Violeta Davoliūtė: apie kitą tremties pusę

„Iš tikrųjų labai dažnai pamirštama, kad 1940-ųjų metų tremtys buvo daugiaetninės“, –  sako kultūros istorikė, vyresnioji mokslo darbuotoja Lietuvos kultūros tyrimų institute VIOLETA DAVOLIŪTĖ. Kultūrologė skatina pažvelgti plačiau, nes šiame periode gausu daugiaetninių, daugiakrypčių tremties patirčių: „Iš tiesų buvo ištemta apie 18% lenkų, apie 9% žydų, 2% netgi rusų, likusieji buvo lietuviai. Bet žiūrint į etninių mažumų sudėtį, tai yra gana ženkli dalis.“

Į klausimą, kodėl dažnai tai pamirštame, V. Davoliūtė atsako manydama, jog šias tremčių patirtis užgožė ištremtųjų po Antrojo pasaulinio karo atsiminimų publikavimų banga, padėjusi pagrindą naujos atminties institucijoms, kurios tam tikrą atminties pasakojimą vėliau įtraukė ir į kitas atminties struktūras: vadovėlius, mokyklų programas ir t.t. Tačiau 1940-ųjų metų tremtinių atsiminimai, pasakojimai, nuotraukos, dokumentai yra daug labiau išsibarstę. Kultūrologė pastebi, kad žydų tremtinių atmintis tik fragmentais pradeda sugrįžti į lietuvišką kontekstą, publikuoti atsiminimai pastebimi apie 2000-uosius – gerokai vėliau, negu pokario tremtinių bangos liudijimai.

Socialinis faktorius

Pasakodama, kaip vyko trėmimo procesas, V. Davoliūtė išskiria socialinio vaidmens svarbą: „Be abejo, tai buvo pastangos atsikratyti vadinamų galimai priešiškų socialinių grupių, kitaip sakant, režimo priešų. Ir tais priešais buvo identifikuojami skirtingų socialinių sluoksnių žmonės. Pirmiausia – pramonininkai, verslininkai, bendruomenių lyderiai, taip pat žmonės, kurie turėjo intelektinę kultūrinę galią – mokytojai, pašto viršininkai ir t.t.“ Tremiamųjų sudėtis buvo ganėtinai marga, tačiau formuojama socialiniu pagrindu. Istorikė palygina: „Jei naciams buvo svarbus rasės aspektas, tai sovietai žiūrėjo į socialines kategorijas.“ Nors rusų etninės grupės V. Davoliūtė detaliai netyrinėjo, vis dėlto mano, kad socialiniu pagrindu paremtose 1941 metų tremtyse tuos 2% šios grupės žmonių galėjo sudaryti religiniai veikėjai, aukštesnio lygio tarnautojai, mokytojai, sentikių palikuonys ar bendruomenėje aktyvūs žmonės. Istorikė neslepia susidomėjimo: „Iš tiesų pati labai norėčiau paklausyti, kokia gi buvo ištremtųjų rusų istorija. Nors jų buvo nedidelis procentas, atrodo, kad už to slepiasi didelė daugiakryptė istorija.“

Administracinis chaosas

Kultūrologė pasakoja, kad šis trėmimo procesas buvo nepaprastai chaotiškas, gausus atsitiktinumų, kuriuos galėjo lemti asmeninės trintys, turto ar kiti dalykai. Tai ji iliustruoja keliais pavyzdžiais iš savo tyrimų: „Turėjo ištremti vieną pasiturinčių žydų šeimą iš Utenos, bet buvo ištremta visai kita. Visai nesenai pradėjau susirašinėti su žmogumi, kuris mane susirado dėl mokslinio straipsnio. Iš pradžių jis prisistatė vienu vardu, o po to paaiškėjo, kad jų turi keletą, kaip tai dažnai nutinka su šia tremtinių grupe. Jis yra 1941-ųjų metų tremtinys iš Kauno. Jų šeimai nutiko panaši situacija – šio žmogaus tėvą turėjo įkalinti lageryje, o iš tikrųjų buvo įkalintas jo brolis, kuris neturėjo jokių didelių turtų ir netgi buvo kairiųjų pažiūrų.“ Šie atsitiktinumai ir biurokratinis chaosas – kartais net šokiruojantis trėmimų bruožas.

Išgyventi tremtį

Nors gausu pasakojimų apie tradicijų, religinių praktikų išsaugojimą tremtyje, V. Davoliūtė pastebi, kad daugelis žmonių, išgyvenusių tremtį, pabrėžia draugiškumą ir savitarpio pagalbą. „Net etninės skirtys nebuvo ypatingai svarbios. Nemažai respondentų kalbėjo apie tai, jog itin svarbi buvo žmogaus etinė, moralinė laikysena. Ar žmogus skundė kitus, buvo savanaudis ar vogė iš savųjų – tai labai didelė diskusija. Žmonės buvo išsekinti bado ir impulsas išgyventi, kartais net kitų sąskaita, paliesdavo ne tik visą tremtinių bendruomenę, bet ir šeimas. Savo tyrimuose pastebiu, kad būtent tai akcentuojama atmintyje“, – atkreipia dėmesį kultūrologė, – „Nesakau, kad religija nebuvo svarbi 1941 metų tremtiniams, yra pakankamai daug informacijos, kaip žmonės stengėsi palaikyti dvasinį gyvenimą, bet tuo pačiu metu buvo daug stiprios daugiaetninės socialinės praktikos.“

Nereikėtų pamiršti ir to, kad daliai žydų žmonių tremtis atrodė kaip išsigelbėjimas. V. Davoliūtė primena, kad perlenkti šito pasakojimo irgi nereikėtų: „Labai svarbu, kur žmogus atsidūrė. Jeigu žmogus buvo išvežtas į lagerį, jo istorija turbūt nesibaigė sėkmingai. Tiems, kas buvo jaunesni, stipresni ir atsidūrė geresnėse gyvenvietėse, šansas išgyventi buvo nepalyginamai geresnis.“

Regioninė tapatybė

V. Davoliūtė priduria, kad socializacija bendruomenėse yra labai svarbi: „Tapatybė išlaikoma bendraujant su kitais žmonėmis arba net kuriant šeimas. Svarbu pastebėti, kad yra nemažai mišrių šeimų. Žmones apjungia ta pati nostalgija grįžti į tėvynę, nes tėvynė taip pat ta pati. Tai yra dar vienas dažnai pamirštamas svarbus aspektas – regioninė tapatybė. Anykštėnai bendrauja su anykštėnais, žmonės iš Lazdijų ieško žmonių iš Lazdijų. Žmonės ieško žmonių būtent iš savo regiono. Šis aspektas gal net stipresnis nei etninis faktorius. Žydas iš Lazdijų ieškos žmonių iš ten pat, o ne kitų žydų, nes juos jungia topografija, šeimų pažintys, prisiminimai, galų gale paties krašto atsiminimai.“

Sugrįžti iš tremties

V. Davoliūtė teigia, kad etninių grupių tremtinių sugrįžimo istorija labai didelė ir sudėtinga. Dėl įvairiausių priežasčių į gimtąsias vietas sugrįžo ne visi. Tai galėjo lemti darbo galimybės ar sovietinės lietuviškosios administracijos sukurtos sistemos. Istorikė pastebi, kad dauguma lietuvių vis dėlto vienaip ar kitaip grįžta, tačiau kitos etninės grupės susiduria su didesniais sunkumais: „Norėčiau pastebėti, kad žydų tremties patirtis nėra tokia pati kaip lietuvių. Ji nepaprastai skiriasi. Tai labai stipriai priklauso ir nuo lokacijos, kur žmonės buvo išvežti. Žydų bendruomenės žmonės ilgą laiką nesuprato, kokio lygio destrukcija įvyko jų gimtosiose vietose, kas iš tikrųjų nutiko. Dalis, gal net dauguma jų sugrįžimą į gimtąsias vietas motyvavo tuo, jog nori sužinoti, kas nutiko jų šeimoms, namams, turtui. O grįžimas vyko skirtingais etapais ir patirtys čia labai individualios.“

Traumuojančios patirtys

Dažniausiai kalbama apie žiaurumus tremtyje, tačiau retai kada galima išgirsti tremtinių patirtį jau sugrįžus. V. Davoliūtė sako, jog šių žmonių išgyvenimai ypatingai sudėtingi, tačiau, pavyzdžiui, žydų atveju patiriamas absoliutus šokas: „Žmonės grįžta į vietas, kur kai kuriais atvejais nebeliko nei vieno žydo. Dar labiau šokiruoja pasakojimai, kad į lokalios žydų bendruomenės sunaikinimą vienaip ar kitaip įsitraukė dalis vietinių žmonių, kurie galbūt net buvo jų pažįstami.“ Kultūrologė išskiria ir kitą, daugelyje pasakojimų pasikartojantį motyvą – materialinį aspektą. „Kaip jaustis, kai buvusio gyvenimo atsiminimų detales pamatai kitų žmonių namuose? Visi šie pasakojimai labai priklauso nuo to, kaip žmogus išsaugojo šią atmintį, kaip ją įsisąmonino. Šioje vietoje kyla daug psichologinių aspektų.  Todėl nekyla abejonių, kad didžiąją dalį žmonių tai tikrai paskatina pasitraukti svetur ir pradėti gyvenimą iš naujo“, – sako V. Davoliūtė. Netekus artimųjų, turto ir namų tampa psichologiškai nepakeliama save sieti su ta teritorija.

„Tos patirtys labai sunkiai telpa į mūsų paprastą nacionalinį pasakojimą“, – daro išvadą kultūros istorikė, pastebėdama, kad egocentriškas žvilgsnis į savo istoriją neleidžia pamatyti kitų perspektyvų, kurios nenuskurdina, o praturtina savivoką bei parodo istorijos sudėtingumą, padeda geriau vystyti dabarties supratimą.

Daugialingvistinė atminties terpė

Kultūrologė pastebi, kad dauguma net ir sugrįžusių į Lietuvą žydų vis tik išvyko svetur. Tai vyko 6 – 7 dešimtmečiais, o paskutinieji, su kuriais jai teko kalbėti, Lietuvą paliko pirmaisiais nepriklausomybės metais, išvykę pas gimines. „Su žmonėmis migruoja ir jų atmintis, patirtys, jų raiška kultūrinėje ar socialinėje erdvėje. Jų atsiminimų yra nemažai, dar daugiau jų yra šeimų archyvuose. Tokie liudijimai dažniausiai publikuojami jidiš, hebrajų, rusų kalbomis, nes vaikai, patekę į tremtį lankė mokyklas tose vietose, kuriose buvo ištremti, jie buvo mokomi rusiškai. Yra tekstų, šverstų į norvegų, anglų, prancūzų kalbas“, – pasakoja V. Davoliūtė akcentuodama, kad tai yra daugialingvistinė atminties terpė.