Viktorija Rimaitė-Beržiūnienė. Ne tik griauti, bet ir statyt

Sostinės Senamiestyje, Trakų gatvėje, greta Pranciškonų vienuolyno kovo 22 d. įvyko oficialus paminklo „Sausio sukilimo įamžinimas Vilniuje“ atidarymas. Ne tik įvyko, bet ir sukėlė nemenką ažiotažą: socialiniai tinklai ūžė, kritikuojant ir komentuojant naujojo paminklo raišką, kol galiausiai paaiškėjo, kad paminklo atsiradimo kelias, švelniai tariant, miglotas.

Vilniaus miesto savivaldybės Istorinės atminties komisija paminklui vienbalsiai nepritarė, pasiūlydama tęsti diskusiją dėl 1863-1864 m. sukilimo įamžinimo ir monumentaliosios paminklo raiškos. Vis tik diskusija bent jau su Vilniaus savivaldybe, atrodo, nebuvo pratęsta, o paminklas ėmė ir išvydo dienos šviesą, savotiškai realistiniu braižu vaizduodamas keturias vyriškas figūras.

Šie vyrai – 1863-1864 m. sukilimo vadai: Konstantinas Kalinauskas, Zigmantas Sierakauskas, Jokūbas Dalevskis ir pranciškonas iš vienuolyno, kurio teritorijoje savo vietą ir atrado naujas atminties ženklas. Su šia vieta sukilimo prisiminimą, manoma, sieja tai, jog kaip tik Pranciškonų vienuolyne, likus pusmečiui iki sukilimo, bažnytinėse kapinėse vilniečiai ėmė rinktis ir protestuoti prieš rusų carinę valdžią.

Pati paminklo intencija – svarbi, reikšminga ir verta dėmesio. 1863-1864 m. sukilimas lietuviškajame atminties diskurse iš tiesų neturi aiškios vietos, o ir vertinamas jis ne visada vienareikšmiškai. Didesnio dėmesio šis sukilimas sulaukė 2019 m., kai Vilniuje buvo perlaidoti 2017 m. tvarkant Gedimino kalną rasti sukilimo vadų Z. Sierakausko ir K. Kalinausko bei dar 18 sukilėlių palaikai. Šiokius tokius ryškesnius bandymus aktyviau atsiminti aptariamą įvykį netolimoje praeityje buvo galima užčiuopti, ieškant galimų sąlyčio, dialogo ar bendrystės taškų su valstybėmis, turinčiomis bendrą minėto įvykio patirtį.

Nors šis sukilimas, žvelgiant į istoriografiją, vertinamas nevienareikšmiškai, vis tik politiniai, tautiniai, religiniai, socioekonominiai jo tikslai yra nenuginčijami, tad kartu nenuginčijama ir prasmė jį deramai atsiminti. Juolab kad atkurtos nepriklausomybės laikotarpiu Lietuvos viešosiose erdvėse pastatytų paminklų, pasižyminčių monumentalia raiška ir tiesiogiai primenančių 1863–1864 m. įvykius, nėra daug, ypač sostinėje ši data atmenama išties menkai.

Ryškesnius atminimo ženklus galima išvysti Paberžėje (Kėdainių rajonas) ir Eišiškėse, kur 2013 m., minint 150-ąsias sukilimo metines, pastatyti ir šiai progai skirti paminklai; taip pat Pajevonyse (Vilkaviškio rajonas), kur 2019 m. atsirado 1863 m. sukilimui skirtas paminklas, Šalčininkuose, kur nuo 1999 m. paminklu atmenamas K. Kalinauskas. Smulkesnių paminklinių ženklų būtų galima rasti ir kitose Lietuvos vietose.

Nepaisant puikios paminklo, kaip viešai nurodoma, finansuoto „Lenkijos nacionalinio fondo“ ir privačių asmenų lėšomis, intencijos, jos įgyvendinimas – stiprokai šlubuojantis. Realistinio braižo skulptūrinė kompozicija gerokai stokoja estetinės vertės, sulaukdama daug kritikos dėl vaizdavimo būdo ir vietos pasirinkimo. Visai netoliese, toje pačioje vienuolyno teritorijoje dar nuo tarpukario stovi Juozapo Montvilos paminklas, suteikiantis vietai simbolinį krūvį ir organiškai įsirašantis į vilniečių kasdienybės maršrutus frazėmis „susitinkame prie Montvilos“.

Savotiškus klausimus būtų galima kelti ir dėl paminklo pavadinimo, nes 1863-1864 m. sukilimas „Sausio sukilimu“ įprastai vadinamas, remiantis lenkiškąja istoriografijos tradicija, kuri nebūtinai visais be išimties atvejais sutampa su tuo, ką apie šį įvykį norėtų atsiminti Lietuva. Tad šio vardo pasirinkimas irgi kelia nemažai klausimų. Galiausiai, kodėl sukilimo vadų paminklinėje kompozicijoje neatsirado vietos Antanui Mackevičiui, kuris, vadovaujantis istoriniais šaltiniais, pirmasis iškėlė sukilimo vėliavą Lietuvoje ir suvaidino tikrai nemenką vaidmenį vadovaujant sukilimui, vėlgi neaišku.

Tai kas gi įvyko? Vilniaus miesto savivaldybė viešojoje erdvėje tikina, kad šiam paminklo projektui nepritarė ir žalios šviesos neuždegė. Tačiau paminklas atsirado. Lygiai taip pat pasigirdo diskusija, kad Vilniaus miesto savivaldybės Istorinės atminties komisijos sprendimai dėl naujų atminties ženklų turėtų būti ne patariamojo, o privalomojo pobūdžio.

Tokia diskusija yra labai svarbi ir prasminga, nors, tiesą sakant, tikriausiai vėluojanti.

Jei pasižiūrėtume į platesnį kontekstą, nesutarimai dėl paminklų (tiesa, dažniausiai, o gal net be išimties dėl tų, kuriuos reikia nugriauti) pastaraisiais metais buvo įgiję atminties karų pavadinimą. Akademiniu požiūriu, būtent paminklai yra ta simbolinė praktika, per kurią ryškiausiai matosi pasakojimo apie valstybę (jos tapatumą) krypties slinktys.

2022 m. prasidėjęs Rusijos-Ukrainos karas Rytų-Vidurio Europos regione, tad kartu ir Lietuvoje paskatino naują diskusijų dėl sovietinio paveldo ir monumentalių kūrinių bangą. Šias diskusijas lydėjo sovietinių paminklų griovimas, kai ko pavadintas trečiąja desovietizacijos banga arba antrosios, prasidėjusios 2014 m. po Krymo aneksijos, tąsa. Lietuvoje galėjome matyti ne tik aktyvias diskusijas ir greitą iš sovietmečio užsilikusių paminklų šalinimą iš viešųjų erdvių, bet ir naujai atsiradusį įstatyminį reguliavimą, priimant įstatymą dėl draudimo propaguoti totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas bei jį lydėjusius teisinius aktus dėl tarpinstitucinės komisijos, turėsiančios spręsti, kokius paminklus ir kitus atminties ženklus reiktų griauti.

Taigi, paminklų šalinimo klausimas, dažniausiai desovietizacijos pavidalu, aptartas ir reglamentuotas. Tam mestos nemažos pajėgos, skirta nemažai dėmesio, nemažai kas ir nugriauta. Vis tik neapleidžia mintis, kad tiek pastaraisiais metais, tiek turbūt per visą atkurtos nepriklausomybės laikotarpį pražiūrimas vienas paprastas dalykas, kurį puikiai iliustravo paminklo „Sausio sukilimo įamžinimas Vilniuje“ atsiradimas.

Simbolinis senąjį politinį, ekonominį, kultūrinį ir visokį kitokį būvį žymintis paminklų griovimas arba, paprastai tariant, negatyvusis desovietizacijos žestas visada yra lydimas pozityvaus veiksmo priežasčių ir paskatų bei naujų paminklinių praktikų atsiradimo. Nauja politinė realybė valstybėje įtvirtinama ne tik teisiškai, bet ir simboliškai, t.y. per naujo pasakojimo, pristatančio valstybės (jos piliečių) tapatumą ir formuojamo per įvairias (simbolines praktikas materializuojamas tekstais, vaizdais, daiktais) kūrimą. Taigi, kartu ir statant naujus paminklus. Taip buvo dar nuo Antikos laikų. Taip, panašu, ir bus ateityje.

Kitaip sakant, desovietizacijos procesas susideda iš dviejų simbolinių pusių: negatyviosios, išreiškiamos per senųjų paminklų šalinimą, ir pozityviosios, žyminčios per naujai statomus paminklus reprezentuojamą naują valstybės (politinį) būvį. Šią simbolinę to paties proceso skirtį dar apie 1990 m. užčiuopė teisininkai, pabrėždami, kad sovietinio režimo likvidavimas yra neįmanomas be pozityviojo dėmens – t.y. be naują santvarką atitinkančio naujo teisinio ir visokio kitokio reguliavimo sukūrimo ir kad pastarajam, beje, reikia teikti labai didelę svarbą, nes kažką pašalinus to paprasčiausiai nelieka, o su naujais „kūriniais“ reikia gyventi.

Taigi, mūsuose atrodo turime paprastą situaciją: negatyvusis aspektas, panašu, ir aptartas, ir sureguliuotas, tačiau naujų paminklų atsiradimas kelia daug klausimų ir neaiškumų, galiausiai, atrodo, netgi stokoja deramo dėmesio. Neabejotinai, gyvenant demokratijos sąlygomis, paminklokūros procesuose gali ir netgi turi dalyvauti labai įvairios visuomenės grupės: pradedant nacionaliniu ar savivaldos lygmeniu, baigiant įvairiomis bendruomenėmis, gyventojų grupėmis ir organizacijomis. Toks pliuralistinis procesas ir žavus, ir natūralus bei visiškai normalus, ir netgi reikalingas. Todėl visiškai normalu, kad gali atsirasti skirtingų matymų, įvairių siūlymų ir diskusijas gimdančių nesutarimų.

Vis tik bet kokiu atveju viešumoje iškilęs paminklas visada yra susitarimo įvaizdinimas. Įvaizdinimas tiek tematine prasme, nurodant kokį įvykį, asmenį, asmenų grupę ar laikotarpį atsimename, tiek vizualine ir estetine prasme.

Tematine prasme daugelis asmenybių, įvykių, svarbių lietuviškajai savivokai, lieka neatminta, lieka neatsakyti klausimai, kodėl tam tikri dalykai lieka neįvaizdinti, kodėl vieni istoriniai periodai užima dominuojančias, kiti – labiau užmirštas pozicijas. Vizualine ir estetine prasme daug kritikos sulaukia realistine (kartais net socrealistinį braižą primenančia) raiška pasižymintys nauji paminklai, tačiau lygiai taip pat bet kokie drąsesni bandymai išeiti už natūralistinės raiškos visuomenėje sukelia nemenką atmetimo reakciją.

Todėl tokie pavyzdžiai kaip kad naujasis paminklas sostinės Senamiestyje yra puiki iliustracija, kad atėjo laikas daugiau dėmesio skirti pozityviesiems paminklokūros procesams. Nes deramo rūpesčio stoka „gimdo“ estetiškai, o kartais net ir tematiškai abejotinus paminklus, kuriuose, kaip kad naujausio paminklo Vilniuje atveju, neatsiranda vietos vienam ryškiausių sukilimo vadų Lietuvoje.

Perspausdinta iš lrt.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.