Vien tik skurdas valdo mus: kodėl politikai neatstovauja turtingiesiems? [M. Jastramskis]

TRIJŲ BEŽDŽIONĖLIŲ METODAS

Kiek Lietuvoje milijonierių, tiksliai suskaičiuoti neįmanoma, tačiau neabejotinai turtingų žmonių klasė jau susiformavo ‒ auga ne tik jos gretos, bet ir įtaka. IQ skaičiuoja, kad šalyje yra bent 50 tūkst. žmonių, kurie asmeniškai arba kurių šeimos nariai disponuoja didesniu nei milijono eurų turtu.

Tad kodėl negirdėti jiems atstovaujančių politikų balso? Galbūt manoma, kad milijonierių Lietuvoje pernelyg mažai?

Tarp politikų, valstybės tarnautojų, pareigūnų viešai skelbiamų deklaracijų (daugiau nei 37 tūkst.) vos 82 asmenys, arba 0,22 proc., deklaravo didesnį nei 1 mln. eurų turtą. Deklaravusiųjų 300 tūkst. eurų viršijantį turtą (arba milijonierių litais) yra beveik 500 asmenų, tai sudaro 1,3 proc.

Tačiau turtingų žmonių yra gerokai daugiau. Viena duomenų stokos priežasčių ta, kad tik nedidelė piliečių dalis privalo registruoti turtą – šios prievolės išvengia į politiką nesiveliantys verslininkai, bendrovių akcininkai, užsienio kapitalo įmonių vadovai, kiti daug uždirbantys profesionalai, sportininkai.

Kitas svarbus aspektas – buhalterinė įmonių akcijų ar Registrų centro nustatoma nekilnojamojo turto vertė dažnai yra gerokai mažesnė nei rinkos kaina. Tad realių milijonierių yra daugiau nei „popierinių“. Nereikėtų pamiršti ir šešėlinio pasaulio turtuolių, kurių nesuseka ne tik žurnalistai, bet ir mokesčių inspektoriai.

Norint patekti į žurnalo „TOP“ sudaromą 500 turtingiausių Lietuvos gyventojų sąrašą reikia sukaupti bent 2,1 mln. turtą. Tačiau ir pro šio leidinio tinklus prasprūsta daug stambių žuvų – remdamiesi viešai prieinama informacija sąrašo sudarytojai apskaičiuoja lietuviškų kapitalo įmonių vertę ir proporcingai padalija ją akcininkams. Duomenys apie sąskaitas bankuose, asmeninį ir per lengvatinio apmokestinimo bendroves valdomą turtą dažnai lieka paslaptyje.

Remia dešiniuosius

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas ir Kauno technologijos universiteto dėstytojas Mažvydas Jastramskis pripažįsta, kad partijoms ir politikams apskritai nebūdinga atvirai deklaruoti paramą siaurai, ypač ant aukštesnės socialinės pakopos stovinčiai, žmonių grupei.

„Be to, jeigu kuri partija nuspręstų atvirai atstovauti pasiturintiems žmonėms, rinkimuose jai būtų sudėtinga, nes 50 tūkst. balsuoti tikrai neateis. Pasiturintieji balsuoja dažniau, bet ne 100 proc.“, – kalbėjo politologas.

Jis pabrėžė, kad turtingesnė visuomenės dalis dažniau balsuoja už dešiniąsias partijas – Tėvynės sąjungą-Lietuvos krikščionis demokratus, Liberalų sąjūdį. „Liberalai aiškiai pasisako už laisvą rinką, tad galima teigti, kad pasiturintiesiems pas mus vis dėlto atstovaujama, nors nėra atvirai deklaruojama.“

Taigi, kalbėti apie pinigus mūsų politikams gėda, tačiau netrūksta besiveržiančių, bent jau liežuviais, į kovą su skurdu. Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas Ramūnas Karbauskis, turtingiausias Lietuvos politikas (žurnalas „TOP“ jo turtą vertina 140 mln. eurų), politinį kapitalą krovėsi dalydamas pažadus vargingiau gyvenančiai visuomenės daliai. 135 mln. eurų turtą valdantis Kauno meras Visvaldas Matijošaitis taip pat patraukė įvairiausias socialines grupes, kaip ir geriausius savo karjeros metus jau baigiantis pamiršti Viktoras Uspaskichas ar „Tvarkos ir teisingumo“ partija, kurios frakcijos nariai vargo nedaug ragavę (žr. grafiką).

Kita vertus, nors viešai politikai nesiveržia ginti pasiturinčios visuomenės dalies, metų metus nieko nedarydami jie prisideda prie kapitalą susikrovusių žmonių gerovės – bent iki šiol mokesčiais labiau „baudžiami“ dirbantieji nei turintieji daug turto.

O kai kurie turtuoliai, pavyzdžiui, ūkininkai, tarp kurių – ir multimilijonierius R. Karbauskis, apdalyti ne tik mokesčių lengvatomis, bet ir Europos Sąjungos subsidijomis. Bet tai jau Vokietijos mokesčių mokėtojų problema.

Perspausdinta iš Alfa.lt