Valentinas Beržiūnas. Dar sykį apie „vertybinę“ užsienio politiką

Šių dienų įvykiai taip jau lėmė, kad pastaruoju metu itin daug dėmesio sulaukė vadinamoji „vertybinė“ užsienio politika. Kol jos šalininkai savo sprendimus, veikimą ar neveikimą grindžia „vertybinės“ užsienio politikos linija, kritikai pabrėžia, kad ši politika „bankrutavo“, „patyrė fiasko“, „žlugo“ ir taip toliau, ir panašiai. Ir jie yra teisūs – tai neginčytina. Vis dėlto kur kas svarbesnis klausimas – iš kur kyla ši iniciatyva?

Pradėkime nuo glausto „vertybinės“ užsienio politikos aptarimo – ar ji iš tiesų vertybinė, kaip kad teigiama.

Tėvynės Sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų, Liberalų sąjūdžio ir Laisvės partijos atstovai buvo vieni pirmųjų po pernai įvykusių Baltarusijos prezidento rinkimų išreiškusių palaikymą baltarusių protestuotojams bei raginusių bausti Aleksandro Lukašenkos režimą už susidorojimą su taikiais demonstrantais.

„Svarbu išlaikyti spaudimą, kad situacija Baltarusijoje pagaliau pasikeistų“, – 2021 m. vasarą interviu Vokietijos žiniasklaidai teigė Lietuvos ekonomikos ir inovacijų ministrė bei Laisvės partijos lyderė Aušrinė Armonaitė, viena „vertybinės“ užsienio politikos architekčių.

Įdomu tai, kad minimame interviu Vokietijos žurnalistams A. Armonaitė nė žodeliu neužsiminė apie Vokietijos ir Rusijos dujotiekį „Nord Stream 2“, kuris buvo baigiamas statyti. O juk būtent šis prieštaringas projektas liudija, kad viena svarbiausių Europos vertybių – solidarumas – buvo pamintas, siekiant ekonominės naudos.

Kada A. Lukašenka priverstinai nutupdė „Ryanair“ lėktuvą, skridusį iš Atėnų į Vilnių, ir sulaikė juo skridusį baltarusių tinklaraštininką Romaną Protasevičių, A. Armonaitės kolega Vyriausybėje Gabrielius Landsbergis ragino Vakarus tučtuojau skelbti ekonomines sankcijas Minsko režimui. Tačiau į kito opozicijos veikėjo – Aleksėjaus Navalno, grįžusio į Rusiją iš Vokietijos, kur pastarasis gydėsi po apnuodijimo – įkalinimą Lietuvos užsienio reikalų ministras žvelgė santūriau.

G. Landsbergis paragino ES nedelsiant spręsti dėl sankcijų už įkalinimą atsakingiems asmenims. Bendrijai nutarus, kad keli rusų pareigūnai bus įtraukti į „juodąjį sąrašą“, A. Navalno reikalas nutilo.

Nedaug dėmesio Lietuvoje, jeigu lyginsime su prezidento rinkimų Baltarusijoje istorija, sulaukė Rusijos Federacijos Konstitucijos reforma, kaip dažnai pajuokaujama, „nunulinusi“ Vladimirą Putiną. Pataisos leido dabartiniam Rusijos lyderiui vėl būti išrinktu Rusijos prezidentu, nepaisant buvusių keturių kadencijų. Ši tema Lietuvoje apskritai nebuvo daug ir plačiai eskaluojama – nebuvo kalbama nei apie sankcijas Rusijai, pavyzdžiui, „Nord Stream 2“ sustabdymą, nei apie kokias nors kitas priemones.

Taigi, lieka atviras klausimas, kaipgi čia pamatuojamas vertybių masto taikymas arba, paprasčiau tariant, kodėl „vertybinės“ užsienio politikos principas, tarkime, Rusijos ir Baltarusijos atveju taikomas toli gražu nevienodai.

Pagaliau vertybinės užsienio politikos principų neatitinka ir šiemet įvykęs premjerės Ingridos Šimonytės bei jos vadovaujamos delegacijos vizitas autoritariniuose Jungtiniuose Arabų Emyratuose (JAE). 2020 m. nevyriausybinė organizacija „Freedom House“, vertinanti, kiek demokratiškos ir atviros yra pasaulio šalys, įvardijo JAE „ne laisva“ šalimi. Dėmesį į prastą žmogaus teisių padėtį JAE atkreipė ir kitos įtakingos nevyriausybinės organizacijos, tarp jų „Human Rights Watch“.

Jei ne idealizmas (vertybės), galbūt realizmas (pragmatiniai interesai) yra „vertybinės“ užsienio politikos varančioji jėga?

Jei taip būtų, Lietuvos užsienio politikos strategai tikriausiai būtų kur kas santūriau reagavę į revoliuciją Baltarusijoje, kuri, saugumo struktūroms lojaliai palaikant A. Lukašenkos politiką, iš anksto buvo pasmerkta žlugti.

Lygiai taip pat Lietuvos užsienio politikos formuotojai, jei jų veiksmai būtų grindžiami realizmu, paprastai tariant, pragmatiniais interesais, taip atkakliai nestumtų Baltarusijos į tarptautinę izoliaciją, kuri akivaizdžiai naudinga tik Rusijai. Migrantų krizė tik sustiprino nuogąstavimus, kad Baltarusija pamažu virsta V. Putino vasale – teritorija, iš kurios organizuojamos hibridinės atakos prieš Lietuvą, Lenkiją ir Latviją. Teritorija, virš kurios jau suka ratus Rusijos strateginiai bombonešiai. Teritorija, kuri netrukus gali priglausti ir Rusijos karines bazes. Kada mūsiškiai užsienio politikos strategai aiškina, esą reikia dar stipriau izoliuoti Baltarusiją, kyla klausimas, kuris blogis yra didesnis: ar diktatorius A. Lukašenka, ar V. Putino karinės bazės už 20 km nuo Lietuvos sostinės Vilniaus?

Pagaliau, nors bandoma realizmu grįsti kilusį konfliktą su Kinijos Liaudies Respublika (KLR) dėl taivaniečių atstovybės, aukštų Užsienio reikalų ministerijos pareigūnų argumentai neįtikina.

Štai užsienio reikalų viceministras Mantas Adomėnas galų gale pripažino, kad sprendimą dėl taivaniečių atstovybės lėmė siekis atkreipti JAV dėmesį į Rytų Europos regioną, mat šiuo metu pagrindinis JAV akcentas nukreiptas į Kiniją.

Tačiau taip ir lieka neaišku, ką konkrečiai amerikiečiai mainais į Lietuvos sprendimą pažadėjo? Ministrė A. Armonaitė tuo tarpu prognozuoja, kad taivaniečių atstovybė šalies ekonomikai suteiks daugiau naudos nei žalos. Iš tiesų, iki šiol šis sprendimas tik sugadino santykius su Kinija, maža to, Lietuva pakenkė savo reputacijai tarptautinio verslo akyse. Sunku įsivaizduoti, kad koks nors tarptautinis verslas įžengtų į valstybę, kurios sprendimai – nenuspėjami, karštakošiški, neapdairūs ir nežinia, ar paskaičiuoti.

Jei jau Taivanui įteikėme diplomatinę dovaną, kodėl nebuvo galima gauti tvirtų garantijų, jog Taivanas Lietuvoje tikrai vykdys mūsų valstybei finansiškai naudingą aukštųjų technologijų gamybą? Tokiu atveju Lietuvos veiksmai dar būtų pateisinami – ką jau darysi, sugadiname santykius su Kinija, tačiau bent jau gauname lustų fabriką. Dabar gi santykiai sugadinti, o Taivano kompanija TSMC (Taiwan Semiconductor Manufacturing Company), kaip praneša žiniasklaida, veda derybas su Vokietijos Vyriausybe dėl galimos lustų gamyklos statybos šioje valstybėje. Turbūt nėra ko stebėtis, kai Vokietijos leidinio „Süddeutsche Zeitung“ apžvalgininkas pavadina lietuvius „kvailiais“.

Ne idealizmas ir ne pragmatizmas motyvuoja užsienio politikos formuotojus. Tai kas?

„Vertybinė“ užsienio politika kyla iš Lietuvos užsienio politikos formuotojų tapatybės – tai yra to, kaip užsienio politikos elitas Lietuvoje supranta, kas jie yra, o kas nėra.

Šią tapatybę galima būtų apibrėžti taip: savęs (tai yra, kartu ir Lietuvos) suvokimas maža, silpna ir nesavarankiška, greta kurios yra priešas (Rusija), o nuo jo turi apginti pajėgus „užtarėjas“ (JAV). Šio suvokimo veikiami ir formuojasi užsienio politikos sprendimų priėmėjų tikslai – susirasti „užtarėją“ ir nuolat stengtis atkreipti jo dėmesį į save.

Todėl ne idealizmas – tai yra tikrai ne vertybės – ir ne užsienio politikos pragmatiškumas ar jos efektyvumas, o matomumas ir girdimumas yra pamatinės Lietuvos užsienio politikos formuotojų „vertybės“.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.

Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/valentinas-berziunas-dar-syki-apie-vertybine-uzsienio-politika.d?id=89025253