Vieninga ES kariuomenė: Su kokiomis kliūtimis susiduria ši (ne)reali idėja?

Saugumo ir gynybos srityje ne vieną dešimtmetį aršias diskusijas kelia, daugeliu aspektų kontraversiška, vieningos Europos kariuomenės idėja. Šios idėjos ištakų reikėtų ieškoti Europos integracijos proceso pradžioje, kai 1952 metais, Prancūzija, Italija, Vakarų Vokietija ir Beniliukso šalys pasirašė vadinamąją Paryžiaus sutartį. Šio dokumento pagrindu turėjo būti sukurta Europos gynybos bendrija, kurios gynybos pajėgos veiktų kaip savarankiška kariuomenė. Prancūzija šios sutarties neratifikavo, todėl bendras gynybos organas Europoje niekada nebuvo sukurtas. Šiandien bendros Europos kariuomenės idėja, atrodytų, turėtų grįžti į politinę darbotvarkę, nes žemynas susiduria su Rusijos agresija, JAV ir Kinijos galia bei kitais geopolitiniais iššūkiais. Tad kyla klausimas, kokie barjerai trukdo vieningos Europos kariuomenės sumanymo realizacijai?

Visų pirma, reikėtų apžvelgti ypatingą Europos Sąjungos kaip organizacijos struktūrą. ES sudaro 27 savarankiškos valstybės, kurias daugiau ar mažiau vienija bendros vertybės, tačiau neišvengiama požiūrių skirtumų, ypač saugumo ir gynybos srityse. Baltijos šalys ir Lenkija didžiausia grėsme laiko kaimyninių valstybių Baltarusijos ir Rusijos politiką, tuo tarpu Prancūzija stengiasi išlaikyti savo įtaką ir vaidmenį Europoje. Iš šių pavyzdžių matyti, kad pirmoji kliūtis, trukdanti vieningos kariuomenės sukūrimui yra suverenumas. Mastrichto sutartyje nurodyta, kad ES valstybės narės turi išimtinę kompetenciją nacionalinio saugumo srityje. Tai reiškia, kad kiekviena ES valstybė narė savarankiškai organizuoja ir vykdo gynybos bei saugumo politiką. Tiesa, ES teisės aktuose numatyta, kad valstybės bendradarbiauja tarpusavyje vykdydamos bendrą užsienio ir saugumo politiką (BUSP) bei bendrą saugumo ir gynybos politiką (BSGP), tačiau tai yra viso labo palaikanti ES kompetencija, kur politika yra tik koordinuojama. Jeigu būtų sukurta vieninga ES kariuomenė, kyla dilema, kokią įtaką tai galėtų daryti valstybių suverenumo koncepcijai. Mano nuomone, dalis suvereniteto tokiu atveju būtų perduota virš valstybinio lygmens, o tai dar labiau padidintų valstybių narių priklausomybę nuo ES institucijų, o svarbiausia – užpuolimo atveju valstybės netektų galios priimti gyvybiškai svarbių sprendimų. Taip pat atsiranda problema dėl neutralų statusą turinčių valstybių (Austrijos, Airijos, Maltos bei Kipro) dalyvavimo bendros kariuomenės veikloje. Ar jos galėtų dalyvauti tiesioginėse karinėse misijose, o galbūt tik humanitarinėse? O gal joms būtų suteikta pasirinkimo laisvė? Manau, tai atviras diskusinis klausimas, kuris išryškina vieningos ES kariuomenės idėjos kompleksiškumą.

Dar viena kliūtis, kišanti koją kariuomenės idėjai, yra NATO aljanso vaidmuo Europoje. NATO galima laikyti bene svarbiausiu saugumo ir gynybos veikėju, kurio pagrindinis tikslas apsaugoti Europą nuo išorės priešų. Jeigu būtų sukurta bendra ES kariuomenė, NATO narės susidurtų su „dvigubo dalyvavimo“ problema, o tai galėtų reikšti didesnio finansavimo bei žmogiškųjų išteklių poreikį, nes reikėtų aprūpinti „du frontus“. Tokiu atveju drįsčiau abejoti NATO kaip transatlantinės organizacijos reikšme, juk tuomet Europa turėtų dvi ją galinčias apginti kariuomenes. Manau, kad tarp dviejų aljansų kiltų nemenka konkurencija, pavyzdžiui, kuri kariuomenė turėtų siųsti savo pajėgas kilus konfliktui. Jautriu klausimu taptų ir JAV vaidmuo Europoje. Sukūrus bendrą ES kariuomenę, šalys, greičiausiai, veiktų atskirai nuo NATO formuodamos savarankišką saugumo ir gynybos politiką. Kadangi JAV glaudžiai bendradarbiauja su NATO atsiranda palanki terpė įtampos susidarymui tarp JAV ir ES, ypač turint omenyje, Amerikoje vykstančius aršius ginčus dėl JAV vaidmens Europoje (pavyzdžiui, D. Trumpo ir J. Bideno prioritetų skirtumai).

Nagrinėjant bendros ES kariuomenės šalininkų poziciją, išryškėja nuomonė, kad šio organo sukūrimas galėtų sustiprinti Europos saugumo ir gynybos pajėgumus bei sumažinti priklausomybę nuo NATO ir JAV. Tokios idėjos šalininkai yra politiniai lyderiai – dabartinis Prancūzijos prezidentas Emanuelis Macronas bei buvusi Vokietijos kanclerė Angela Merkel, vos prieš keletą metų garsiai svarstę vieningos ES kariuomenės idėją.  E. Macronas aiškiai referavo į JAV įtaką Europai: „Nebegalime priklausyti nuo kitų, kurie mus maitins, rūpinsis, informuos, finansuos” – sakė jis. A. Merkel teigė, kad „Vieninga kariuomenė nėra prieš NATO, ji gali puikiai papildyti NATO“. Pagrindiniai argumentai už bendrą ES kariuomenę yra įvairūs: veiksmingesnį reagavimą į kylančias grėsmes, supaprastintą sprendimų priėmimo procesą, didesnį valstybių narių solidarumą, stipresnį atgrasymo efektą. Manau, kad arčiausiai realybės yra paskutinis argumentas dėl atgrasymo, kurį norėčiau iliustruoti statistiniais duomenimis. 2020 metais visos ES valstybės narės bendrai sudėjus turėjo apie 1,9 mln. ginkluotųjų pajėgų personalo, kai tuo tarpu JAV ir Rusija apie 1,4 mln. Įspūdingi skaičiai matomi ir analizuojant skiriamas karines išlaidas JAV doleriais. 2022 m. bendros ES karinės išlaidos siekė apie 258 milijardus dolerių, o tai yra dvigubai daugiau nei Rusijos karinis biudžetas ir palyginus ne daug atsilieka nuo Kinijos, kuri karinėms išlaidoms skiria beveik 292 milijardus dolerių. Žinoma, šie įspūdingi skaičiai, kuriuos demonstruoja ES valstybės kartu sudėjus, nereiškia galios, tačiau jeigu vieninga kariuomenė egzistuotų, galima daryti prielaidą, kad tai suveiktų kaip atgrasymo priemonė, o ES galėtų būti stipriu bei savarankišku geopolitiniu veikėju saugumo ir gynybos srityse.

Apibendrinant galima teigti, kad vieningos ES kariuomenės sukūrimą galima laikyti nerealia idėja, kurios įgyvendinimui trukdo keli veiksniai. Pirma, valstybių narių suverenumas užtikrina išskirtinę nacionalinę kompetenciją saugumo ir gynybos srityse, o prisijungimas prie karinio aljanso sudarytų sąlygas prarasti šios srities kontrolę. Kita kliūtis atsiranda dėl NATO aljanso, nes du saugumą užtikrinantys organai tarsi susidubliuotų, o tai reikštų įvairių resursų padidėjimą, taip pat įtampas su sąjungininkais, pirmiausia JAV. Bendros ES kariuomenės sukūrimas nėra tinkamas raktas į Europos saugumo užtikrinimą. Vietoj to, derėtų stiprinti tarpvalstybinį bendradarbiavimą ir išsigryninti vieningą strategiją, kuri vestų Europos Sąjungą teisingų sprendimų link geopolitinių iššūkių metu.

Dagnė Masliankaitė, VU TSPMI trečio kurso studentė

Straipsnis parengtas kurso „Šiuolaikiniai ES iššūkiai” metu.