Vitalis Nakrošis. Kokias žaizdas atvėrė gaisras Alytuje?

2019 m. spalio 16 d. Alytaus naudotų padangų perdirbimo įmonėje „Ekologistika“ kilęs gaisras atvėrė kraujuojančias žaizdas daugelyje Lietuvos viešojo valdymo grandžių.

Pirma, mūsų šalyje neefektyviai veikia viešosios politikos sprendimų įgyvendinimo užtikrinimas ir teisės aktų nuostatų taikymo priežiūra. 2017 m. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos ataskaitoje apie reguliavimo politiką Lietuvoje buvo konkrečiai rekomenduota peržiūrėti išteklių pasiskirstymą priešgaisrinės apsaugos srityje, kad inspektavimo veikla būtų labiau proporcinga gaisro rizikai. Nors sudegusioje „Ekologistikoje“ buvo daug nuslėptų gaisrų, kuriuos dažniausiai gesindavo patys įmonės darbuotojai, dėl galimo įmonės vadovybės aplaidumo ir nepakankamai griežtos įmonės veiklos priežiūros nevyko laiku sukurti tinkamai veikiančios priešgaisrinės apsaugos sistemos.

Taip pat šis atvejis atskleidė netinkamai vykdomą taršos integruotą prevenciją ir kontrolę, kurioje dalyvauja net dvi valstybės institucijos (Aplinkos apsaugos agentūra ir Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos). Nors įmonė „Ekologistika“ buvo ne kartą bausta už įvairius pažeidimus, taršos leidimai atliekų apdorojimui ir laikymui būdavo toliau pratęsiami ar išduodami.

Esamas teisinis reglamentavimas tariamai neleido atimti taršos leidimo tol, kol įmonė nepadarė didelės žalos aplinkai, bet reikalingų įstatymų pataisų laiku nebuvo imtasi, nepaisant kitose šalies padangų perdirbimo įmonėse anksčiau kilusių pavojingų gaisrų. Žiniasklaidoje atskleisti artimi ryšiai tarp Alytaus verslininkų ir vietos aplinkosaugininkų irgi galėjo trukdyti vykdyti nešališką įmonės „Ekologistika“ veiklos priežiūrą – juk bendro klubo broliai vienas kitam akies nekerta.

Antra, ekstremalios situacijos valdymas irgi nebuvo tinkamas. Nors šiuo metu mažai abejojama, kad gaisras „Ekologistikoje“ buvo labai pavojingas, aukščiausia kategorija – taip vadinamas „5 PIN“ – jam kažkodėl vienareikšmiškai nebuvo suteikta. Šis statusas būtų suteikęs daugiau galimybių pasitelkti visas turimas technines ir vadybines priemones, reikalingas gaisrui greičiau užgesinti ir ugniagesių saugumui užtikrinti. Tačiau tai reikalavo greitos Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento vadovybės reakcijos ir didesnės šios centrinės valdžios įstaigos atsakomybės – šiuo atveju to akivaizdžiai pritrūko.

Taip pat nebuvo pakankamas ir valstybės politikų įsitraukimas šio ekstremalaus įvykio metu. Vidaus reikalų ministrei R. Tamašunienei, kuri gaisravietėje atsilankė trečiąją gaisro dieną, sunkiai sekėsi rasti sau tinkamą vaidmenį šios krizės metu, tariamai bijant atitraukti ugniagesius nuo jų tiesioginio darbo. Nors šiuo atveju labai trūko tarpinstitucinio bendradarbiavimo tarp įvairių valstybės ir savivaldybių institucijų (priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo pareigūnų, aplinkosaugininkų, visuomenės sveikatos specialistų, t. t.), Vilniuje nebuvo laiku imtasi reikalingo koordinavimo. Iš aukščiausios valdžios institucijų (Prezidento, Seimo ir Vyriausybės) vadovų žmogiškąjį jautrumą apsilankant gaisravietėje parodė tik prezidentas G. Nausėda, bet ir tai įvyko tik po jo oficialaus vizito į Japoniją pabaigos, kai gaisras jau buvo užgesintas.

Trečia, šio gaisro padarinių likvidavimas irgi dar nėra sklandus. Šie darbai prasidėjo po gaisro užgesinimo praėjus dviem savaitėms, kai premjeras S. Skvernelis pakėlė toną Vyriausybėje („Tai bent pradėkite procesą. […] Vežkite, vežkite! […] Yra tragedija!“), ir buvo imtasi netradicinių priemonių. Tada ledai pagaliau pradėjo judėti – pavojingųjų atliekų tvarkymo įmonė „Toksika“ nakties metu derino sutartį, o ryte jau pradėjo pavojingų atliekų krovimo ir vežimo darbus. Ilgą biurokratinių procedūrų eigą galiausiai pavyko išjudinti tik įjungus „rankinį valdymą“ (rus. ручное управление) aukščiausiu lygmeniu – apmaudu, kad šį sovietinio valdymo metodą mūsų valdymo sistemoje dar būtina pasitelkti praėjus jau trims dešimtmečiams po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, kadangi žemesnėse valdymo grandyse iki šiol trūksta savarankiškumo ir iniciatyvos.

Rezonansinį gaisrą padangų perdirbimo gamykloje „Ekologistika“ labiausiai padėjo užgesinti aktyvi Alytaus mero N. Cesiulio lyderystė ir sunkus ugniagesių darbas. Reikia pasidžiaugti, kad krizės sąlygomis atsiranda valstybės ir savivaldybių politikų, kurie drįsta imtis asmeninės atsakomybės, nepaisant to, kad formaliai tai galėtų priklausyti ir kitiems tarnautojams. Tai, kaip energingas Alytaus mero veikimas ir puiki jo komunikacija (pvz., #MesDzūkaiNePaspirtukai) sugebėjo sutelkti šiai krizei įveikti reikalingus išteklius yra geras lyderystės pavyzdys kitiems Lietuvos politikams ir vadovams.

Šis gaisras taip pat dar labiau sutvirtins Lietuvos piliečių pasitikėjimą ugniagesiais, kurie parodė dar vieną pasiaukojančios tarnybos pavyzdį nepaisant žemo darbo užmokesčio ir nepalankių darbo sąlygų.

Tai, kaip energingas Alytaus mero veikimas ir puiki jo komunikacija (pvz., #MesDzūkaiNePaspirtukai) sugebėjo sutelkti šiai krizei įveikti reikalingus išteklius yra geras lyderystės pavyzdys kitiems Lietuvos politikams ir vadovams.

Gaisras įmonėje „Ekologistika“ yra reikšmingas viešojo valdymo Lietuvoje fiasko, kuris reikalauja išsamaus ir nepriklausomo jo giluminių priežasčių, valdymo ir padarinių likvidavimo proceso tyrimo. Nors pradėtas ikiteisminis tyrimas gaisro kilimo priežastims nustatyti, Vidaus reikalų ministerijoje vyksta vidinis patikrinimas ir šis klausimas jau buvo svarstomas Seimo komitetuose bei Prezidentūroje, abejotina, ar bus objektyviai ištirtos visos svarbios šios krizės atsiradimo ir jos valdymo aplinkybės. Kadangi ši ekstremali situacija atsirado Vyriausybės kadencijos darbo pabaigoje, valdančiajai daugumai yra nepatogu toliau eskaluoti šį skandalą, nes tai gali daryti neigiamą įtaką valdžioje esančių politikų populiarumui ir jų perrinkimo galimybėms (pvz., patogiau būtų Seime sukurti dar vieną komisiją 2008 m. prasidėjusios finansų krizės įvykiams tirti).

Tačiau šios krizės ištyrimas yra svarbus pilietinės visuomenės reikalas ir galimas studijų objektas akademinei bendruomenei. Kadangi geriausia mokytis iš gerosios ir blogosios praktikos pavyzdžių, tikiu, kad šiuose sluoksniuose atsiras norinčių detaliai išnagrinėti šį įdomų atvejį. Bet ir dar neturint konkrečių viešojo valdymo analizės rezultatų akivaizdu, kad Lietuvos politikai būdingas klientelizmas (kai „ranka ranką plauna“) ir viešajame valdyme įsigalėjęs biurokratizmas sudarė prielaidas šiam ekstremaliam įvykiui atsirasti bei nulėmė jo eigą. Lietuvoje labai trūksta „judaus“ (angl. agile) valdymo, kuris remiasi situaciniu jautrumu, išteklių lankstumu ir vieninga lyderyste – kad naujoviškos valdymo priemonės gali būti efektyvios, rodo ir po sėkmingo Ekonomikos ir inovacijų ministerijos tarpininkavimo prasidėję pavojingų Alytaus gaisro atliekų tvarkymo darbai.

Bet ir dar neturint konkrečių viešojo valdymo analizės rezultatų akivaizdu, kad Lietuvos politikai būdingas klientelizmas (kai „ranka ranką plauna“) ir viešajame valdyme įsigalėjęs biurokratizmas sudarė prielaidas šiam ekstremaliam įvykiui atsirasti bei nulėmė jo eigą.

Galiausiai tikslinga vėl pasikartoti, kad Lietuva yra viena iš nedaugelio šalių narių ES, kurioje trūksta kompetentingos aukštesniosios valstybės tarnybos – užuot vadovų grandyje tinkamai suderinus profesionalumą ir politinį jautrumą, politikai į vadovaujamas pareigas dažnai skiria savo partinius kolegas ar bendražygius politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu. Todėl nenuostabu, kad atsidūrę krizinėse situacijose tokie vadovai nemoka dirbti savarankiškai ir laukia konkrečių komandų iš aukštesniosios valdžios.

Iš kur Lietuvos valstybės tarnyboje gali būti pakankamai energijos ir tarpusavio pagalbos, jeigu, anot vieno buvusio vadovo, tie, kurie anksčiau rodė valdžiai nepatogią iniciatyvą, jau seniai turėjo atsisveikinti su savo pareigomis. Įmonės „Lietuvos paštas“ valdybos narių atleidimas be aiškaus profesinio pagrindimo yra paskutinis politizuoto valdymo atvejis mūsų šalyje. Jau būtų pats laikas kritiškai įsivertinti viešojo valdymo situaciją Lietuvoje ir pagaliau imtis reikšmingų pokyčių, kad tokie pavojingi gaisrai Lietuvos pramonėje, viešajame valdyme ir politikoje daugiau nepasikartotų.

Perspausdinta iš lrt.lt

Šiame komentare pateikiama autoriaus nuomonė, VU TSPMI už jo turinį neatsako.