukraina telkia didžiules karines pajėgas bei vykdo stambaus masto dezinformacinę ir propagandos kampaniją.

Nors anksti spręsti, kokį poveikį Dūmos rinkimams turės ši kampanija, 2014–ųjų patirtys Ukrainoje rodo, kad Rusijos valdantysis režimas, pasitelkęs rusiško šovinizmo ir „didžiojo priešo“ (JAV ir NATO) naratyvus, geba per santykinai trumpą laiką reikšmingai padidinti savo populiarumą.

Populiarumo padidėjimas šiuo metu būtų labai naudingas ne tik V. Putinui, kurio populiarumo reitingas šią kadencija slenkasi tik žemyn, bet ir Kremliaus kontroliuojamai valdančiajai partijai „Vieningoji Rusija“, pasitikėjimas kuria dar niekada nebuvo nusiritęs į tokias žemumas.

Tą patvirtina neseniai vykę Rusijos regioniniai rinkimai, kurių metu, nepaisant įvairių formalių balsavimo apribojimų, „Vieningoji Rusija“ prarado daugumą trijuose miestuose.

Taigi, atsakant į daug kam šiuo metu kylantį klausimą, ar įmanomas ginkluotas konfliktas Ukrainoje, – taip, toks įvykių scenarijus yra realus.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.