Valentinas Beržiūnas. Hipokritiška Lietuvos užsienio politika

„Svarbu išlaikyti spaudimą, kad situacija Baltarusijoje pagaliau pasikeistų“, – interviu Vokietijos žiniasklaidai pareiškė ekonomikos ir inovacijų ministrė Aušrinė Armonaitė. Naujas sankcijas Baltarusijai, reaguojant į pabėgėlių krizę, ragina įvesti ir užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis.

Klausantis A. Armonaitės ir G. Landsbergio pareiškimų, kyla klausimas: kodėl sankcijas reikia įvesti tik Baltarusijai, o ne kartu ir Rusijai? Arba kuo, šių ministrų nuomone, skiriasi Aleksėjaus Navalno ir Romano Protasevičiaus atvejai? Abu įkalinti, abu galimai kankinami, abu kovoja prieš režimus. Bet dėl R. Protasevičiaus sankcijos yra būtinos, o dėl A. Navalno – ne.

Lenkija, pavyzdžiui, laikosi nuosekliai – ragina sankcijomis bausti ir Baltarusiją, ir jos didžiąją kaimynę Rusiją. O Lietuva – tik Baltarusiją. Kas lemia šį nenuoseklumą?

Pabėgėliai ir „Nord Stream 2“

Atsakymas į šį klausimą reikšmingai susijęs su Vakarų Europos šalių pozicija Rusijos atžvilgiu, kurią stipriai veikia šių šalių plėtojamas ekonominis-energetinis bendradarbiavimas su Rusija.

Kai 2014 m. Rusija aneksavo Krymo pusiasalį ir įsivėlė į karinius veiksmus Rytų Ukrainoje, Vakarų šalys paskelbė sankcijas Maskvai. Tačiau pastarosios praktiškai neturėjo jokio poveikio Rusijos–Vakarų Europos ekonominiam bendradarbiavimui bei stambaus masto energijos importui iš Rusijos.

Priešingai, pastaruoju metu ekonominiai–energetiniai ryšiai tarp Rusijos ir Vakarų Europos šalių plėtojasi itin sparčiai. Aukšti Vakarų Europos valstybių pareigūnai itin nenoriai diskutuoja apie alternatyvius energetinių išteklių tiekėjus ar rinkas, kurie pakeistų Rusiją. Nekalbama apie rusiškų išteklių embargą, nors importuodamos žaliavas Vakarų Europos šalys prisideda prie Rusijos ekonominės, taigi ir karinės galios augimo.

Nepaisydamos sąjungininkų – Vidurio ir Rytų Europos valstybių – nuogąstavimų, Vakarų Europos valstybės ir toliau sėkmingai tvirtina geoekonominį aljansą su Rusija. Ryškiausias pavyzdys yra netrukus pradėsiantis veikti dujotiekis „Nord Stream 2“, kuris yra ne komercinis, o geopolitinis Kremliaus projektas, skirtas aplenkti tradicines išteklių tranzito valstybes, tarp jų Lenkiją, Ukrainą, Baltarusiją ir Baltijos šalis. Nes kaip kitaip paaiškinti vokiečių ir rusų siekį statyti gerokai brangesnį dujotiekį po vandeniu, o ne sausumoje. Jokia ekonomine nauda ar racionalumu čia nekvepia.

O dabar grįžkime į Lietuvą. Mūsų šalis – Vidurio Europos valstybė, kuriai aplenkti ir yra skirtas „Nord Stream 2“. Taigi, šis projektas demonstruoja ne tik tai, kad Europoje nėra jokio solidarumo, bet ir šiurkščiai pažeidžia mūsų saugumo ir ekonominius interesus.

Tačiau, duodama interviu Vokietijos žurnalistams, Lietuvos ekonomikos ministrė A. Armonaitė apie „Nord Stream 2“ neužsiminė. Įdomu, kodėl? Gal nežino, kad toks projektas egzistuoja? Abejotina.

Negana to, kad „Nord Stream 2“ projektas kelia grėsmę Lietuvai ir kitoms Vidurio Europos šalims, pastarasis dar ir yra svertas, kurio pagalba Europa galėtų paveikti Rusiją, o ši, savo ruožtu, paspaustų Aleksandrą Lukašenką dėl pabėgėlių siuntimo.

Apie plūstančius iš Baltarusijos migrantus pastaruoju metu itin daug kalbama. Šiuo metu į tai sutelktas visas Lietuvos politikų ir žiniasklaidos dėmesys. Teigiama, kad taip Baltarusijos režimas keršija Lietuvai ir Europos Sąjungai už sankcijas.

Pasienyje su Baltarusija kyla spygliuotos tvoros, palapinių miesteliai, ieškoma vietų, kur apgyvendinti migrantus. Po Šalčininkų, Varėnos ir Švenčionių miškus zuja populiarumo ištroškę politikai, patruliuoja kariuomenė, netgi planuojama kreiptis pagalbos į Šiaurės Atlanto aljansą. Visa tai, žinoma, daroma už Lietuvos mokesčių mokėtojų pinigus.

O, iš tiesų, sprendimas – paprastas: sutarus su lenkais, palydėti pabėgėlius link Berlyno, kur jie ir keliauja. Lygiai taip pat, kaip danai prieš kelis metus palydėjo migrantus link Švedijos…

Pabėgėlių krizė – visai ne Lietuvos, o ES rūpestis. Ne Lietuva, o ES paskelbė sankcijas Baltarusijai. Jei kas ir gali šią krizę išspręsti, tai vokiečiai, prancūzai, austrai ar italai. Tik jie gali įtikinti Vladimirą Putiną, kad šis arba pats tai padarytų, arba paskambintų savo kolegai A. Lukašenkai ir nurodytų nebesiųsti daugiau pabėgėlių.

Ar šiame kontekste pabėgėlių išlaikymu ir apgyvendinimu turi rūpintis Lietuvos mokesčių mokėtojai? Tikrai neturi.

Dėmesio nukreipimas?

Ką tik minėtas sprendimas – toks paprastas, jog nejučia kyla klausimas, ar tik pabėgėlių krizė nėra naudojama visuomenės dėmesio nukreipimui nuo esmės? O ta esmė yra Berlyno–Maskvos geoenergetiniai santykiai.

Kai JAV prezidentu buvo kai kurių Lietuvos tarptautinių santykių ekspertų „prorusišku“ vadintas Donaldas Trumpas, atrodė, kad „Nord Stream 2“ projektui lemta numirti ar bent jau ilgus metus likti įšaldytam. Bet naujojo JAV prezidento Joe Bideno administracija ėmė ir atšaukė sankcijas šiam dujotiekiui, tad neliko jokių kliūčių jį realizuoti.

Įdomiausia tai, kad žinia, jog netrukus bus paleistas „Nord Stream 2“ dujotiekis, Lietuvoje nesusilaukė absoliučiai jokio dėmesio. Netgi iš tų valdančiųjų politikų, kurie vaizduoja save vertybinės užsienio politikos atstovais ir, žinoma, didžiausiais V. Putino Rusijos kritikais.Dujotiekio, kuris, reikia pakartoti, šiurkščiai pažeidžia Vidurio Europos valstybių saugumo ir ekonominius interesus. Dujotiekio, kurį kartu su Rusija stato ne kas kitas, o Vokietija – viena svarbiausių ES valstybių.

Tad galbūt metas nustoti veidmainiauti? Jei jau kalbame apie sankcijas, kalbėkime apie sankcijas tiek Baltarusijai, tiek Rusijai. Vokietija šiandien turi visus svertus nubausti Rusiją tiek už A. Navalną, tiek už pabėgėlius, kurie plūsta į ES. Bet Berlynas to nedaro, nes vokiečiams „Nord Stream 2“ toks pat reikalingas, kaip ir Rusijai.

Bausdami tik Baltarusiją iš tiesų vykdome Rusijos scenarijų. Neatsitiktinai V. Putinas neseniai pareiškė, kad džiaugsis galėdamas aneksuotame Kryme priimti A. Lukašenką. Kremliaus šeimininkas puikiai suvokia, kad A. Lukašenka jau nebeturi manevro galimybės, kurią anksčiau jam suteikė santykiai su Vakarais, kad ir permainingi, kad ir komplikuoti. Dabar žaidimas toks: nori kreditų, važiuoji į Krymą.

Baltarusija nėra Rusija, kaip dažnai bando mums prikišti Rusijos propaganda.

Pastaraisiais metais ne tik buvo galima matyti Baltarusijos užsienio politikos savarankiškumą (pavyzdžiui, Minskas neužėmė prorusiškos pozicijos karuose su Gruzija ir Ukraina), bet ir, priešingai nei Armėnijoje, Baltarusijoje nėra jokios Rusijos karinės bazės (Baltarusija atsisakė savo teritorijoje leisti įkurti Rusijos karinę oro bazę ir vadavietę), o tik du rusų nuomojami kariniai objektai.

Tačiau V. Putino replės veržiasi, o laikas tiksi. Artėja Rusijos Valstybės Dūmos rinkimai, po kurių Kremlius turės laiko užsiimti kaimynine valstybe. Tikrai nestebintų, jei netrukus A. Lukašenka sulauktų ir kito V. Putino siūlymo: tarkime, Rusijos oligarchams perduoti „Belaruskali“, „Naftan“, Mozyrio naftos perdirbimo ar kitas pelningai dirbančias gamyklas.

Hipokritiška užsienio politika

Baigiant, kaip elgiasi Lietuvos užsienio politikos formuotojai, įskaitant G. Landsbergį, matydami klupdomą ant kelių Baltarusiją?

Jie dar labiau speičia baltarusius į kampą, mojuodami naujomis sankcijomis išimtinai tik šiai valstybei. Ar jie nori, kad pasienyje su Lietuva atsirastų Rusijos karinė bazė? O gal jie nori, kad Lietuvą iš visų pusių juostų Rusija?

Vidurio Europos valstybių lyderiams ar bent jau Lietuvos ir Lenkijos prezidentams, atėjo metas sėsti prie stalo ir rimtai pagalvoti, kas laukia mūsų regiono, jei ir toliau leisime Rusijai su Vokietija dalintis įtakos sferas. Praeityje mums tai skaudžiai atsirūgo, tikrai atsirūgs ir dabar.

Perspausdinta iš delfi.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.