I. Vinogradnaitė. Didžiausia grėsmė žodžio laisvei kils, kai niekas jos nebeginčys
Praėjusią savaitę Vartotojų teisių apsaugos tarnyba (VTAT) skyrė 1,5 tūkst. eurų baudą užkandinių tinklui „Kiaulė rūkė“ už visuomenės moralės principų pažeidimą ir religinių simbolių niekinimą reklamoje. Pastaruosius dvejus metus įmonės komunikacijoje naudota vaizdinė ir rašytinė medžiaga, kuria šaipomasi iš religijų apskritai ir ypač krikščionybės, naudojant Jėzaus ir Marijos atvaizdus, kitus krikščionims šventus simbolius. Šis atvejis viešojoje erdvėje sukėlė aistringas diskusijas apie pagarbą bendrapiliečių įsitikinimams, žodžio laisvę, visuomenės moralę, valstybės prigimtį ir funkcijas.
„Keulė rūkė“ reklamos politologę, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytoją doc. Ingą Vinogradnaitę šokiravo kaip beprasmis žiaurumas tikinčiųjų atžvilgiu, tačiau ji teigia, kad riboti žodžio laisvės šiuo atveju nereikėjo. Pasak jos, institucijos, spręsdamos, kas nesakytina ir turi būti nutildyta, prisiima sau kompetenciją išskirtinai žinoti, kas yra tiesa, o kas ne. Kita vertus, pašnekovės įsitikinimu, žodžio laisvė reiškia ne tik teisę nebaudžiamai sakyti, ką galvoji, bet ir teisę būti išgirstam. „Diskusijoje dėl „Keulė rūkė“ reklamos man nepriimtina būtent tai, kad į tikinčiuosius nežiūrima rimtai, jų argumentai ir vertinimai atmetami iš anksto, tarsi būti tikinčiuoju automatiškai reiškia būti kliūtimi žodžio laisvei“, – teigia I. Vinogradnaitė.
Pirmiausia, neprimesdama man rūpimų aspektų, klausiu, kokios mintys, stebint pranešimus ir diskusijas dėl „Keulė rūkė“ reklamos, už kurią VTAT skyrė baudą, kilo jums? Kokių argumentų, požiūrių susidūrimą įžvelgėte?
Mano nuomone, diskusijos, kurias sukėlė „Keulė rūkė“ reklama ir reakcijos į ją, yra apie žodžio laisvę, jos ribas bei kainą, kurią verta mokėti už žodžio laisvę. Bet labiausiai apie tai, ką iš tikrųjų reiškia žodžio laisvė, ir ar turime pareigą ja naudotis atsakingai. Nes atsakinga žodžio laisvė yra ribas turinti žodžio laisvė, o ribų buvimas iš pirmo žvilgsnio prieštarauja laisvės idėjai.
Mano išeities taškas yra toks: niekas negali varžyti asmens žodžio laisvės, jo laisvės galvoti ir drąsiai sakyti, ką galvoja, kad ir koks papiktinantis, „akivaizdžioms“ tiesoms prieštaraujantis, su visuomenės moralė nederantis būtų pasisakymas. Nesvarbu, kieno atžvilgiu pasisakoma – homoseksualų, krikščionių ar kokiu kitu jautriu klausimu. Be abejo, žodžio laisvė negali būti besąlygiškai užtikrinta. Žodis visada susilaukia sankcijų: dėl to, ką sakai, gali supykti draugai, nustoti lankęsi klientai ir pan. Tačiau, kiek tai įmanoma, turi būti sudarytos sąlygos be baimės sakyti, ką galvoji.
Kita vertus, žodžio laisve gali būti piktnaudžiaujama, pavyzdžiui, tada, kai laisvė naudojama siekiant įžeisti. Didžiausias galvosūkis dėl „Keulės rūkė“ reklamos, yra toks: ar yra koks nors kriterijus, leidžiantis spręsti, kur pagrįstai galima brėžti ribas žodžio laisvei, jei ne teisine, tai moraline prasme. Nes tokių ribų kaina ilguoju laikotarpiu gali būti didesnė nei ribų nebuvimo kaina.
Nubaustos įmonės savininkai VTAT posėdyje apeliavo į saviraiškos/žodžio laisvę, mat, jų teigimu, iš religinių simbolių besityčiojanti reklama ne tik skatina vartoti jų produktus, bet ir provokuoja diskusiją, būtiną visuomenės pažangai. Konstitucijos 25 straipsnis užtikrina teisę skleisti informaciją, tačiau numato ir išimčių. Kodėl žodžio laisvė nėra absoliuti?
Iš tiesų žodžio laisvė nėra absoliuti. Ji ribojama, nors net ir liberaliose valstybėse tie apribojimai skiriasi – vienur draudžiama daugiau, kitur – mažiau. Turbūt lengviausiai pateisinama išimtis žodžio laisvei yra susijusi su grėsme gyvybei ir sveikatai. Pasiremiant Jameso Stuarto Millio pavyzdžiu, jei prie grūdų pirklio namo susirinkusiai įtūžusiai miniai sakai, kad tas pirklys jus išnaudoja, tai tavo žodžiai kelia labai realią tiesioginę grėsmę jo saugumui. Tokie žodžiai neleistini. Austinas Daucey, knygos „The Future of Blasphemy: Speaking of the Sacred in an Age of Human Rights“ (liet. „Šventvagystės ateitis: kalbėjimas apie tai, kas šventa, žmogaus teisių amžiuje“) autorius, svarsto panašius klausimus. Pavyzdžiui, ar esi atsakingas už pasekmes (riaušes ir galimai prarastas gyvybes), kurias sukelia tavo veiksmas, jei žinai, kad jis bus palaikytas šventvagišku. Tarkime, jei Indijoje nužudai karvę, žinodamas, kad tai gali sukelti masinę prievartinę induistų reakciją. Tas pat galiotų ir šventvagiškiems žodžiams. Taigi, jei žodžio laisvė kelia grėsmę kitų fiziniam saugumui, ji turi būti suvaržyta.
Manau, kad panašia logika remiasi ir neapykantą kurstančių kalbų (angl. hate speech) draudimas, nors šis atvejis man atrodo labiau komplikuotas, nes ryšys tarp tokios kalbos ir galimos reakcijos yra ne toks tiesioginis. Gali atrodyti keista, kad neapykantą kurstančių kalbų draudimą laikau ginčytinu, nes kokia gi tų kalbų vertė? Bet svarbu ne kalba ir jos turinys, o pats principas – jei žodis varžomas, tai turi būti instancija, sprendžianti, ko negalima sakyti. Tačiau kas gali spręsti, kuriuos dalykus sakyti galima, o kurių – negalima. Kokiu išskirtiniu žinojimu toks sprendimas remtųsi? Suteikę galią kam nors spręsti apie tai, kas nesakytina, rizikuojame nutildyti ir tiesą.
Viena vertus, pasaulis jautrėja. Tai matyti iš (savi)disciplinuojančio politinio korektiškumo praktikų, teisinių sankcijų jūsų minėtoms neapykantą kurstančioms kalboms, viešų erdvių, eliminuojančių nepatogių ar žeidžiančių temų galimybę, kūrimo. (Vakarų universitetuose randasi saugios erdvės (angl. safe spaces), kur negalima diskutuoti klausimais, galinčiais sukelti psichologinį diskomfortą.) Kita vertus, pasaulis giliai įsitikinęs nevaržomos žodžio laisvės pirmumu, ką rodo arši gynyba „Charlie Hebdo“ ir kitų, besityčiojančių iš tikintiesiems šventų atvaizdų. Kaip šios dvi tendencijos dera ir ką pasako apie vyraujantį pilietinių laisvių ir teisių supratimą?
Tai, kad vieni siekia apvalyti viešą erdvę nuo bet kokių diskomfortą keliančių kalbų, o kiti mėgaujasi sakydami kuo labiau šokiruojančių dalykų, sako tai, kad nėra vyraujančio supratimo, kad išsiskiria ir žmogaus, ir moralės, ir laisvės sampratos. Šiuolaikinei visuomenei reikia surasti jų sugyvenimo būdą.
Aš nepritariu jautrėjimo tendencijai, apie kurią jūs kalbate, man atrodo, kad ji negali būti nuosekliai pagrįsta. Didesnis iššūkis man atrodo įsitikinimas nevaržomos laisvės pirmumu. Intuityviai jaučiame žodžio laisvę galint būti pateisinamai suvaržytą, tačiau bet kuris praktinis mėginimas tai daryti gali būti vadinamosios slidžios nuokalnės (angl. slippery slope) pradžia. Todėl man atrodo, kad nieko nedaryti yra geresnis sprendimas, nei ką nors daryti. Kita vertus, niekaip nereaguoti į piktnaudžiavimo žodžio laisve atvejus irgi atrodo nepateisinama moralinė laikysena.
Piktnaudžiavimu vadinčiau tokius atvejus, kai iš anksto žinant, kad sakomi dalykai bus skaudūs tam tikrai grupei, jie vis tiek sąmoningai sakomi. Vadinasi, ne ieškoma tiesos, ne siekiama įtikinti, ne norima išsakyti alternatyvų požiūrį dominuojančiam, bet grynai provokuojama, sakykime taip – „estetiniais“ sumetimais. Tokios provokacijos dažnai pateisinamos žodžio laisvės principu. Man tokiu atveju norisi klausti: o dėl ko ši laisvė, koks jos tikslas, ar tikrai ji pateisina viską? Jau minėtas J. S. Millis yra sakęs: gerai, kai atsiranda žmonių, išdrįstančių kritikuoti tai, kas daugumos laikoma akivaizdžiais dalykais, nes tai verčia permąstyti akivaizdžius dalykus, pasitikrinti jų supratimą, įvertinti, ar ir kokiu būdu jie gali būti apginti. Kokia yra įsitikinimo vertė, jei negali jo pagrįsti, ir kaip žinosi, ar gali jį pagrįsti, jei niekas nekels jam iššūkio?
Žodžio laisvei labai sveika, kad kartkartėmis atsiranda ją ir jos naudojimą kritikuojančių balsų. Nes labai lengva mechaniškai kartoti „žodžio laisvė“ kaip kokią magišką viską pateisinančią priemonę. Sunkiau yra ją iš tiesų nuoširdžiai pagrįsti. Gal skambės paradoksaliai, bet turbūt didžiausia grėsmė žodžio laisvei kils tada, kai niekas jos nebeginčys, nes tada jos rėmėjai užmirš, kodėl kadaise ją gynė.
LR Reklamos įstatyme numatyta, kad reklama draudžiama, jei niekinami Lietuvoje įregistruotų religinių bendruomenių religiniai simboliai. Pastebėjau, jog kai kuriems žmonėms kito klausimas, kodėl valstybė, atskirta nuo religijos, turėtų saugoti religines bendruomenes. Kuo grindžiama tokia jos funkcija?
Tai, kad valstybė atskirta nuo religijos, nebūtinai reiškia, jog valstybė turi būti akla tam faktui, kad dalis jos piliečių yra tikintys žmonės, ir kad negali atsižvelgti į tokių žmonių poreikius tiek, kiek tai nesikerta su kitais liberalios visuomenės principais. Reklamos ribojimo neprilyginčiau žodžio laisvės ribojimui, nes reklama yra informavimas apie tam tikrą produktą ar paslaugą. Tokią informaciją galima pateikti ir neužkabinant religinių simbolių. Man atrodo, kad ir „Keulė rūkė“ savininkai tą skirtį gerai jaučia, nes jų pasisakymuose visi tie tikinčiųjų jausmus užgavę piešiniai vadinami ne reklama, bet tam tikros pozicijos išsakymu.
Glumina faktas, kad liberalias nuostatas propaguojantys verslininkai ir jų šalininkai atvirai deklaruoja nepakantumą religijai, ypač krikščionybei ir dar labiau Katalikų Bažnyčiai, bei sąmoningai šaiposi iš to, kas krikščionių suprantama kaip šventa. Ar tai yra nuosekli liberalaus piliečio pozicija visuomenės grupės, kurios pasaulėžiūrai nepritariama, atžvilgiu?
Šiame klausime yra du esminiai žodžiai: „šaiposi“ ir „deklaruoja nepakantumą“. Ką reiškia šaipytis iš šventų dalykų? Jei kažkas galvoja, kad tam tikros religijos tiesos yra nepagrįstos, prieštaringos ar panašiai, ir tą sako, ar tai reiškia, kad šaiposi iš šventų dalykų, ar tiesiog nepritaria tam tikrai pasaulėžiūrai? Kada nepritarimas jau yra šaipymasis? Ir dar daugiau – ar šaipymasis yra tikrai neleistina nepritarimo išsakymo forma? Šiais retoriniais klausimais aš noriu pasakyti, kad šaipymasis nėra savaime visomis aplinkybėmis smerktinas veiksmas. Tačiau tikrai nepriimtinas yra nepakantumas, kurį suprantu kaip atsisakymą iš tiesų girdėti tikinčiųjų argumentus, kodėl tam tikri žodžiai ir pareiškimai jiems yra skausmingi. Nes toks atsisakymas reiškia, kad tikintiesiems yra paneigiama žodžio laisvė, kurią suprantu ne tik kaip teisę nebaudžiamai sakyti, ką nori, bet ir kaip teisę, kad tavo pasakymas būtų priimtas rimtai. Diskusijoje dėl „Keulė rūkė“ reklamos man nepriimtina būtent tai, kad į tikinčiuosius nežiūrima rimtai, jų argumentai ir vertinimai atmetami iš anksto, tarsi būti tikinčiuoju automatiškai reiškia būti kliūtimi žodžio laisvei. Vėl grįžtu prie to, nuo ko pradėjau – nepakanka vien tik kartoti, kad žodžio laisvė yra pamatinis principas, bet nuolat klausti ir argumentuoti, kodėl taip yra, kas yra žodžio laisvė, kokią kainą ir kodėl verta už ją mokėti.
Diskusijose po baudos skyrimo įmonei išryškėjo toks argumentas: tikintieji, konkrečiai – Romos katalikai, oficialiai sudaro daugumą visuomenės, todėl valstybės institucijos neturėtų saugoti jų jausmų/įsitikinimų. Teigiama, kad saugoti reikia tik mažumų grupes.
Jei kalbame apie jausmų ir įsitikinimų saugojimą, nemanau, kad kuri nors grupė – didelė ar maža – turi išskirtinių privilegijų šiuo požiūriu. Man atrodo lygiai taip pat nepriimtina bausti už žodžius, kurie užgavo mažos grupės jausmus, kaip ir už žodžius, kurie užgavo didelės grupės jausmus.
VTAT nustatė, kad įmonė nesilaikė Reklamos įstatymo ne tik dėl religinių simbolių niekinimo, bet ir dėl visuomenės moralės principų pažeidimo. Pasipylė diskusijos apie tai, kas yra ta visuomenės ar viešoji moralė. Argumentuojama, kad moralė – asmeninis reikalas, žmonės labai skirtingi, todėl susitarti dėl to, kas gera/gerbtina/padoru neįmanoma.
Šiuo atveju „visuomenės moralė“ figūruoja kaip teisinė kategorija. Nuoroda į „visuomenės moralę“ įstatyme presuponuoja, kad toks dalykas tikrai yra, todėl tie, kas įstatymą taiko, turi kažkaip ją apibrėžti, ir tą pamėgino padaryti. Tačiau „visuomenės moralė“ yra sudėtinga kategorija, kai imamasi ją empiriškai apibrėžti, aprašyti jos turinį. Galima galvoti maždaug taip: visuomenės moralė yra tai, dėl ko sutaria visi. O jeigu yra vienas prieštaraujantis? Galima būtų pataisyti apibrėžimą sakant, kad visuomenės moralė yra tai, dėl ko sutaria dauguma. Bet kiek jau yra dauguma? Situaciją komplikuoja, kad tai, kas tam tikru momentu laikoma visuomenes morale, keičiasi. Norisi tvirtinti, kad visuomenės moralė tikrai yra, tačiau kartu turi pripažinti, kad niekaip negali jos apčiuopti. Tiek, kiek mes galime kartu gyventi ir susišnekėti, turime bendrą pagrindą, bendras reikšmes ir principus, taigi, turime tai, ką galima vadinti visuomenės moralės principais. Aš sakyčiau, kad diskusija dėl VTAT sprendimo nevaisingai pasisuko į klausimą apie tai, ar yra visuomenės moralė – veikiau reikėtų klausti, ar tas principas, kurį pažeidė „Keulė rūkė“, yra visų pripažįstamas.
Galiausiai norėčiau užduoti jums klausimą, kurį komentare iškėlė filosofė Nida Vasiliauskaitė. „Ar demokratijai esminga, jog jos piliečiai turėtų teisę viešai spjauti ant ko susigalvoję, vienas ant kito, ir ši jų teisė būtų maksimaliai ginama, ar veikiau pati valstybė yra legali ir pateisinama tuo, kad kuria savo piliečiams erdvę – „gatvę“ – į kurią išėjus nebūsi apspjaudytas ar suspardytas?“
Labai taiklus klausimas, tačiau jo formuluotė užglaisto tai, kas šioje diskusijoje esminga. Jei suprasime klausimą pažodžiui, atsakymas yra tik vienas – valstybė yra pateisinama tuo, kad kuria piliečiams erdvę, į kurią išėjus nebūsi apspjaudytas ar suspardytas. Bet ką dar, išskyrus tiesioginius veiksmus, galima laikyti apspjaudymu ar apspardymu? Jau kalbėjau apie šaipymąsi, kuris vieniems gali būti tiesiog nepritarimas tam tikrai „tiesai“, o kitiems – jau šaipymasis iš tos tiesos. Jei kažkam tavo įsitikinimas atrodo juokingas, ar tai reiškia, kad tave apspjaudė? Jei esame pasirengę spjūviu vadinti nemalonius ir diskomfortą keliančius pareiškimus, tada reikės sutikti, kad demokratijai yra būdinga tai, jog ji sukuria erdvę, kurioje gali būti apspjautas, tačiau pateisinama demokratija tiek, kiek taip pat sukuria erdvę, kurioje tie besispjaudantieji yra pasirengę rimtai išgirsti, kad tai, ką jie darė, buvo spjūvis.
Perspausdinta iš Bernardinai.lt
