Visuomeninę istoriją tiriantis Th. Cauvinas: siekdami stiprinti visuomenę, turime integruoti visų jos grupių pasakojimus
Nors priskiriamos istorijos mokslams, visuomeninės istorijos praktikos menkai primena tradicinius istorinius tyrimus – didžiausias dėmesys skiriamas komunikacijai už akademinės bendruomenės ribų, o svarbiausiais partneriais laikomos skirtingos visuomenės grupės.
Daugiau nei dešimtmetį visuomeninę istoriją tiriančio Liuksemburgo universiteto docento THOMASO CAUVINO teigimu, kultūros institucijose, muziejuose, archyvuose ar bibliotekose taikomomis praktikomis siekiama paversti istoriją labiau prieinama, atviresne visuomenei dalyvauti ir labiau atliepiančia šiuolaikinės visuomenės poreikius.
Ne vieną bendradarbiavimo projektą įgyvendinęs mokslininkas pabrėžia: įtraukdami visuomenę į istorijos kūrimą galime siekti susitaikymo ir atverti nutylėtas istorijos detales. Šis procesas reikalauja laiko investicijų, tačiau skirtingų visuomenės grupių patirčių susiejimas su platesne istorija gali stiprinti santykius tarp skirtingų visuomenės dalių.
Pastaraisiais metais tiek akademinėje erdvėje, tiek tarp istorijos praktikų vis dažniau pasitelkiamas visuomeninės istorijos terminas (angl. public history). Kuo visuomeninės istorijos tyrimai skiriasi nuo įprastos istorinės analizės ir kokia jų svarba?
Prieš keletą metų priimtame Italijos visuomeninės istorijos manifeste nurodoma, kad istorija turi būti ir prieinama skirtingoms visuomenės grupėms, ir kuriama įtraukiant jas. Visuomeninės istorijos praktikai kelia klausimus dėl visuomenės vaidmens konstruojant istoriją, taigi jiems reikalingi įgūdžiai ir sistemos, leidžiančios sujungti istoriją ir žmones.
Nors ieškome tiesos ar objektyvumo, svarbu pripažinti praeities daugialypiškumą – egzistuoja skirtingos perspektyvos, susijusios su praeities įvykiais. Muziejų ekspozicijos ar kiti visuomeninės istorijos projektai turėtų atskleisti skirtingas praeities interpretacijas, pagrįstas įrodymais, pritaikytas kontekstui, tačiau parodančias požiūrių ir patirčių įvairovę. Istorijos kūrimo proceso atskleidimas ir visuomenės įtraukimas į jį yra žingsnis pirmyn nuo mokslinio objektyvumo paieškų. Suprantama, kad ne visi indėliai yra vienodai patikimi. Svarbu tai pripažinti, tačiau siekti istorijos kūrimo procesą paversti atviresniu skirtingoms interpretacijoms. Manau, kad būtent taip galime prisidėti prie žinių kūrimo demokratizacijos.
Visuomeninės istorijos praktikos gali padėti atkurti tiltus tarp visuomenės ir mokslo ne tik per skirtingoms interpretacijoms atvirą pasakojimą apie praeitį, bet ir didinant tyrimų pasiekiamumą, įtraukiant žmones, kurie nėra ekspertai. Jos taip pat gali sustiprinti istorijos įtraukumą, paversti ją mažiau „nuleista iš viršaus“ ir labiau atliepiančia visuomenėje vyraujančius pasakojimus. Vis dėlto kol kas stokojame duomenų apie tikruosius šių praktikų taikymo rezultatus, todėl tai tėra visuomeninės istorijos „pažadas“, hipotezės apie galimą jos poveikį.
Ne vienus metus vadovavote Tarptautinei visuomeninės istorijos federacijai. Ar eidamas šias pareigas pastebėjote skirtumų tarp to, kaip visuomeninė istorija taikoma skirtinguose kontekstuose?
Be abejo, skirtinguose kontekstuose egzistuoja skirtingos visuomeninės istorijos sampratos. Negalime kalbėti apie „geras“ ar „blogas“ praktikas – jos tiesiogiai susijusios su tuo, kokias reikšmes žmonės suteikia visuomenės ir istorijos santykiui. Mano nuomone, visuomeninės istorijos praktikos yra pagrįstos trimis tikslais: paversti istoriją labiau prieinama, atviresne visuomenei dalyvauti bei geriau atliepiančia šiuolaikinių visuomenių poreikius. Skirtumai dažniausiai pasireiškia tuo, kuriam iš šių tikslų skiriama daugiausia dėmesio.
Pavyzdžiui, Europoje visuomeninės istorijos tyrimai yra gretinami su atminties studijomis. Nors šios sritys susijusios, jas iš esmės skiria visuomeninės istorijos orientacija į veiksmą, įtraukimą. Lotynų Amerikoje galima pastebėti visuomeninės istorijos praktikų pasitelkimą siekiant susitaikyti po karų ir konfliktų, stiprinant socialinį teisingumą ir demokratines praktikas. Pavyzdžiui, Brazilijos prezidentu tapus Jairui Bolsonaro, visuomeninės istorijos praktikai atsidūrė kovos už labiau įtraukų ir mažiau ideologizuotą istorijos panaudojimą priešakyje. Istorinių vietovių, pastatų išsaugojimo, kaip visuomeninės istorijos, praktika yra labiau išplėtota Šiaurės Amerikoje – Europoje tuo dažniausiai užsiima ne istorikai. Galiausiai, yra tokių valstybių kaip, pavyzdžiui, Japonija, kuriose požiūris į visuomeninės istorijos įtraukumą yra nuosaikesnis, labiau akcentuojama mokslinių tyrimų komunikacija.
Visuomeninės istorijos praktikas neretai taiko muziejai, kurie taip pat nėra neutralūs vertybių požiūriu – jie siekia visuomenėje įtvirtinti tam tikrą naratyvą. Kaip įtraukti visas ar atrinkti tas visuomenės grupes, kurioms turėtų būti atstovaujama?
Nėra vieno visiems tinkamo sprendimo: į susitaikymą orientuotas projektas Čilėje bus visiškai kitoks negu bendruomenės surengta paroda Indijoje. Visuomenės įtraukimas labiausiai priklauso nuo tikslo, kurį norima pasiekti projektu ar ekspozicija – geriau suprasti praeitį, užtikrinti tam tikrų grupių atstovavimą istoriniame pasakojime, siekti grupių susitaikymo ar kt.
Supratimas, ko siekiame, kaip dirbsime, kas yra istorija užima laiko. Vis dėlto, siekiant užtikrinti skirtingų visuomenės grupių įtraukimą, šis žingsnis yra labai svarbus ir turėtų tapti atspirties tašku, nes žmonės įvairiai supranta dalyvavimą ir istoriją. Vienas būdų užtikrinti visuomenės įtraukimą yra sukurti patikimą ir skaidrų bendradarbiavimo modelį. Negaliu pateikti universalaus atsakymo, kaip turėtų atrodyti šis procesas, tačiau esu tikras, kad visos į projektą įsitraukusios šalys turi atsakyti: kas yra svarbu projektui? Kaip galima kurti istoriją drauge? Kaip galima panaudoti šaltinius ir įrodymus bei juos sujungti? Kas dalyvauja ir nedalyvauja projekte?
Kai kurios grupės nėra linkusios bendradarbiauti, o su kai kuriomis bendradarbiauti galime būti linkę atsisakyti patys dėl, pavyzdžiui, nepriimtinų jų pažiūrų. Nors, mano manymu, turime būti kiek įmanoma atviresni skirtingų grupių įtraukimui, toks pasirinkimas negali prieštarauti pamatiniams visuomeninės istorijos principams. Pavyzdžiui, esama ekstremistinių grupių, neigiančių žmonių teisę dalyvauti žinių kūrybos procese rasės, tikėjimo ar kitu pagrindu. Manau, svarbu dirbti su žmonėmis, kurie yra atviri bendradarbiavimui. Nematau prasmės į projektus bandyti įtraukti žmones, kurie ypač griežtai laikosi savo nuomonės – tai sukuria apribojimus, kurie yra problemiški kurti įtraukimu grįstą istoriją. Žinoma, tai nereiškia, kad turiu išankstinę nuostatą apie grupes, su kuriomis negalėčiau dirbti – viskas priklauso nuo konteksto.
Įtraukimas į visuomeninės istorijos praktikas nėra absoliutus: tam tikros grupės gali įsitraukti nuosekliai ar tik į tam tikrus proceso etapus, o kai kurios gali būti nusiteikusios priešiškai. Šiuo metu, ypač muziejų praktikose, dažniausiai pastebiu visuomenės įtraukimą renkant ar dalijantis informacija, tačiau džiaugiuosi, kad pereinama prie vis glaudesnio bendradarbiavimo, kuris neretai pradedamas dar prieš sukuriant projekto pavadinimą ar temą. Manau, kad pagrindinis uždavinys visuomeninės istorijos praktikams šiandien – išplėsti visuomenės įsitraukimo galimybes.
Kalbėjote apie prieštaringai viena prieš kitą nusiteikusias grupes. Viena vertus, jų įtraukimas į visuomeninės istorijos praktikas – itin sudėtingas. Antra vertus, galbūt jis galėtų pakeisti esamus nusistatymus ir leistų peržengti visuomenės skirtis?
Skirtingoms praeities interpretacijoms atvira dalyvavimo sistema galėtų būti labai naudinga šių dienų visuomenėje. Dalyvaujamosios visuomeninės istorijos praktikos gali pakloti pagrindą gerinti santykius tarp skirtingų grupių, tačiau susitaikymas yra labai sudėtingas procesas. Nenorėčiau nuvertinti visuomeninės istorijos galios, tačiau ji negali išspręsti visų problemų – tai priklauso nuo konteksto, įsitraukusių veikėjų ir kitų aplinkybių.
Esama projektų, kurie yra aktualūs plačiajai visuomenei. Pavyzdžiui, jei galvojame apie konkrečios vietovės istoriją, svarbiau nei politinių pažiūrų, seksualinės orientacijos ar kitos skirtys yra pačios vietovės kuriama jungtis, t. y. gyvenimas konkrečioje vietovėje. Tačiau dalis projektų paliečia konkrečias, kartais net labai skirtingas grupes, identifikuojant nutylėtus istorinius naratyvus. Pavyzdžiui, LGBTQ+ bendruomenė ir menkai išplėtota homoseksualumo istorija – dirbant su archyvine medžiaga ir LGBTQ+ asociacijomis galima atkreipti dėmesį į tuos nutylėjimus ir, įtraukiant konkrečią visuomenės grupę, atkurti įtraukesnį, išsamesnį istorinį pasakojimą.
Taikant visuomeninės istorijos praktikas labai svarbu pusiausvyra tarp konkrečių grupių ir platesnės visuomenės atstovavimo. Manau, kad istorikų užduotis yra susieti konkrečius dalykus su bendresniais, parodyti, kuo kuris nors įvykis ar procesas yra ypatingi specifinės bendruomenės istorijai, o kuo paliečia visus. Taigi visuomeninė istorija nėra vienos grupės pasakojimas. Ja siekiama sujungti tam tikros grupės ar grupių patirtis su vietos, nacionaline ar tarptautine istorija. Gerasis to pavyzdys – JAV Nacionalinis afroamerikiečių meno ir istorijos muziejus. Pasakojant konkrečios visuomenės grupės istoriją, jame puikiai pristatoma ir JAV istorija plačiąja prasme, todėl, apsilankę muziejuje, įsitrauksite ir suprasite šį pasakojimą nepriklausomai nuo grupės, su kuria tapatinatės. Būtent toks ir yra visuomeninės istorijos praktikų darbas – prisidėti prie asmeninių ar tam tikros grupės patirčių susiejimo su platesne istorija, kad žmonės, nepriklausantys tai grupei, galėtų įsitraukti ir geriau ją suprasti, taip stiprinant santykius tarp skirtingų visuomenės dalių.
Kiek anksčiau užsiminėte apie visuomeninės istorijos praktikų poveikį. Galbūt galite pasidalinti savo patirtimi, kaip keičiasi į šį procesą įsitraukę žmonės ar visuomenės grupės?
Atsakant į šį klausimą svarbu suprasti, kas yra poveikis ir kam jis taikomas. Jis gali būti tiek kokybinis, tiek kiekybinis, trumpalaikis arba ilgalaikis. Galima tirti visuomeninės istorijos poveikį į jos kūrimą įsitraukusiems dalyviams. Taip pat reikšmingas visuomeninės istorijos praktikų poveikis pačiam pasakojimui, kaip skirtingų grupių įtraukimas veikia praeities supratimą. Trečia poveikio rūšis – patiems tyrėjams, kadangi darbas su kuratoriais, dizaineriais, konkrečiomis visuomenės grupėmis neišvengiamai veikia tyrimus ir mokslines praktikas. Galiausiai, svarbus visuomeninės istorijos poveikis praktikams – pavyzdžiui, muziejų ar archyvų darbuotojams, bendradarbiaujantiems su vietos bendruomenėmis.
Tyrimai atskleidžia, kad dalyvavimas visuomeninės istorijos praktikose skatina refleksiją. Kai žmonės dalyvauja procese nuo pat pirmųjų žingsnių, jie linkę daug labiau įsitraukti į galutinį rezultatą – parodą, filmą ar kitą istorinį pasakojimą. Negana to, dalis tyrimų įrodo, kad dalyvavimas visuomeninės istorijos praktikose turi teigiamą poveikį žmonių gerovei, daro juos laimingesnius. Bendradarbiavimas stiprina socialinius ryšius, dalyviai turi juos vienijantį bendrą tikslą, projekto įgyvendinimas jiems atrodo svarbus, taigi, veiklos gali stiprinti bendrą žmonių pasitenkinimą.
Galiausiai visuomeninės istorijos projektai leidžia įgalinti žmones. Pavyzdžiui, vykdydami projektą apie Esch-sur-Alzette miesto istoriją, prašėme vietos gyventojų pasirinkti šeimos objektus, kurie jiems atrodo svarbūs, norint suprasti miestą. Projekto pradžioje žmonės nebuvo linkę įsitraukti – net jei turėjo tokį daiktą, dvejojo, ar jis reikšmingas visai bendruomenei, ar būtent to tikimės mes. Tačiau ilgainiui, diskutuodami ir dalindamiesi mintimis, žmonės ėmė suprasti, kad jų šeimos istorijos – nuo pliušinio meškiuko, susijusio su imigracija, iki receptų knygos apie maistą ir virtuvę – gali būti iškalbinga medžiaga, pasakojanti ne tik jų šeimos, bet ir vietovės ar net tautos istoriją.
Manau, kad individualių istorijų įtraukimas į platesnį praeities supratimą – dar vienas galimo visuomeninės istorijos poveikio pavyzdys. Dalyvaujamasis aspektas leidžia istoriją paversti įvairesne, turtingesne ir – kaip minėta – galbūt kiek mažiau „nuleista iš viršaus“. Šiandieniuose istoriniuose pasakojimuose vis dar dominuoja tie patys žmonės – baltaodžiai vyrai, elito grupės. Rašydami šeimos istoriją, dažniau kalbame apie moteris, vaikus, kasdienį gyvenimą – to kartais pasigendu vyraujančiuose istoriniuose pasakojimuose.
Regis, visuomeninės istorijos praktikoms taikyti labai svarbus dalyvių tikėjimas, kad jie – reikšminga projekto dalis, o pats projektas – prasmingas. Galbūt galėtumėte pasidalinti savo patirtimi, kaip galima stiprinti abipusį pasitikėjimą ir įveikti dalyvių nenorą įsitraukti?
Manau, viena svarbiausių priemonių yra auditorijos poreikius atliepianti komunikacija. Pavyzdžiui, dėl Portugaliją ir Liuksemburgą siejančių istorinių ryšių – čia gyvena gausi portugališkai kalbanti bendruomenė. Vis dėlto dauguma jos narių buvo atskirti nuo projektų ar tyrimų, kadangi jie dažniausiai vykdomi liuksemburgiečių arba anglų kalbomis. Taigi svarbu kryptingai bendradarbiauti su portugališkai kalbančiųjų bendruomenėmis, siekiant įtraukti juos į bendrą istorijos kūrimą.
Neretai klaidingai manoma, kad žmonės dalyvaus, nes mes paprašysime – mano patirtis rodo, jog tai neveikia. Jei norite vykdyti dalyvaujamąjį visuomeninės istorijos projektą, pavyzdžiui, rengiate parodą, laikraščiuose paskelbtas kvietimas dalyvauti ar viešojoje bibliotekoje suorganizuotas renginys įprastai nėra itin veiksmingi. Tokiame kvietime žmonės neatpažįsta savęs, vienintelė žinutė, kurią jis siunčia, – „mes norime dalyvių“.
Sukurti skirtingas visuomenės grupes jungiančius tinklus užtrunka mėnesius ar net metus, tačiau tai leidžia kurti bendruomenę, vienijamą bendrų interesų. Visuomeninės istorijos projektams svarbios žmonių idėjos, jos gali keisti patį istorijos kūrimo procesą. Šios praktikos negali būti suprantamos kaip naudojimasis visuomenės žiniomis – geriausių rezultatų pasiekiama, kai skirtingos visuomenės grupės pasitelkiamos bendradarbiauti, o ne išgauti informaciją.
Šis pokalbis – projekto EUROPAST dalis.
Perspausdinta iš bernardinai.lt
Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.
