Viktorija Buglakovaitė. Kaip bendros ES kariuomenės idėjos realizavimas paveiktų NATO ir transatlantinius santykius?

Bendros ES kariuomenės idėja nėra naujas reiškinys – apie tai buvo diskutuojama dar 2015 m., tačiau pastaruoju laikotarpiu svarstymai dėl būtinumo kurti bei stiprinti bendrą ES gynybos ir saugumo politiką tampa vis labiau reikšmingi ir sulaukiantys vis daugiau kontraversijų. Remiantis 2017 m. Statista apklausos duomenimis, 74 proc. respondentų Nyderlanduose ir Belgijoje palaikė ES bendros kariuomenės idėją, Prancūzijoje ir Vokietijoje toks vertinimas siekė 65 ir 55 proc. Tuo tarpu ES neutraliose šalyse – parama Austrijoje siekė 45 proc., 42 proc. Suomijoje ir tik 40 proc. Švedijoje. Pastebima tendencija, jog labiau pro-europietiškos šalys linkusios aktyviau palaikyti ES kariuomenės idėją. Taigi, transatlantinių santykių ateitis ir jų įtaka NATO paskutiniuoju laikotarpiu tapo vienu iš dažniausiai kvestionuojamų klausimų tarptautinių santykių diskurse. 

Pasak Prancūzijos valstybės vadovo E. Macron‘o, reali Europos kariuomenė reikalinga tam, kad Europa galėtų apginti save nuo Kinijos, Rusijos ir netgi JAV. Po karo Rytų Ukrainoje, teroristinių išpuolių, migrantų krizės, „Brexit“ ir D. Trump‘o atėjimo į JAV prezidento postą, ES išreiškė susirūpinimą savo saugumu kaip niekada anksčiau. Tiesa, ir nemaža dalis mokslininkų dabartinį Europos saugumo paveikslą iliustruoja kaip „didžiausius saugumo iššūkius, vykstančius mūsų kartoje“. Todėl dažnai teigiama, jog europiečiai ir Vakarų pasaulis turi efektyviau bendradarbiauti kuriant bei plėtojant patikimą saugumo ir gynybos politiką. Jau nuo 1998 m.  Saint-Malo deklaracijos, ES siekė „savarankiškų veiksmų“ saugumo ir gynybos srityje, o strateginės autonomijos tikslas dar kartą įtvirtintas 2016 m. ES visuotinėje strategijoje. Pasak kai kurių ES valstybių lyderių, neva ES ginkluotosios pajėgos išliktų priklausomos nuo NATO ir JAV, nebent jos turėtų savo karinio planavimo ir valdymo struktūras. Visgi, bet kokia ES ir JAV santykių transformacija gali ženkliai pakeisti euroatlantinės gynybos struktūrą – nuo vienpolės ši pereitų prie dvipolės.

 Dabartinė ES bendros kariuomenės idėja vertinama kontraversiškai, kadangi pripažįstama, jog Europa nėra pajėgi veikti be JAV ir NATO – du Pasauliniai karai ir Šaltasis karas parodė, jog reikia stiprių transatlantinių santykių siekiant išsaugoti taiką ir stabilumą Europoje. Ypač tai tampa akivaizdu po „Brexit“ – ES pastangos kurti bendrą kariuomenę negalėtų pakeisti NATO, nes įvykus „Brexit“ 80 proc. NATO gynybos išlaidų bus skiriamos iš ES nepriklausančių valstybių. Be to, svarbu pabrėžti, jog D. Trump‘o administracijos 2019 m. gynybos biudžete beveik padvigubintos JAV Europos gynybai skirtos išlaidos  nuo 3,4 mlrd. iki 6,5 mlrd. Tai rodo, kad nepaisant vyraujančių įsitikinimų, jog paskutiniuoju laikotarpiu JAV koncentruojasi į Pietų Aziją, kaip globali tarptautinės politikos veikėja, JAV nemažiau suinteresuota ir Europos saugumu. Visgi, kalbant apie dabartinę ES bendros kariuomenės idėją, tvirtinama, jog didėjant įvairioms grėsmėms Europoje, europiečiai turi prisiimti didesnę atsakomybę už savo saugumą. Be to, vis labiau ekonomiškai ir politiškai stipresnėms valstybėms narėms reikia didesnio bendradarbiavimo ir saugumo srityje. 

Kalbant apie Lietuvą, pastarajai ypač svarbūs darnūs bei tvirti transatlantiniai santykiai. Remiantis Lietuvos nacionaline saugumo strategija, Lietuva svarbiausiu saugumo garantu įvardija NATO: „Stiprėjantis NATO kolektyvinės gynybos matmuo <…> yra Lietuvos Respublikos saugumo garantas“. Kalbant apie ES, įvardijama, jog ši „suteikia papildomų saugumo garantijų <…>“. Taigi, Lietuva, būdama ES ir NATO narė, laikanti ES ir JAV pagrindiniais savo strateginiais partneriais, ypač suinteresuota transatlantinių santykių stiprumu. Visgi, daromos prognozės, jog laikui bėgant Vidurio ir Rytų Europos šalių „pro-amerikietiškumas“ mažės, o Europos vaidmuo galimai didės. Tampa akivaizdu, jog ES bendros kariuomenės idėjos paremti negalime, nes, visų pirma, tokios idėjos realizavimas nušalina JAV, kaip pagrindinę, Europoje užtikrinančią saugumą veikėją, todėl tokiu atveju sumažėja JAV rolė. Dažnai yra girdima, jog ES nori didesnio savarankiškumo, nepriklausymo nuo JAV, ypač saugumo ir gynybos srityse. Visgi, ES valstybės narės neturėtų pasiduoti Prancūzijos ir Vokietijos siekiančių kurti ES bendrą kariuomenę įtakai, kadangi tai neišvengiamai silpnins JAV rolę Europoje. Be to, ES bendra kariuomenė būtų kaip tam tikras NATO „dublikatas“, kas reikštų šios organizacijos reputacijos ir rolės smukimą, ir neišvengiamai didintų įtampą tarp ES kariuomenės ir NATO bei silpnintų transatlantinius santykius. Vienas iš argumentų, skatinančių bendrą ES kariuomenės idėją – „America first“ D. Trump‘o vykdoma politika – yra manoma, jog sukuriant bendrą ES kariuomenę, Europoje atsirastų „Europe first“ politika, kelianti įtampą tarp JAV ir ES bei didesnį susiskaldymą transatlantiniuose santykiuose. Sukūrus bendrą ES kariuomenę, tikėtina, jog tarpusavyje, ES bendros gynybos pajėgos ir NATO taptų varžovais ir konkurentais, o ne partneriais ir bendradarbiautų drauge. Be to, iš ES kariuomenės idėjos matome aiškų Prancūzijos interesą – pastarosios karinį stiprėjimą Europoje ir norą atsiskirti nuo JAV. 

Taigi, ES bendros kariuomenės realizavimas neišvengiamai silpnins transatlantinius santykius, kadangi bendros ES pajėgos būtų alternatyva NATO, todėl sumažėtų JAV vaidmuo Europos regione. Europos Sąjungai turint kontinentinę kariuomenę, ši įgautų strateginę autonomiją, kas irgi leistų jai veikti be JAV, todėl bet kokia ES ir JAV santykių transformacija saugumo srityje gali ženkliai pakeisti euroatlantinę gynybą bei ilgainiui silpninti transatlantinius santykius. 

Straipsnių serija, parengta pasirenkamojo bakalauro programos dalyko „Šiuolaikiniai ES iššūkiai“ studentų