I. Vinogradnaitė: meilė tautai diegiama žadinant pragaištingas emocijas

Skelbiame Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto rengiamo disputų ciklo „Pavojingos mintys“ vasario 15 d. susitikime „Tautos meilė – pražūtinga?“ nuskambėjusias politologės doc. dr. Ingos Vinogradnaitės mintis. Jai oponavusios kultūros istorikės prof. dr. Rasos Čepaitienės argumentus skaitykite čia.

Nors neįmanoma pagrįsti pareigos mylėti tautą (nes tai reikštų, kad reikia pagrįsti pareigą bet kuriam asmeniui būtinai kurią nors bendriją laikyti sava, išgyventi tam tikrą ryšį – kitaip sakant, išleisti įstatymą jausmui), tačiau galima parodyti, kodėl yra protinga ugdyti tautos meilę. Tautos meilės nuostata yra vertinga dėl dviejų priežasčių: ji pažaboja asmens egoizmą, be ko būtų vargiai įmanomas bendras sugyvenimas, taip pat suteikia kryptį ir tikslą kultūriniam bei politiniam gyvenimui. Nei protas, nei sąžinė nėra pakankamai stiprus motyvas paaukoti savo siaurus interesus dėl bendresnio intereso. Viena stipriausių visuomenes klijuojančių nuostatų yra meilė tautai ir/ar valstybei.

Meilė tautai (etnokultūrinei bendrijai) yra ne tiek emocija, kiek nuostata (nors tam tikri tautos ženklai gali sukelti labai stiprias dvasines būsenas). Pačia plačiausia prasme meilė tautai yra nusistatymas rūpintis jos išlikimu ir gerove. Nuostata – nusistatymas, nusiteikimas veikti tam tikru būdu. Mylėti tautą reiškia būti nusistačius rūpintis jos interesais, jei reikalinga, ir savų interesų sąskaita. Nuostata ir emocija yra susijusios, bet netapačios. Nors meilė tautai kaip nusistatymas yra daugeliu požiūriu pageidautinas, jis puoselėjimas ir diegiamas žadinant ir sukeliant tokias emocijas, kurios galiausiai yra pragaištingos.

Meilė tautai neretai žadinama emociškai itin paveikiu yra kenčiančios ir nuolatiniame pavojuje esančios tautos vaizdiniu. Daugumoje lietuvybei angažuojančių kalbų dalijamasi grėsmės, kad tauta štai tuoj išnyks, nuojauta. Mes įsipareigojame tautai sužadinti kenčiančios ir beveik išnykstančios tautos vaizdinio, tačiau ta pati emocija, kuri įkvepia mus patriotinei meilei, taip pat stumia mus užsidaryti, atsisakyti praturtinančio ir įkvepiančio pokalbio su kitomis kultūromis, išbalansuoja mūsų moralinius kompasus. Kuo mes tampame? Negyva kultūros forma, kuri net negalėtų pagrįsti bet kurios kitos tautos atstovui, kodėl žmonijai turėtų būti svarbu, kad ji išliktų.

Kitas emociškai paveikus vaizdinys yra „nekaltos“, t. y. jokių bent jau didžiųjų nuodėmių ir ydų neturinčios tautos vaizdinys. Sociologai skiria dvi patriotizmo, taigi, ir meilės, formas: akląjį patriotizmą ir kritiškąjį patriotizmą. Aklumas reiškia aklumą saviems trūkumams, o savikritika laikoma akivaizdžiu įrodymu, kad asmuo nemyli tautos. Bet jei sutinkame, kad „mylėti savo tautą – tai rūpintis, kad ji iš tiesų būtų verta mylėti“ (J. Girnius), argi ne kritika yra geriausias postūmis ugdyti tautinę kultūrą ją nekonservuojant, bet kuriant. Suvaržydama įvairovę ir eksperimentavimą, kritiškumą ir nusiteikimą pasijuokti iš savęs tautos meilė užgniaužia tą visuomenės pažangos šaltinį, kuris vadinamas kūrybiškumu.

Įsipareigojimą tautai palaikanti emocija yra kuriama ir dar vienu būdu – siekiant įtvirtinti vieną tautos pasakojimą ir istorijos supratimą. Abejonių nekyla, kad bendra istorija yra vienas tų ryšių, kurie sutelkia žmonių masę į tautą. Jei istorija yra suskilusi į skirtingas versijas, to bendrumo nebelieka. Sunku įsipareigoti tautai, kuri pasirodo ne kaip vieningas ir aiškus objektas, bet kaip labai skirtingų asmenų bendrija, turinčių labai skirtingą jos istorinio likimo, jos praeities ir ateities supratimą. Bet nutildyti ir taip pat iš bendruomenės išstumti balsai iš tiesų niekur nedingsta – anksčiau ar vėliau jie sugrįžta, bet jau gerokai sunkiau suderinami. Kad sugyventume ir išgyventume, turime išmokti įsiklausyti į skirtingus tautos balsus – atrasti, kas mus jungia, o ne prievarta primesti.

Solidarumas nebūtinai kuriamas homogenizuojant ir įbauginant visuomenę. Pilietinei „tautinei religijai“ yra alternatyva – pilietinė „liberalizmo religija“; t. y. žmogaus įvairovės ir laisvės išpažinimas. Verta prisiminti dar Durhkeimo brėžtą skirtį tarp mechaninio ir organinio solidarumo, kuri netiesiogiai mus moko, kad sutelkti gali ne tik vienodumas, bet ir skirtingumas. Martha Nussbaum tokį pagarba skirtingumui grįstą solidarumą vadina Mozarto-Herderio-Tagore projektu ir tiki, kad tokį jausmą įmanoma išugdyti. Svarbiausia, rasti savo tautoje tą savybę, kuri verta meilės – tai ne kalba, ir ne unikalus folkloras ar panašiai, bet laisvė, solidarumas, atjauta. Galiausiai, jei tikslas yra gyvybinga valstybė ir savo likimą sprendžianti bendrija, joks pasakojimas jos savaime nesukurs. Reikalinga, kad bendrija ir kiekvienas jos narys išmėgintų laisvės skonį, t.y. patirtų, ką reiškia pačiam priimti tave saistančius sprendimus. Atstovaujamoji demokratija tam suteikia mažai progų, todėl būtent pilietinis ugdymas ir pilietinės visuomenės stiprinimas galėtų būti tokia laisvės mokykla.