Viktorija Gailiūtė. Emmanuelis Macronas, kuris nuvylė lietuvius

2017-ųjų metų pavasarį vykę Prancūzijos prezidento rinkimai turbūt pirmą kartą buvo įdomūs ne tik prancūzams, Lietuvos politologams, bet ir Lietuvos visuomenei. Tąsyk dėl šalies vadovo susirungę Emmanuelis Macronas ir Marine Le Pen į diskusijas apie Prancūzijos ateitį privertė įsitraukti dažną politiką besidomintį pilietį.

Atrodė, kad Lietuva turi savo favoritą – E. Macroną. Bet šiandien skambantys Prancūzijos prezidento pasisakymai apie Rusiją ir NATO ne tik kelia klausimą „kodėl“, bet ir nuvilia lietuvius.

2017 m. gegužės 7 d. vyko antrasis Prancūzijos prezidento rinkimų turas. Triuškinančią pergalę juose pasiekė net 66 proc. rinkėjų balsų gavęs En Marche judėjimo lyderis Emmanuelis Macronas. Tąsyk jis žadėjo suvienyti Europą, kuri išgyvena krizę po Brexit referendumo ir panaikinti susiskaldymą dėl pabėgėlių krizės. Jis žadėjo ir nepanaikinti sankcijų Rusijai tol, kol nebus išspręstas Ukrainos Rytuose vykstantis karas.

Be visa ko, po pirmojo rinkimų turo, 2017 m. balandžio pabaigoje, pasirodė pranešimai apie Rusijos kibernetinius išpuolius, nukreiptus prieš E. Macrono rinkiminę kampaniją. Kaip vėliau spėliojo kibernetikos ekspertai, tai buvo tie patys internetiniai įsilaužėliai, kurie surengė išpuolius ir prieš demokratų kandidatę JAV prezidento rinkimuose Hillary Clinton.

Lietuvos visuomenė tikėjo ir būsimojo Prancūzijos vadovo vizija užbaigti karą Ukrainoje bei toliau palaikyti sankcijas Rusijai. Buvo tikima ir saugios bei stabilios Europos idėja. Buvo reiškiama viltis, kad Prancūzija imsis lyderystės Europoje.

Padėties nepagerino ir žinios apie tai, kad M. Le Pen kampanija bei atstovaujama Nacionalinio fronto partija sulaukė taip vadinamos „paskolos“ iš Rusijos bankų.

Tąsyk Rusijos motyvas Prancūzijos rinkimuose ir M. Le Pen sąsajos su Rusija prisidėjo prie E. Macrono pergalės. Tačiau šiandien, kai Prancūzijos vadovo kadencija jau įpusėjo, Rusijos klausimas vėl aktualus E. Macrono vadovavimui – tik šįsyk tai nežada nieko gero.

Prancūzijos prezidentas vis dažniau prabyla apie tai, kad būtina „perkrauti“ Europos santykius su Rusija. Jo nuomone, Europa niekada nebus saugus ir stabilus žemynas, jeigu nepavyks surasti kompromiso su Kremliumi. Net ir plėtodamas Europos kariuomenės idėją E. Macronas teigia, kad laikai, kai Jungtinės Amerikos Valstijos buvo pasiruošusios apginti Europą – jau praeityje, todėl privalu ieškoti naujų saugumo garantų, o vienas iš jų – geresni santykiai su Rusija.

Galbūt dėl to Rusija atsirado kaip prioritetas Prancūzijos diplomatijos darbotvarkėje. Galbūt dėl to Prancūzijos prezidentas teigia, kad atriboti Rusiją nuo Vakarų – strateginė klaida. Galbūt dėl to šių metų vasarą jis asmeniškai susitiko su Rusijos prezidentu.

Dar labiau stebina prieš keletą savaičių nuskambėję E. Macrono raginimai NATO lyderiams siekiant „peržiūrėti NATO strategiją“. Prancūzijos vadovas pabrėžia, kad Rusija negali būti vertinama kaip bendras priešas, kad bendras priešas aljansui – terorizmas, todėl yra būtina nukreipti dėmesį nuo Rusijos grėsmės, o verčiau atsižvelgti į kitus aljansui kylančius iššūkius.

Pasak jo, santykiai su Rusija turi būti „priartinti prie šių dienų“, todėl pabrėžiama bendradarbiavimo svarba tokiose srityse kaip kibernetinis saugumas ar gynyba.

E. Macrono keliami siekiniai – diplomatiniai ir trafaretiniai. Apie santykių su Rusija perkrovimą ir bendradarbiavimo svarbą kalbėjo ir buvęs JAV prezidentas Barackas Obama, ir dabartinis šalies vadovas Donaldas Trumpas, o apie ekonominių ryšių svarbą tarp Europos ir Rusijos ne kartą yra kalbėję ir ES lyderiai bei ekspertai. Kita vertus, santykių su Rusija perkrovimo reikalauja ir verslo atstovai. Kaip ir visai Europai, taip ir Prancūzijai ekonominiai santykiai su Rusija – ypač svarbūs, o prekybiniai ryšiai tarp Rusijos ir Prancūzijos – sparčiai auga.

Ir Prancūzijos vadovas bando imtis realių veiksmų. Kartu su Vokietijos kanclere Angela Merkel, Rusijos ir Ukrainos prezidentais šių metų gruodį surengė Normandijos formato susitikimą, kuriame atnaujino derybas dėl Ukrainos karo pabaigos. Pirmas žingsnis link santykių su Rusija perkrovimo lyg ir žengtas.

Tačiau E. Macrono teiginiams apie santykių su Rusija gerinimą nepritaria ne tik dalis jo paties aplinkos žmonių, bet ir Prancūzijos visuomenė – apie 66 proc. Prancūzijos gyventojų turi neigiamą nuomonę apie Rusiją ir jos lyderį Vladimirą Putiną.

Tuo tarpu ir pats E. Macronas nėra populiariausias politikas Prancūzijos istorijoje. Priešingai, jo populiarumo reitingai mažėjo itin greitai – per pirmus tris prezidentavimo mėnesius E. Macrono populiarumas sumažėjo per dvidešimt procentinių punktų, o šiuo metu palaikymą prezidentui reiškia tik trečdalis Prancūzijos visuomenės narių.

Kritika Prancūzijos vadovo sprendimams ir neigiamas Rusijos įvaizdis ne tik Prancūzijos visuomenėje, bet ir Europoje apskritai, kelia klausimą, kodėl E. Macronas pasirinko tokią nepopuliarią užsienio politikos strategiją? Kodėl siekiama perkrauti santykius su Rusija, nors Rusijos užsienio politika darosi vis agresyvesnė, o karas Ukrainoje vis dar tęsiasi?

Dabartinėje saugumo situacijoje ir vertinant Rusijos veiksmus Rytų Europos regione kalbėti apie tai, kad Rusija nėra bendra grėsmė – mažų mažiausiai nuvilia. Raginimas NATO ir ES lyderiams gerinti santykius su Rusija – nuvilia dar labiau. Rusija dar nėra pasiruošusi sugrįžti į Vakarų pasaulio elitą. Arba bent jau nėra to nusipelniusi.

Žinoma, tokius sprendimus galima nurašyti E. Macrono nepatyrimui užsienio politikoje – prieš tapdamas prezidentu, jis turėjo mažai politinės patirties, o šalies vadovo kėdė buvo jo pirmoji rimta pergalė rinkimuose. Tačiau tuo pat metu pastebimas ir buvusio Prancūzijos vadovo Francua Hollando politikos tęstinumas – o Emmanuelis Macronas dirbo F. Hollando komandoje.

Buvęs Prancūzijos prezidentas, nors ir neturėjo pakankamai nuoseklios užsienio politikos Rusijos atžvilgiu, ne kartą naudojo išsireiškimus, identiškus tiems, kuriuos šiandien transliuoja E. Macronas – Rusija nėra grėsmė – tai visos Europos partnerė, o NATO turi perkrauti santykius su Rusija.

Tai kodėl, tuomet, E. Macronas nuvylė lietuvius?

Atsakymas į šį trumpą klausimą – paprastas. Įtemptoje Prancūzijos prezidento rinkimų kovoje Lietuvos visuomenė turėjo savo lyderį ir tai buvo E. Macronas. Vieningos ir stiprios Europos idėja žavėjo ir atrodė patraukli. Lietuvos visuomenė tikėjo ir būsimojo Prancūzijos vadovo vizija užbaigti karą Ukrainoje bei toliau palaikyti sankcijas Rusijai. Buvo tikima ir saugios bei stabilios Europos idėja. Buvo reiškiama viltis, kad Prancūzija imsis lyderystės Europoje.

Bet šiandien vis dažniau galime išgirsti klausimą, kas nutiko su E. Macronu, kad taip greitai jis pakeitė savo retoriką Rusijos atžvilgiu. Kas nutiko E. Macronui, kad jis panoro perkrauti santykius su Rusija ir ragina NATO padaryti tą patį. Ar atsiras dar ryžto spręsti Ukrainos klausimą?

Atrodo, kad lietuvių lūkesčių nebeatliepia ne tik Lietuvos, bet ir Europos lyderiai. Ukrainos karui trunkant jau penkerius metus, saugumo situacija regione nesikeičia ir grėsmė Lietuvai bei šalies teritoriniam vientisumui išlieka reali.

Dabartinėje saugumo situacijoje ir vertinant Rusijos veiksmus Rytų Europos regione kalbėti apie tai, kad Rusija nėra bendra grėsmė – mažų mažiausiai nuvilia. Raginimas NATO ir ES lyderiams gerinti santykius su Rusija – nuvilia dar labiau. Rusija dar nėra pasiruošusi sugrįžti į Vakarų pasaulio elitą. Arba bent jau nėra to nusipelniusi.

Tuo tarpu vienos iš ES lyderių – Prancūzijos – siunčiama žinutė apie santykių su Rusija „perkrovimą“, nors ir neatliepia bendros Europos Sąjungos pozicijos, vis dėlto kelia nestabilumą tiek bendrijos viduje, tiek transatlantinei NATO vienybei. Paprastai tariant, E. Macronas 2017 m. žadėjo vienyti, tačiau pasirinko skaldyti… ir nuvilti.

Perspausdinta iš lrt.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.